Marius Parčiauskas. Pamąstymai keliaujant

Nemažai jau pasaulio esu pamatęs. Gal ne tiek daug egzotiškų kraštų, bet didelė dalis  Europos apkeliauta ne tik kiekybiškai, bet ir kokybiškai, skiriant laiko pažinti giliau. Ir kelionės yra toks dalykas, kuris padeda objektyviai, ne vien emociškai pažvelgti į savo Tėvynę.

Mėgstu šį labai taiklų G. K. Čestertono pastebėjimą: "Žmonės mylėjo Romą ne todėl, kad ji buvo didi. Roma tapo didi, nes žmonės ją mylėjo." Tai va, turbūt nepasakysiu nieko naujo ištardamas, kad Lietuva nėra pati gražiausia šalis pasaulyje. Per daug sunaikinta, sugriauta, išvogta. Kaip Maironis rašė: "Bažnyčios tavo ne tiek gražybe, Ne dailės turtais, ne auksu žiba".

Bet ne tai svarbiausia. Svarbiausia - ar mokame mylėti, puoselėti ir auginti tai, ką vis tik turime unikalaus ir vertingo?

Be jokios abejonės, vienas iš tų dalykų yra mūsų kalba. Daug nesiplėsiu, nes lietuvių kalbos unikalumas ir grožis turbūt visiems suprantamas. Suprantamas, bet tikrai mylėti savo kalbos mums neleidžia tas nelemtas provincialumas. Šiandieninis sprendimas dėl A. Valotkos - būtent tokio provincialumo išraiška. Globalizmas dažniausiai sužavi itin provincialaus ir kompleksuoto mąstymo žmones. Pasaulio pilietis - didžiausias kaimietis.

Antras dalykas yra mūsų medinė architektūra, mediniai kryžiai ir koplytstulpiai, visas dievdirbių amatas ir apskritai drožyba. Rodos, tik Alpėse rasime tokių gražių medinių kryžių ir koplytėlių. Bet jie visai kitokie. Tokių kaip mes, neturi niekas. Lenkai - jau slavai, jų skonis visai kitoks, dominuoja ryškios spalvos, kontrastai. Lietuviškame Rūpintojėlyje ar pakelės kryžiuje atsiskleidžia visa mūsų Tautos dvasia. Kuklumas, santūrumas, ištvermė, kantrybė. Tiesa, kad kartais tos savybės yra lyg mus stabdantis akmuo, kurį turime tempti iš paskos. Bet jos tokios yra ir jeigu ne jos, mūsų Tauta nebūtų išlikusi. 

Na, ir rąstiniai namai. Tie mūsų mieli ir jaukūs medinukai. Trobos. Deja, dabar jau daug kur griūvančios, liudijančios kaimų nykimą. Lyg gėdijamės jų. O veltui, nes į Lietuvą atvykęs užsienietis pirmiausia dėmesį atkreips būtent į tai. Kaip grožimės tradiciniais Alpių kaimeliais, kaip grožimės rąstiniais namais Skandinavijoje, taip galėtume grožėtis ir savais kaimeliais, savais medinukais. Na, juk niekur nėra taip jauku, kaip išpuoselėtame rąstiniame name prie židinio. Žinoma, tam reikia puoselėjimo, neleisti sugriūti. Bet kas gali būti gražiau už išlaikytą, atgaivintą seną lietuvišką trobą žydinčių alyvų apsuptyje? O renkamės visa tai naikinti.

Aš kalbu ne abstrakcijomis. Štai, pavyzdžiui, Vilniaus Šnipiškėse sunaikinta daugybė medinių dvarelių. Netoli daugiabučio, kur nugyvenom pirmus kelis santuokos metus, stovėjo toks medinis dvarelis su tikrai labai gražiais mediniais papuošimais. Sakau neperdedamas - labai žavingas namas, visai tai gatvei suteikęs dvasios. Dabar jis nugriautas, vietoj jo - Hesburger stiklainiukas, o šalia Lidlas. Tos vietos unikalumas prarastas amžiams. Ta vieta dabar atrodo, kaip šimtai kitų tokių vietų Lietuvoje ir tūkstančiai tokių vietų pasaulyje. Taip, tas dvarelis turbūt buvo prastos būklės, bet tik provincialai imasi ne taisyti ir pritaikyti, o griauti ir vietoj to pastatyti stiklainiuką-dėžutę. Nežinau paveldosauginių niuansų ir kodėl jis nebuvo saugomas. Dabar tas pats vyksta su panašiais pastatais šalia Kalvarijų gatvės. Visos Šnipiškės bus tokiu būdu išvalytos. Taip, nuo lūšnelių, bet ir nuo visos to rajono dvasios. Galima būtų kūrybingai pažvelgti į to rajono vystymą, o galima kaip dabar - standartiškai, nuobodžiai, vienodai. Globalistiškai. Provincialiai, nekenčiant savęs pačių.

Bet yra dar daug daug blogiau. Mes esame tokie suknisti provincialai, kad lietuvis savo Lietuvoje nebegali pasistatyti rąstinio gyvenamojo namo (!). Dėl genialių kažkada Skvernelio vyriausybės priimtų sprendimų, Lietuvoje visi namai turi atitikti A++ klasę. Ir ne, tai nėra europinis reikalavimas, nes reikalaujama tik B klasės. Tai ypatingas provincialo uolumas, kuris ne tik žiauriai išbrangina namo statybas, kas itin svarbu ir kalbant apie būsto prieinamumą jaunoms šeimoms, taigi ir demografiją. Dar svarbiau - beveik neįmanoma, kad A++ reikalavimą atitiktų rąstinis namas. Ar molinis namas. Ar bet koks namas, statomas iš natūralių medžiagų, sekant mūsų protėvių tradicijomis. Būtų mano valia, apskritai panaikinčiau visus energetinės klasės reikalavimus privačiam gyvenamajam namui. Jeigu nori, tegul žmogus gyvena F klasės name. Kas man darbo? Na, bet kadangi valia nėra mano, o yra ir bendri europiniai reikalavimai (kad juos velnias), tai užtektų nustatyti B klasės reikalavimą.

Dar daugiau. A++ name beveik neįmanoma įrengti normalaus židinio. Taip lietuvis atitraukiamas ne tik nuo medžio, bet ir nuo ugnies. Visas tradicinis vaizdinys sudaužomas į šipulius. Modernybė turėtų būti derinama su tradicija, nes tose tradicijose glūdi žmogaus prigimtis, pirminis instinktas. Niekas taip nesuteikia namams jaukumo, kaip vakare židinyje rusenanti ugnis. Tai yra namų simbolis. "Namų židinys" - kita lietuvių karta jau nebesupras šių žodžių reikšmės.

Kaip galim leistis, kad valdžia tiek giliai įlįstų į mūsų asmeninį gyvenimą, į tautos tradicijas ir savastį? Kai dėl nesveikų biurokratinių reikalavimų lietuvis nebegali savo žemėje savo rankomis (ar ne savo, ne tai svarbiausia) pasistatyti paprasto rąstinio namo su namų židiniu - tokio, kokie čia stovėjo per amžius - tai jau yra...nerandu žodžių šiai kvailybei nusakyti.

Tokiu būdu Lietuva visai niekam nebus įdomi. Ir netaps didi, nes nemylime to, kas lietuviška, kas per amžius buvo būdinga šiam kraštui. 

"Žmonės mylėjo Lietuvą ne todėl, kad ji buvo didi. Lietuva tapo didi, nes žmonės ją mylėjo." Kad tai taptų realybe, reikia visai priešingo požiūrio į mūsų valstybę.

P.S. sugrąžinti B klasės reikalavimu net nereikia Seimo sprendimo. Tai pakeisti yra Aplinkos ministro rankose.