Stasys Yla. Katalikybės vaidmuo lietuvių literatūroje.

KAM TENKA LIETUVIŲ LITERATŪROS KŪRIMO PIRMENYBĖ?

Kalbėdami apie katalikų veiklą ir jos reikšmę lietuvių literatūrai, mes nemanome čia neigti kitų, pavyzdžiui, protestantų nuopelnų. Tačiau negalima čia nepabrėžti tai, kad katalikų veikla lietuvių literatūros ir kultūros srityje, anaiptol, nėra iššaukta protestantizmo, nors į tos veiklos tembrą vėliau jis ir galėjo turėti įtakos. „Dažnai rašoma“, pasak Vac. Biržiškos, „kad katalikiškosios lietuvių knygos pasirodė tiesioginėje reformacijos įtakoje ir reikalo gintis nuo jos plėtimosi. Abejoju. Jei tuo dar galima aiškinti pačių jėzuitų atsiradimą Lietuvoj, tai tarp protestantiškų ir katalikiškų lietuviškų knygų vargu ar kokie ryšiai buvo, nes jau ne taip daug tų protestantiškų knygų turėjome, o Didžiojoj Lietuvoje jų dar mažiau buvo paskleista. Bent iki šiol visi surasti senųjų protestantiškų knygų egzemplioriai yra užtikti ne Didžiojoj, bet Mažojoj Lietuvoj. Tarp katalikiškų ir reformatiškų knygų ryšys buvo tas, kad ir vienos ir kitos buvo platinamos toj pačioj visuomenėje. Tik ir čia ne reformatiškos knygos iššaukė katalikiškas, bet atvirkščiai — reformatai, leisdami savo lenkiškai lietuvišką katekizmą 1598 m. ir 1600 m. vadinamą Morkūno postile, stengėsi jomis atsispirti prieš Daukšos 1595 m. ir 1600 m. postilės įtaką. Ta katalikiškų knygų įtaka matoma, kad ir išorinėj Morkūno postilės išvaizdoj, kada postilė, matyti, sąmoningai buvo išleista tokio pat formato, kaip Daukšos, visai tokia pat antrašte ir net antraštinio lapo vinjete; ji buvo pavadinta antru leidimu — suprask, pirmuoju buvo Daukšos postilė — norėta, matyti, tuo būdu skaitytojus suklaidinti, kad šie neatskyrę vienos nuo kitos, kontrabandiniu būdu priimtų su reformatų postile ir reformatų mokslą“¹.

Taigi klausimas dėl lietuvių literatūros kūrimo pirmenybės išsisprendžia katalikybės naudai. Tiesa, mes neneigiame to fakto, kad spausdintosios lietuviškos knygos Mažojoj Lietuvoj atsirado anksčiau, negu Didžiojoj. Tačiau turint galvoje tas sunkenybes, kurias sudarė Didžiojoj Lietuvoj spaustuvių trūkumas, mums pilnai suprantamas tas tariamasis Didžiosios Lietuvos apsileidimas knygų spausdinimo srityje. Vadinas, visas klausimas čia sukasi apie techniškas kliūtis, dėl kurių Didžiojoj Lietuvoj katalikų lietuviški rankraščiai negalėjo būti spausdinami, kai tuo tarpu Mažojoj Lietuvoj, nesant tų kliūčių, spausdintoji knyga galėjo 50 m. pirmiau išvysti lietuviškąjį pasaulį. Šis faktas, deja, gana ilgą laiką klaidino mūsų kultūros ir literatūros istorikus, leisdamas jiems padaryti netikslių išvadų apie Lietuvos katalikų vaidmenį lietuvių literatūros kūrime.

Kad Didžiosios Lietuvos lietuviai (katalikai) buvo žymiai pajėgesni už M. Lietuvos lietuvius, rodo ir tai, kad net didžiausio protestantizmo žydėjimo Lietuvoje laiku (XVI ir XVII amž.), katalikų literatūra pralenkė protestantiškąją tiek savo kiekybe, tiek kokybe. „Palyginus su Mažąja Lietuva“, sako Vac. Biržiška, „kuri per du amžių davė apie 20 (lietuviškų) knygų, o XVII amž. tik 10, Didžiosios, daugumoj katalikiškos, Lietuvos laimėjimai lietuviškos knygos srityje, buvo daugiau kaip du kartus didesni, nors ir prasidėjo penketą dešimčių metų vėliau“². Kokybiniu atžvilgiu katalikiškosios knygos taip pat pralenkė protestantiškąsias. Kai tarp XVI amžiuje išspausdintų protestantiškų lietuviškų knygų mes randame vien tiktai bažnyčios apeigoms reikalingas knygas, o XVII amž., be jų, dar ir tokias, kurios buvo reikalingos bažnytinėms knygoms rašyti ar nelietuviams kunigams lietuviškiems pamokslams sakyti, tai katalikiškų apeigoms skirtų knygų leisti visai nebuvo reikalo, nes apeigų kalba buvo lotynų. Dėl to katalikai galėjo daugiau išleisti plačiajai visuomenei naudingų dalykų, kaip žodynų, gramatikų ir kt. Be to, kai protestantai, leisdami lietuviškas knygas, tekreipė dėmesį tik į inteligentus, katalikai, be inteligentų, rūpinosi dar ir liaudimi — leido daug populiarių liaudžiai skirtų knygelių.

KOVA SU GRAŽDANKA IR SLAPTA LIETUVIŠKA KNYGA

Antrasis rusifikacijos politikos žygis tai lietuvių spaudos, tiksliau tariant, lotyniškų raidžių vartojimo uždraudimas ir j jų vietą rusiškų raidžių, taip vadinamosios „graždankos“, brukimas. Deja, šitam darbui rusai rado žmonių pačių lietuvių tarpe. Tai buvo mūsų inteligentai, kaip Laurynas Ivinskis, Tomas Žilinskis, Gylius, Botyrius, Jonas Juška, vėliau J. Kairiūkštis ir kiti, vieni medžiaginiais sumetimais, kiti tarnybiniais, kiti gal ir patriotiniais — norėdami lenkų įtaką sumažinti Lietuvoje — aktyviai dalyvavo rusų raidėmis spausdintų knygų rašyme. Šitą pačių lietuvių netaktą galėtume šiandien pateisinti, juo labiau, kad beveik visi šie asmens (išskyrus Botyrių, Gylių) vėliau susiprato darą žalingą tautos kultūrai darbą ir jį metė. Tačiau, reik pasakyti, kad tai įvyko tik Vysk. Valančiaus griežto reagavimo dėka. „Kaip lietuvybės gynėjas, jis buvo vienintelis lietuvis rašytojas ir veikėjas, kuris tuo laiku vienas galėjęs sužadinti tą atsispyrimo prieš brukamas rusiškąsias raides jausmą, be kurio ką tik iš baudžiavos atleisti lietuviai ūkininkai galėtų pasiduoti rusų valdžios įtakai ir kovodami dėl naujų ekonominių gėrybių pamiršti savo pilietines pareigas... Katalikų reikalas Valančiaus akyse buvo kartu ir lietuvių reikalas, rusiškos raidės lietuvių knygose — tai tas pats stačiatikių tikybos platinimo būdas, kitaip sakant, tas pats katalikybės reikalas³. Supratęs ją, Valančius stoja kone į atvirą kovą ir čia jau sumezga pirmutinę, kad ir siaurose ribose, aktingą lietuvių politinę programą, kuri viešpatavo iki pat „Aušros“ laikų“⁴.

Valančius, pirmasis supratęs graždankų pavojų, suorganizuoja didoką būrį kunigų rašytojų ir gabentojų — knygnešių, o Prūsuose įsteigia agentūrą knygoms spausdinti ir ją paveda kun. Zabermanui. Į šią agentūrą Valančius yra išgabenęs 25 tūkstančius rublių, iš kunigų surinktų⁵.

Pirmiausia buvo išspausdinta keletas daugiau politinio pobūdžio brošiūrų, kuriose buvo suformuluota Lietuvai daromos rusų skriaudos ir nurodyti būdai, kaip jų saugotis. Toliau liet. knygų spausdinimo darbas ėjo plačiu baru.

Rusų valdžia ėmė ieškoti tų knygučių autoriaus. Įtarimas krito ant Vysk. Valančiaus. Pradėta jį sekti, net kartą daryta pas jį namuose krata. Nieko nerasta. Rusai nedrįso imtis radikalesnių priemonių prieš Vyskupą Valančių. Paskutiniojo Lietuvos vyskupo ištrėmimas būtų galėjęs sukelti Europoje, ypač katalikų šalyse, daug triukšmo, o rusai kaip tik to nenorėjo.

PIRMIEJI IR DIDIEJI KNYGNEŠIAI

Negalėdami suvaldyti Vysk. Valančiaus, kaip knygučių autoriaus ir jų leidimo organizatoriaus, rusai pradėjo griežtai sekti ir bausti knygų platintojus. 1870 m. buvo areštuoti ir ištremti į Rusiją už knygų platinimą šie kunigai: P. Butkevičius (Žvingių klb.), Pr. Stuopas (Salantų vik.), K. Eitukevičius (Darbėnų vik.), M. Kaziliauskas (Naumiesčio vik.) ir B. Brundza, o kunigai V. Butvidas (Pagramančio vik.), V. Dembskis (Gaurės vik.) ir Grigaliūnevičius (Gardumos altar.) buvo perkelti iš Žemaičių į Vilniaus vyskupiją. Tai buvo pirmosios aukos, nukentėjusios dėl lietuvių spaudos platinimo.

„Nors rusų administracijai“, rašo Vac. Biržiška, „ir pavyko pirmuosius platintojus likviduoti ir išsklaidyti po plačią Rusiją, tačiau ryšiai su prūsais nenutrūko. Valančius, plačiai remdamas naujus senųjų knygų leidimus, duoda ir daugybę naujai savo parašytų ir su rusų cenzūros reikalavimais visai nesuderintų knygų. Tuo laiku jis spausdino ir „svietiško“ turinio knygų. Tiesa, tosios knygos iki „Aušrai“ buvo beveik vienintelės lietuviškos svietiškos knygos. Praėjus keletai metų šioje dirvoje jau atsiranda ir talkininkų. Vienas pirmųjų, nuo 1870 m., buvo kun. Silvestras Gimžauskas, kuris tačiau gyvendamas Lietuvos rytuose ir neturėdamas tiesioginio susisiekimo su Prūsais, negalėjo išplėsti nei savo leidinių, nei knygų platinimo. Užtat nuo 1873 m. prisidėjęs prie Valančiaus akcijos kun. Martynas Sederavičius su savo padėjėju J. Antanavičium pradėjo varyti akciją Suvalkijoj tokiam pat, o gal ir didesniam maštabe, kaip Valančius. Šiam gi mirus, Sederavičius keliems metams pasilieka vienintelis visai Lietuvai idėjinis knygų rašytojas ir platintojas...⁶. Apie 1879 m. į katalikiškų tikybinių knygų leidėjų skaičių, vėl grynai idėjiniais sumetimais, stoja Serapinas Kušeliauskas, pasirinkęs svarbiausią savo veikimui dirvą — Žemaitiją... Kun. A. Vytarto asmenyje Kušeliauskas pradžioje surado gerą padėjėją, vėliau gi ir pavaduotoją, vedusį ta kryptimi platų leidimo darbą iki pat spaudos draudimo panaikinimo. Tiek Gimžauskas, tiek Sederevičius, Kušeliauskas, Vytartas ir kiti kunigai faktinai vedė tą pačią Valančiaus liniją“⁷.

Taigi žymiausių Suvalkijos, Rytų Lietuvos ir Žemaitijos knygnešių — organizatorių būta kunigų. O kiek susirastų kunigų, kurie varė kuklų — tik savo parapijos ribose lietuviškos spaudos platinimo darbą. Svarbiausia tai, kad šie platintojai — knygnešiai buvo idėjiniai darbininkai, išeidami iš idėjinių, o ne biznio sumetimų.

MOKINIŲ PASIPRIEŠINIMAI IR JŲ INSPIRATORIAI

Kovoje su rusifikacija turėjo tam tikrą reikšmę lietuvių mokinių priešinimas eiti pamaldoms į rusų cerkvę ir klausyti verčiamų dėstyti rusų kalba tikybos pamokų. Šitokių pasipriešinimų atvejais neviename moksleivyje pabusdavo tautiniai jausmai. Tačiau beveik visi šių „revoliucijų“ inspiratoriai buvo kapelionai. Užtat, žinoma, tekdavo ne vienam jų skaudžiai nukentėti. Didesniesiems tokių „prasikaltėlių“ tekdavo pamatyti net Rusijos gilumą (pav., kun. Dambrauskui — Jakštui), o mažesniesiems užtekdavo specialiai įsteigto kalėjimo Kretingos vienuolyne. Būtų gana įdomūs daviniai, jei kas nustatytų, kiek tų prasikaltėlių prieš rusifikacijos politiką ir, būtent, kokių jų yra ten buvę. Svarbesnieji mums žinomi. Tai „Apžvalgos“ ir „Tėvynės Sargo“ įkūrėjai, redaktoriai ir bendradarbiai. Tų žmonių nusistatymas prieš rusifikaciją matyti iš tų laikraščių tono, kuris, pasak J. Tumo, buvo kairesnis už pačių kairiųjų laikraščių („Varpo“, „Ūkininko“) toną. Tačiau apie tų katalikiškų laikraščių vaidmenį kovoje su rusifikacija šiuo tarpu plačiau nekalbame.

KAT. PERIODINĖ SPAUDA IR BENDRADARBIAVIMAS NEKATALIKIŠKOJ SPAUDOJ

Katalikų vaidmuo draudžiamojo laiko periodinėje lietuvių spaudoje negali būti suvestas tik į „Šviesą“, „Apžvalgą“, „Tėvynės Sargą“, „Žinyčią“, „Kryžių“. Be kunigų tiesioginio darbo (dalyvaujant pačiuose laikraščiuose) ir paramos netiesioginiai (platinant ar finansuojant), neapsėjo ir negalėjo apsieiti nei „Aušra“, nei „Varpas“, nei kiti, anaiptol nekatalikiški laikraščiai. Iš ,,Aušros“ bendradarbių kunigų mums žinomi tik A. Burba, Mykolas Miežinis, Silv. Gimžauskas, A. Baranauskas, Maironis, A. Jakštas, Prapuolenis, P. Tamošauskas, o iš „Varpo“ — kunigai — A. Grinevičius-Jungtas, A. Burba, P. Urbonavičius (Vytautas), A. Milukas, Tomas Žilinskas, J. Tumas, P. Būčys ir Seinų Seminarijos klierikai. Tačiau rėmėjų, slaptų platintojų nei pavardžių nei skaičiaus mes nežinome, nors jų taip pat yra buvę nemaža. (Plačiau žiūr. brošiūroj „Kunigai kovoj su caro valdžia“, Kaunas 1919).

 

1) Vac. Biržiška, Lietuvių knygos augimo etapai. Kaunas 1930, 15 p.

2) Vac. Biržiška, ten pat, 15 p.

3) Plg.

4) Vac. Biržiška, Lietuvių politinės brošiūros 1860-tųjų metų pabaigoj, „Švietimo Darbas“ 1922 m. 3-6 nr., 415 p.

5) Cf. Spaudos atgavimo ir Am. Liet. Organ. Sukaktuvės, 25 p

6) Plačiau apie kun. M. Sederavičių kaip knygnešį žiur. J. Matijošaitis Knygnešių tėvas kun. Martynas Sederavičius, Kaunas 1932 m.

7) Vac. Biržiška, Lietuvių knygos augimo etapai, 27 ir 28 p.

 

Republikuota iš: „Ateitis“ 1937m., nr. 05-06