David Engels. Kaip egalitarizmo epochoje išugdyti lyderystę?

Šiandieninėse diskusijose apie ugdymą ir švietimą nedaugelis sąvokų užima tokią svarbią vietą kaip „lyderystė“. Visgi, nepaisant to, Vakarų visuomenėse ir pedagogikoje būtų ganėtinai sunku aptikti bent vieną labiau nusilpusį reiškinį negu šis. Įvairiose švietimo programose šiandien yra žadama ugdyti savarankiškas asmenybes, gebančias kurti naujoves ir prisiimti atsakomybę, universitetuose nuolatos reklamuojamos lyderystės akademijos, politinėje retorikoje ištisai pabrėžiama būtinybė rengti naujus elito sluoksnius, pasiruošusius vadovauti vis kompleksiškesnėms visuomenėms, tačiau tuo pat metu viešajame gyvenime ryškėja vis labiau gilėjanti autoritetų krizė. Politikos atstovai visuomenėje nesukelia didelio susižavėjimo, o intelektualams retai kada pavyksta nusipelnyti moralinę pagarbą. Tuo tarpu institucijų vadovai dažniau sudaro lengvai pakeičiamų administratorių įvaizdį, negu asmenų, kurie geba pasiaukoti bei nustatyti aiškią veikimo kryptį. Šitoks kontrastas rodo, jog lyderystės įgūdžių neįmanoma suvesti vien į ilgus, laisvai perduodamų „kompetencijų“ sąrašus, ir jog laipsniškai nykstantis lyderystės jausmas mūsų visuomenėje atspindi žymiai gilesnę antropologinę transformaciją. Todėl problema, su kuria šiandien susiduria švietimas, yra susijusi ne tiek su pačia švietimo metodologija, kiek su klausimu, kokio tipo žmogų šiuolaikinės institucijos vis dar drįsta ugdyti apskritai.

Žvelgiant istoriškai, lyderiai niekados nebūdavo išugdomi vien procedūrinių metodų pagalba. Kiekvienas autoritetas remdavosi charakteriu, išreiškiančiu tam tikrą dvasinę bei moralinę struktūrą, kurios ribose poelgiai įgydavo savo prasmę. Visos ilgaamžės civilizacijos savo elitą ugdydavo pagal iš anksto apibrėžtą vertybių hierarchiją, susiejančią asmeninę discipliną su transcendentiniais siekiais. Nepriklausomai nuo to, ar tai būdavo išreiškiama per klasikinę graikų-romėnų dorybių etiką, krikščioniškąją antropologiją ar konfucianistinį paklusnumą, lyderystė visais laikais reikšdavo atsakomybę prieš ką nors aukštesnio nei tik asmenines ambicijas, kadangi lyderiai prisiimdavo tiesos, gėrio bei veiklos tęstinumą užtikrinančių žmonių vaidmenį. Šiuolaikinis švietimas, vis labiau vengiantis įtvirtinti esmines gėrio idėjas, vietoje to mėgina išugdyti neutralaus tipo „kompetencijas“, prisitaikančias prie nuolat kintančių civilizacijos poreikių, ir apologetiniais tikslais įvelkamas į retorinį egalitarizmo bei „socialinio teisingumo“ rūbą.

Vis tik yra neišvengiama, jog nuo moralinių vertybių atsieta ir po taip vadinamo „bendrojo gėrio“ priedanga pasislėpusi lyderystė, palaipsniui virstų į primityvų vadybinio administravimo bei techninio optimizavimo darbą. Efektyviai koordinuoti procesus yra įmanoma neįkvepiant net menkiausio pasitikėjimo ar lojalumo, todėl visuomenės, kurios yra valdomos išimtinai tik pagal procedūras, ilgainiui praranda gebėjimą siekti bendrų tikslų – arba savo ruožtu patiria, kaip tikroji valdžia ir lyderystė pamažu yra perkeliama iš viešosios erdvės (kurioje ji gali vystytis kritiško piliečių žvilgsnio akivaizdoje) į uždaras elitinių užkulisių erdves…

 

Kodėl lyderystė išnyko apskritai?

Lyderystės įgūdžių ugdymas prasideda gerokai anksčiau negu susiduriama su formaliuoju švietimu. Tikriausiai akivaizdu, jog šeima yra pirmoji autoritetų ugdymo institucija, kasdieniniu pavyzdžiu perteikianti pamatinį pasitikėjimo ir atsakomybės jausmą. Pagal tradicinį supratimą, kuris yra būdingas ne tik Europietiškąjai, bet ir daugeliui kitų civilizacijų, pagrindinė tėviško autoriteto atsakomybė yra nukreipti vaiką į išorinį pasaulį: išmokyti prisiimti rizikas, įsipareigoti, gebėti apsaugoti kitus, bei nebijoti susidurti su tikrove. Tuo tarpu motiniško autoriteto pareiga yra ugdyti bendrystės, supratingumo bei emocinio stabilumo jausmą. Šie vienas kitą papildantys poliai leidžia jauniems žmonėms įsisavinti tiek tvirtumo, tiek rūpestingumo savybes, kurios abi ruošia jaunuolius pilnam įsitraukimui į socialinį gyvenimą. Sparčiai nykstantis bei į paraštes stumiamas tėviškos figūros vaidmuo, o taip pat moteriškojo archetipo supanašėjimas su vyriškuoju, kurį nuolatos skatina „stiprios ir nepriklausomos moters“ įvaizdis viešojoje erdvėje, daugelyje Vakarų visuomenių giliai sutrikdė šią pusiausvyrą. Švietimo įstaigos vis dažniau ėmė susidurti su lūkesčiais, kurie viršija jų organizacines galimybes, kadangi iš mokytojų vienu metu yra reikalaujama mokyti, drausminti, patarti, o be to dar ir emociniu lygmeniu padėti tiems mokiniams, kurių pirmasis susidūrimas su autoritetais yra itin nestabilus ir sunkiai perprantamas. Jokia administracinio pobūdžio reforma iš principo negali kompensuoti tų asmenybės formavimosi trūkumų, kurie sugebėjo įsišaknyti ankstyvajame socializavimosi periode.

Lyderystės įgūdžių formavimasis lygiai taip pat priklauso ir nuo simbolinių terpių, kurios yra kuriamos per kultūrą ir medijas. Ankstesnės kartos augdavo su pasakojimais apie atradėjus, karius, mokslininkus, valdovus bei šventuosius, kurių biografijos, net jei ir būdavo idealizuotos, gebėdavo perteikti aiškius pamokymus apie narsą, discipliną bei atsakomybę. Tačiau šiuolaikinė kultūrinė produkcija dažniau svyruoja tarp išreikšto nepasitikėjimo autoritetais bei perdėtai fikcinio heroizmo. Tokiame kontekste autoritetingos figūros įprastai būna atvaizduojamos arba kaip „patriarchalinės priespaudos“ atgyvenos, arba kaip nenugalimi superherojai, atitrukę nuo kasdienio žmogaus gyvenimo realijų (jei tik pastarieji nebūna pakeičiami banaliais, feminizmą personalizuojančiais veikėjais). Taigi, jauniems žmonėms retai kada tenka susidurti su patikimais tarpininkais, kurie galėtų iliustruoti, jog lyderystė visų pirma yra ne savo galių demonstravimas ar viešas demonstravimasis, bet drausminga tarnystė. Bendrais doriniais motyvais paremtų pasakojimų praradimas, nors ir ne tiesiogiai, bet lemiamai prisideda prie šiandieninės ugdymo krizės gilinimo.

Institucinėje srityje šiuos platesnio mąsto pokyčius atspindi pradinis ugdymas. Daugumoje Vakarų šalių pradinio ugdymo modelis patapo pernelyg feminizuotas. Nepaisant to, jog moterų pedagogių atsidavimas bei kompetencija šioje srityje nekelia jokių abejonių, tam tikras struktūrinis disbalansas akivaizdžiai daro neigiamą įtaką dabartinei mokymosi atmosferai. Švietimo prioritetuose vis labiau pabrėžiamas bendradarbiavimas, emocinis savireguliavimas, saugumas bei kompromisų ieškojimas – dorybės, būtinos socialinei sanglaudai užtikrinti, tačiau nepakankamos ugdyti vaikų iniciatyvumui, atsparumui bei gebėjimui prisiimti tam tikras rizikas – savybėms, kurios yra tradiciškai siejamos su lyderyste. Daugelis berniukų į mokyklą žvelgia kaip į aplinką, kurioje reikia nuolat prisitaikyti prie nustatytų elgesio normų, o ne bandyti tinkama linkme nukreipti savo energiją. Iš to kylantis atsiribojimas nuo institucinių autoritetų statistiškai pasireiškia prastėjančiais mokymosi rezultatais bei augančiu nusivylimu pačiomis institucijomis, o prarastų autoritetų vakuumas neretai yra užpildomas per vienokios ar kitokios formos radikalizavimąsi. Vis dėlto šis klausimas daugiausiai yra ne tiek susijęs su atskirų individų ketinimais ar ideologiniais kaltinimais jų atžvilgiu, kiek su ilgalaikėmis civilizacinėmis pasekmėmis, kylančiomis iš vyriškų autoritetų stokos formatyviaisiais jaunuolių brendimo metais.

Vidurinis išsilavinimas istoriškai suteikdavo galimybę susipažinti su įvairiais suaugusiųjų gyvenimo pavyzdžiais. Mokytojai neretai įkūnydavo pašaukimą, kuris peržengdavo klasės bei dėstomo dalyko ribas. Daugelis jų priklausė kartoms, kurios buvo formuojamos karo, religinio pasišventimo bei savarankiškų akademinių siekių: vietos bendruomenėse tokie mokytojai simbolizuodavo kultūrą, autoritetą bei intelektualinį griežtumą, o kartu su gydytojais ir dvasininkais jie sudarydavo matomą moralinį orientyrą, susiejantį žinias su bendruomenine atsakomybe. Negana to, socialinis gyvenimas dažnai peržengdavo formalaus mokymosi ribas per bendruomenines veiklas, mentoriavimą bei bendras institucijas – pavyzdžiui, internatines mokyklas, kuriose ugdantis mokytojo autoritetas labiausiai atsiskleisdavo per gyvą santykį, o ne per administracinę struktūrą. Šiuolaikinė profesinė specializacija pavertė mokymą reguliuojama profesija, kuriai yra taikomi įvairūs efektyvinimo rodikliai bei biurokratinė atskaitomybė, todėl mokytojo autoritetas vis dažniau tampa užsitarnaujamas ne per asmenines savybes, o per institucinės tvarkos laikymąsi, šitaip dar labiau sumažinant jaunuolių galimybes sekti bei imituoti tikros pagarbos nusipelnusius moralinius autoritetus.

Universitetai taipogi yra patyrę analogišką transformaciją. Masinis aukštasis išsilavinimas bei vadybinio tipo organizacinės struktūros susilpnino tradicinius profesoriaus bei studento santykius. Administracinių reikalavimų laikymasis bei išleistų publikacijų skaičius akademinėje srityje yra vertinami žymiai labiau negu intelektualinė mentorystė, todėl studentai įgyjantys formalų išsilavinimą labai retai susiduria su asmenybėmis, kurių intelektualinė aistra paskatina juos siekti mokslinės ar kitokio pobūdžio intelektualinės veiklos kaip savo gyvenimo tikslo. Tikrasis lyderystės ugdymas yra paremtas artimu bendravimu su žmonėmis, kurie yra įkvėpti nuoširdaus tikėjimo bei intelektualinio ryžto. Ten, kur akademinis gyvenimas yra suskaidomas į specializuotas užduotis ir paverčiamas biurokratine rutina, švietimas rizikuoja išugdyti pusiau kompetentingus specialistus, kuriems trūksta orientacijos į bendrąjį gėrį bei patirties, leidžiančios atsakingai vadovauti kitiems bei uoliai vykdyti pavestas užduotis.

Ši problema neapsiriboja vien institucijomis, bet apima ir platesnį – kultūrinį – supratimą apie tai, kas yra lyderystė. Modernioje visuomenėje lyderystės sąvoka dažniausiai yra sutapatinama su žinomumu, retoriniu miklumu bei strateginiais užmačiais. Tuo tarpu politinė sėkmė vis dažniau ima priklausyti nuo asmens gebėjimo pasirodyti žiniasklaidoje bei kompensuoti įvairius savo trūkumus radikalia retorika, o ne moraliniu nuoseklumu. Šitokiu būdu jaunieji stebėtojai tyliai įsisavina pamoką, jog autoritetas priklauso būtent tokioms asmenybėms, kurios geba save gerai išreklamuoti bei vienokią ar kitokią ekstremistinę retoriką palenkti savo naudai. Būtent tokia aplinka slopina tas dorybes, kurios istoriškai būdavo siejamos su lyderyste – nuolankumą, kantrybę, savitvardą bei siekį tarnauti tikslams, kurie pranoksta bet kokias asmenines ambicijas.

 

Kelias į tikrosios lyderystės atstatymą

Visgi, analizuoti bei kritikuoti esamą padėtį yra žymiai lengviau negu pasiūlyti kokią nors realią alternatyvą, o juo labiau tuomet, kai problemos šaknys glūdi ne pavienių individų apsileidimuose, o pačiame civilizacijos nuosmukyje, kurio dauguma žmonių net nesiteikia pripažinti. Švietimo atsinaujinimas dar gan ilgai išliks kebliu iššūkiu ankstyviajame švietime, kuriam didžiausią įtakos monopolį turi visuotinai sutrikusi šeimos struktūra bei populiarioji kultūra. Kadangi tik mažų, privačių institucijų iniciatyva dar yra kažkiek pajėgi išlaikyti šokią tokią laisvę puoselėti alternatyvius ugdymo bei švietimo modelius, bet kokia politinės galios stokojanti atsinaujinimo reforma gali būti įgyvendinama tik labai fragmentuotu ir daliniu lygmeniu.

Galime nesunkiai įsivaizduoti keletą akademinių bendruomenių, kurios skatintų nuolatinį mokytojų ir mokinių bendradarbiavimą už formalių paskaitų ar seminarų ribų, šitaip atkuriant palankias sąlygas mokymuisi per pavyzdį, mentorystę bei teigiamą lyderystę. Iš tiesų, intelektualinis ugdymas yra žymiai gyvesnis tada, kai akademinis gyvenimas įtraukia tokias veiklas kaip dalyvavimą bendruose kultūriniuose renginiuose, įsitraukimą į tas pačias diskusijas, ėjimą į vienas religines pamaldas, ar netgi sėdėjimą prie bendro vaišių stalo. Šitokios veiklos leidžia studentams susidurti su mokytojo autoritetu ne vien per abstrakčius mokymus, bet taip pat įvairiuose kontekstuose pažinti gyvą jo asmenį, natūraliai susiformavusį per švietimą, orientuotą į individo visumą, o ne pavienes kompetencijas.

Pats svarbiausias tokio atsinaujinimo aspektas būtų seniai prarastos antropologinės vizijos atstatymas. Nepriklausomai nuo to, ar tai būtų pripažįstama atvirai, ar tik nutylima, visų formų švietimas formuoja tam tikrą įvaizdį apie žmogų. Todėl kiekviena kultūra, tikinti į savo tęstinumą, jaunuolių širdyse nori įdiegti tam tikrą dvasinį pakylėjimą bei pozityvų santykį su savo ištakomis; tačiau civilizacijos, kurios abejoja savo egzistenciniu teisėtumu, dažniausiai yra linkusios užsidaryti procedūriniuose nešališkumuose bei egalitaristinėse utopijose. Tam, kad būtų įmanoma ugdyti lyderystę, reikia ryžto dar kartą įtvirtinti tokius žmogiškuosius idealus kaip išmintis, drąsa, savitvarda ir teisingumas – būtent tas sampratas, kurios vėlyvojo moderno kontekste ėmė būti vertinamos su didžiuliu nuogąstavimu. Be tokio tipo orientacijos, švietimą būtų galima ir toliau plėtoti be galo, tačiau tuo pat metu ugdyti asmenis, kurie bijo prisiimti bet kokią atsakomybę už savo visuomenės lemtį.

Toks antropologinio supratimo atkūrimas neišvengiamai lemtų sistemingą lyderystės principų persiintegravimą į pačią ugdymo struktūrą, tačiau ši reintegracija turėtų būti paremta jau minėtąja klasikinių dorybių sistema.

Žvelgiant teoriniu lygmeniu, lyderystę pirmiausia derėtų sieti su išmintimi. Jaunuomenei privalu suprasti, jog lyderystė neatsiranda nei per charizmą, nei per užtikrintą pasitikėjimą pačiu savimi, bet būtent per gebėjimą konkrečiomis aplinkybėmis atpažinti gėrį ir nukreipti kitus žmones veikti to gėrio link. Tai reikalauja intelektualinio ugdymo, kuris išmokytų ne tik pavienių lyderystės kompetencijų, bet ir supažindintų jaunuolius su įkvepiančiomis istorinėmis figūromis – valstybių veikėjais ir steigėjais, mokslininkais, karo vadais, šventaisiais, reformatoriais bei kultūros formuotojais  – tais žmonėmis, kurių autoritetas yra paremtas gebėjimu priimti teisingus sprendimus ir puoselėti vidinę harmoniją. Tokių asmenybių pažinimas turėtų peržengti paviršutiniškus autobiografijų rėmus, ir vietoje to apimti apmąstymus apie jų nesėkmes, abejones, moralinius sunkumus bei to laikmečio, kuriame jie gyveno, ribotumus. Lyderystės ugdymas tokiame lygmenyje turėtų būti neatsiejamas nuo istorijos, filosofijos ar literatūros studijų, kadangi šios disciplinos suteikia žinias ir žodyną, per kuriuos ir formuojasi pati išmintis. Ši dorybė iš tiesų subrandinama tik tada, kai studentai išmoksta atskirti išorinį įvaizdį nuo esmės, spontanišką impulsą nuo atsakomybės, bei asmeninę nuomonę nuo tiesos.

Antrasis aspektas yra labiau susijęs su praktika, ir apima drąsos dorybę. Lyderystė negali pasilikti vien teorinių apmąstymų objektu; ji reikalauja praktikos, įgyjamos tik gyvenimiškai prisiimant bei vykdant savo atsakomybes. Todėl švietimo įstaigos turėtų mokiniams sukurti sistemingas galimybes pakaitomis prisiimti ar atsisakyti vadovaujančiųjų pozicijų. Seminarų vedimai, grupiniai projektai, organizuotos ekskursijos, muzikos ansambliai, sporto komandos, labdaros iniciatyvos bei akademinės draugijos suteikia mokiniams praktines erdves mokytis vadovavimo susiduriant su tam tikru išoriniu spaudimu prieš priimant atsakingus sprendimus, be pykčio reaguoti į asmeninį priešiškumą, bei prisiimti atsakomybę. Ne ką mažiau svarbi yra ir atsakingos subordinacijos patirtis. Gebėjimas tinkamai vykdyti nurodymus jau savaime implikuoja tam tikrą gebėjimą mąstyti, kadangi nekritiškas nuolankumas dažnai virsta pasyvumu, o lojalumu ir kritiniu mąstymu pagrįsta subordinacija rengia žmogų ateities vadovo rolei. Šitaip apsikeitinėdami vaidmenimis, mokiniai išmoksta pamoką, jog vadovavimas ir tarnystė yra du to paties dorinio principo poliai.

Galiausiai, lyderystės ugdymas turėtų būti susietas su platesniu dvasiniu kontekstu, į kurį būtų įtraukiamas nuosaikumo dorybės lavinimas. Vadovavimas, atitrūkęs nuo gebėjimo susitvardyti, neišvengiamai virsta despotizmu. Todėl jaunieji lyderiai turi būti ugdomi pagal pažabojančią discipliną, kuri mokytų juos atsisakyti puikybės, nekantrumo bei noro pasirodyti prieš kitus. Šių mokymo aspektų neįmanoma perteikti vien techninėmis priemonėmis; jie taip pat turi būti paremti gyvu ryšiu su tradicijomis, kurios apsibrėžia pačius aukščiausius, bet kokią asmeninę sėkmę ar pripažinimą pranokstančius tikslus. Apmąstymai apie transcendenciją, liturginių bei kontempliatyviųjų praktikų laikymasis ir gilinimasis į amžinus filosofinius ar teologinius klausimus būsimiesiems lyderiams turėtų priminti, jog kiekvienas autoritetas yra paveldimas kaip pareiga, o ne kaip nuosavybė. Nuosaikumo dorybė apsaugo lyderį nuo pasidavimo į nelaisvę toms struktūroms, kurias jis pats yra įpareigotas valdyti.

Svajoti apie tikrojo lyderystės idealo, gebančio formuoti tvarkingą visuomenę, atkūrimą, bus įmanoma tik tuomet, kai išmintis ims vadovauti sprendimų priėmimui, drąsa įkvėps veikti, o nuosaikumas prislopins asmenines ambicijas. Teisingas jaunuomenės lavinimas yra vienas svarbiausių mūsų civilizacinių uždavinių. Lyderių formavimas negali būti atsietas nuo transcendencijos, kultūrinio tęstinumo bei dorovės vizijos. Civilizacija, gebanti perduoti tik informaciją, rizikuoja po kurio laiko susivokti, jog nė viena nauja karta nesijaučia pasirengusi vadovauti kitai. Lyderystė atsiranda tik tuomet, kai žmonės išmoksta paaukoti savo asmenines ambicijas vardan ilgalaikių siekių, prisiimant atsakomybę už visą bendruomenę kaip savo gyvenimo pašaukimą, o ne kaip neprivalomą galimybę. Tai, ar Vakarų visuomenei pavyks išlaikyti tikėjimą, kuris yra reikalingas norint užtikrinti ugdymą pagal šią dvasią, kol kas lieka atviru klausimu. Tačiau svarbu, jog mažos bei motyvuotos ugdymo institucijos perimtų iniciatyvą formuoti bent jau tą veiksnų elitą, kuris gebėtų apsaugoti pačius svarbiausius civilizacinius gėrius.