Rasa Čepaitienė. Chunveibinai vakar ir šiandien

Šį įrašą įkvėpė nemaloni istorija, nutikusi neseniai dalyvaujant konferencijoje Graikijoje. Ten, greta įvairių šalių mokslininkų, sutikau ir lietuvę - pirmakursę doktorantę, mano kolegų, labai garbių Lietuvos istorikų, dukrą. Buvo smagu pamatyti jauną, gerai išsilavinusį, prestižiniame Vakarų universitete studijuojantį žmogų. Kadangi turėjau pasiėmus smulkių dovanėlių kolegoms, vieną jų - šokoladą su Vyčiu ir Lietuvos trispalve -  įteikiau ir jai, kuo ji liko akivaizdžiai patenkinta. Jau „atsišaudžius“ su pranešimu ir diskusija, ir konferencijai pasibaigus, nusprendėme dar visi kartu pasisėdėti. Nuvažiavome į kavinę „Meistras ir Margarita“, kurią, jeigu kam pasitaikytų būti Tesalonikuose, labai rekomenduočiau dėl puikaus maisto ir malonios atmosferos.  

Vakarui baigiantis ir jau susiruošus išeiti, staiga ta doktorantė, visa raudona ar tai nuo išgerto vyno, ar tai nuo baisaus įniršio, man nerišliai ėmė rėkti: „kadangi pasakėte TAI, negaliu priimti dovanos“ ir kone sviedė tą šokoladą į veidą. Šią sceną stebėję kolegos, nors ir nesuprato kalbos, buvo sukrėsti tokio atvirai chamiško elgesio ir puolė manęs klausinėti, kas gi atsitiko.  Kadangi ką gi ten tokio siaubingo pasakiau, taip ir nebuvo paaiškinta, numanau, kad doktorantė šitaip baisiai reagavo į diskusijos metu mano papasakotus atvejus, kad Lietuvoje istorinės diskusijos, ypač susijusios su tragiška karo ir pokario situacija, su žydų-lietuvių santykiais, sprendžiamos ne atvirų ir nevaržomų debatų, o tiesiog kitaminčių cancelinimo keliu. Į ką kolegos užsieniečiai, kurių tarpe buvo ir nemažai vokiečių, supratingai linkčiojo ir niekas dėl to nepasakė man jokios pastabos ar kritikos (po šio akibrokšto dar atsargiai perklausiau kelių istorikų, kaip jie suprato tą mano pasisakymą, ar jiems nieks nekliuvo, ir nė vienas neturėjo pasakyti ką neigiamo). Tačiau kas gi visa ši profesūra yra prieš pirmakursę, dar tik turinčią rašyti disertaciją iš XIX a., jeigu ji ideologiškai teisingoje pusėje ir ŽINO GERIAU?

Toks išpuolis, nukreiptas į cancelinimą tos, kuri, ironiška, kaip tik kritikavo cancelinimą, ne tik nuliūdino, bet ir privertė susimąstyti. Pamėginau save pastatyti į jos vietą - bet negalėjau net įsivaizduoti, kad šitaip drįsčiau pasielgti vyresnio asmens ir labiau patyrusio kolegos atžvilgiu, net jei ir nesutikčiau su jo nuomone.  Neabejoju, kad ir mano sūnus, nors niekad nebus jokio, nei pretižinio, nei neprestižinio, universiteto doktorantas, šitaip nepadarytų, nes tiesiog yra išauklėtas gerbti vyresniuosius. 

Ir tada pagalvojau, o kas gi leidžia, ar yra leidę, sau taip elgtis?

Ir prisiminiau Kinijos chunveibinus, viešai žeminusius savo mokytojus ir profesorius, besityčiojusius iš jų ir mušusius (žr. nuotrauką).

Kinijos Kultūrinė revoliucija (kin. Wénhuà Dà Gémìng), prasidėjusi 1966 m. ir trukusi iki 1976 m., buvo vienas dramatiškiausių ir žiauriausių laikotarpių Kinijos Liaudies Respublikos istorijoje. Šį judėjimą inicijavo šalies vadovas Mao Dzedunas, siekęs sustiprinti savo politinę valdžią po „Didžiojo šuolio“ nesėkmės bei pašalinti iš partijos ir visuomenės tariamus „revizionistus“, kurie, jo nuomone, nukrypo nuo „tikrojo socializmo“ kelio. Kultūrinė revoliucija buvo pristatoma kaip kova už „proletarinės kultūros atgimimą“, tačiau realybėje virto plataus masto kampanija prieš intelektualus, tradicines vertybes ir bet kokią opoziciją Mao autoritetui.

Chunveibinų vykdyta kampanija ypač buvo nukreipta prieš vadinamąsias „keturias senienas“ – senus papročius, seną kultūrą, senus įpročius ir senas idėjas. Revoliucijos metu buvo skatinamas visuomenės ideologinis apsivalymas, o pagrindine kovos jėga tapo jaunimas, ypač moksleiviai ir studentai. 

Chunveibinai (kin. 红卫兵, Hóng Wèibīng) buvo jaunuolių judėjimas, susiformavęs 1966 m. Pekine ir netrukus išplitęs po visą Kiniją. Jų pavadinimas reiškia „raudonuosius sargybinius“ ir simbolizuoja ištikimybę revoliucijai bei Mao Dzeduno mokymui. Raudonieji sargybiniai laikė save proletariato gynėjais, o visus, kurie, jų manymu, neatitiko revoliucinių idealų, – liaudies priešais. Jie pradėjo masines represijas prieš mokytojus, dėstytojus, valstybės tarnautojus ir partijos narius, kuriuos kaltino „buržuaziniu mąstymu“ ar „revizionizmu“. Kritikuoti ir žeminti buvo galima net tėvus, kas iki tol patriarchalinėje kinų kultūroje buvo neįsivaizduojama. Tūkstančiai žmonių kultūrinės revoliucijos metu buvo viešai pažeminti, įkalinti ar nužudyti. Chunveibinai taip pat naikino istorinius paminklus, šventyklas, meno kūrinius, knygas, nes visa tai buvo laikoma „senosios kultūros“ reliktais. Šių veiksmų metu Kinija neteko milžiniškos savo kultūros paveldo dalies. 

Kultūrinės revoliucijos metu švietimo sistema praktiškai žlugo – universitetai ir mokyklos buvo uždaryti, nes jaunimas buvo įtrauktas į politinius ir ideologinius „valymus“. Daugelis intelektualų, mokslininkų bei menininkų buvo priversti viešai atgailauti arba buvo ištremti į kaimus „perauklėjimui per darbą“. Toks persekiojimas sukėlė milžinišką šalies intelektinį nuosmukį ir ilgalaikę žalą kultūriniam vystymuisi. Netrukus situacija tapo nebekontroliuojama. Raudonieji sargybiniai pradėjo tarpusavio kovas, skirtingos grupės varžėsi dėl „teisingesnio“ revoliucijos supratimo, o nekontroliuojamas smurtas pasiekė tokį lygį, kad valstybė pradėjo grimzti į chaosą. 1968–1969 m. Kinijos Liaudies išlaisvinimo armija buvo pasitelkta šiam judėjimui nuslopinti. 

Šio laikotarpio pasekmės buvo katastrofiškos. Tik 1980-aisiais Kinijos Komunistų partija oficialiai pripažino Kultūrinę revoliuciją „didele klaida“ ir pasmerkė jos metu vykdytus veiksmus.

Kitose šalyse būta panašių judėjimų (komsomolas Sovietų Sąjungoje, hitlerjugendas nacistinėje Vokietijoje, „raudonieji khmerai“-genocido vykdytojai Kambodžoje, sukarintos jaunimo organizacijos Albanijoje ir Šiaurės Korėjoje ir pan.), kuriuose jaunimas ar masės buvo mobilizuotos ideologiniais pagrindais, dažnai prieš „senąją tvarką“, „buržuaziją“ ar „liaudies priešus“. Tačiau Kinijos chunveibinų veiklos mastas, brutalumas ir anarchinė dinamika buvo beveik unikalūs.

Visuose šiuose totalitariniuose režimuose smurtas dėsningai buvo nukreipiamas prieš žinias ir kritinį mąstymą, prieš daug žinių ir gyvenimiškos patirties sukaupusio Mokytojo autoritetą, nes mąstantis žmogus pavojingas valdžiai – jis kelia klausimus ir nepasiduoda propagandai. Todėl chunveibinai degino knygas, uždarinėjo mokyklas, raudonieji khmerai žudė žmones su akiniais (nes akys nusilpo nuo skaitymo?), hitlerjugendo nariai mokyti ne mokslo, o ideologijos, o sovietuose „filosofinis marksizmas-leninizmas“ tapo vieninteliu teisingu „mokslu apie tikrovę“. Rezultatas visur tas pats – visuomenė praranda kritinį imunitetą ir nebesugeba atskirti tiesos nuo propagandos.

Lietuvoje vis dažniau matome šio reiškinio apraiškų. „Krepšelinė reforma“ sugriovė mokytojų ir dėstytojų autoritetą, paversdama juos „švietimo paslaugos teikėjais“. Įtakotukai, tokie kaip mokytojus mušti raginęs Algis Gretai, ar socialiniai tinklai tampa puikia terpe chamiškai elgtis su vyresniais, pjudyti kitaminčius, greitai mobilizuoti auditorijas, vykdyti moralinius teismus. Nors ideologinės kovos formos bei priemonės ir pasikeitė — plakatai tapo įrašais fb ar memais, gatvės tribunolai — virtualiais, bet emocinė mechanika liko ta pati: moralinė „vaivorykštinių sargybinių“ teisuoliškumo ekstazė užgožia bet kokius argumentus, - jų nė nebereikia. 

Lietuvoje šios tendencijos vis stipriau matomos ne tik socialiniuose tinkluose, bet ir kultūros lauke. Pastarieji kultūriniai protestai peržengia meno ar idėjų ribas ir tampa moralinio teisimo forma: vietoj kūrybinio ginčo žmonės a priori suskirtomi į „teisingos“ ir „neteisingos“ pusės atstovus. Tokiu atveju menas, kuris turėtų jungti ir skatinti reflektuoti, ima kartoti chunveibiniškos revoliucinės moralės kalbą: „mes atstovaujame pažangai, o jūs – praeities liekana“.

Prie to prisideda ir ideologizuotas požiūris į istoriją - ypač Antrojo pasaulinio karo metų vertinimus, sovietmečio paveldą. Viešojoje kalboje vis dažniau pasigirsta frazės, kad mūsų sąmonė esą „užteršta“, kad reikia „išguiti sovietinį (ar neva antisemitinį) mąstymą“ arba „išnaikinti senąją kartą, kuri netinka laisvei“. Tokios metaforos pakankamai pavojingos. Jos atkartoja kinietišką „kovos su senienomis“ logiką, kai praeitis laikoma veikiau užkratu, o ne patirtimi, iš kurios tiek teigiamų, tiek neigiamų dalykų galima būtų mokytis, ką teigė dar senovės romėnai - historia est magistra vitae.

Panašiai veikia ir kai kurie vieši pasisakymai apie tradicines krikščioniškas vertybes. Kai religija ar moraliniai principai automatiškai priskiriami „atgyvenoms“ ar „reakcijai“, mes prarandame ne tik pagrindą po kojomis, bet ir vertybinę pusiausvyrą. Net jei su jais kas nors ir nesutiktų,  tai yra mūsų civilizacinės tapatybės ir egzistencinės tąsos dalis. Pašalindami tradiciją nepažinę ir neapmąstę jos, rizikuojame nusiristi į primityvizmo liūną, leisti suklestėti naujam ideologiniam fanatizmui.

Kritikuoti praeitį ar dabarties kultūrą, istorines asmenybes ir tam tikras grupes ar partijas ne tik galima, bet ir būtina. Ir geriau, kad tame nebūtų ideologinės selekcijos, tabu ar savicenzūros. Bet kai ta kritika virsta moraliniu „absoliutaus gėrio“ prieš „absoliutų blogį“ karu, mes prarandame bendrą kalbą su kitais žmonėmis, kurie, nepamirškime, niekada nėra vien tik ideologiniai konstruktai.