Vytautas Radžvilas. Kvietimas bendražygiams: su Vasario 16-ąja!

Mieli bendražygiai, visi patriotiški Lietuvos piliečiai,

Rytoj Vilniuje įvyks tradicinė patriotinė eisena su deglais. Eisenos išvakarėse kreipiuosi į Jus šiuo laišku prašydamas kuo gausiau dalyvauti renginyje ir kviesti atvykti visus nors kruopelę Lietuvos — tautos ir valstybės — jausmo išsaugojusius artimus arba pažįstamus žmones.

Taikus ir gražus renginys šį kartą nebus, ir jau nebegali būti, tik linksmos, džiugios ir, pirmiausia, pramoginės eitynės, kokios jos galėjo būti iki šiol. Ne tie laikai. Tiesa tokia, kad šiais metais jos vyks kolonistų užtvindytoje Lietuvos sostinėje. Joje, kaip ir okupacijos laikais, rusų kalba girdima kiekviename žingsnyje ir jau pradeda užgožti mūsų gimtąją ir kol kas nominaliai dar valstybinę lietuvių kalbą.

Todėl savaime atėjo laikas eisenos dalyviams drąsiai ir tvirtai paliudyti savo valią ir ryžtą ginti Vasario 16-osios Lietuvą ir jos įkvėptą bei įgalintą atgimti mūsų šiandienos valstybę. Nepriklausomą lietuvių valstybę,  kurią vos po trijų dešimtmečius užsimota vėl ištrinti iš Europos ir pasaulio žemėlapio.

Artėjantis renginys yra galimybė atgaivinti savo giliąją istorinę atmintį ir susigrąžinti vėl baigiamą atimti ir ištrinti tikrąją savo istoriją. Istorija yra kertinis Tautos narių bendrystės bei pilietinio solidarumo ryšio ir Valstybės statinio akmuo. Išsaugoti savo kalbą ir kultūrą tautoms yra neapsakomai svarbu. Bet ir jas iš dalies ar net visai praradusi tauta dar turi galimybę išlikti, jeigu nepamiršta savo istorijos. Škotai, velsiečiai, airiai — dauguma jų užmiršo gimtąją kalbą, bet atsimena savo istoriją. Todėl jie tebėra tautos. Šveicarai — skirtingomis kalbomis šnekanti tauta, kurią išlaikantis ir neleidžiantis iširti jos vientisam audiniui siūlas pirmiausia yra bendra istorinė atmintis ir jos kuriamas telkiantis bei įkvepiantis istorinis pasakojimas. Arba austrai — jie būtų tiesiog vokiečiai, jeigu neturėtų savo senos ir garbingos istorijos.

Mėginantieji atimti mūsų istoriją ir didvyrius net Vasario 16-ąją siekia paversti ne rimties, susikaupimo ir tautos solidarumo bei Lietuvos piliečių įsipareigojimo savo valstybeivalios žadinimo švente. Jie daro viską, kad ši diena virstų tik dar vienu pramoginiu laisvadieniu ir linksmybėmis minint kažkokios abstrakčios ir politiškai niekaip neįvardijamos Lietuvos sukaktį. Siekiama, kad fasadiniai ir lėkšti šios dienos minėjimai kuo greičiau ištrintų tautinę ir valstybinę lietuvių jauseną jauseną ir kad jie taptų brandžią politinę ir patriotinę sąmonę praradusia pramogautojų minia. Net nesuvokiančia, kad ši diena yra nepriklausomos demokratinės LIETUVIŲ TAUTOS valstybės Gimimo diena.

Kviečiu atidžiai perskaityti toliau pateikiamą F. Nyčės neapsakomai įžvalgų ir toliaregišką įspėjimą, kokia lemtis laukia ir neišvengiamai ištinka žmones ir ištisas tautas, leidžiančius ištrinti jų istorinę atmintį:

,,Pažvelk į bandą, kuri ganosi šalia: ji nežino, ką reiškia ,,vakar“, ji strikinėja, žiaumoja žolę, ilsisi, virškina maistą, vėl strikinėja, ir taip nuo ryto iki nakties, diena po dienos. Jos džiaugsmas ir jos kančia tvirtai pririša ją prie akimirkos kuolo, todėl ji nepažįsta nei melancholijos, nei nuobodulio. Šis reginys žmogų nepaprastai slegia – mat jis didžiuojasi prieš gyvulį tuo, kad jis žmogus, ir sykiu pavyzdžiai žvelgia į gyvulio laimę, nes žmogus, kaip ir gyvulys, nori tik vieno: gyventi be nuobodulio ir skausmo, bet jo norai bergždi, nes nori jis to ne taip, kaip nori gyvulys. Žinoma, žmogus kartais klausia gyvulį: kodėl tu man nieko nesakai apie savąją laimę ir tik žiūri į mane? Gyvulys galėtų atsakyti: taip yra todėl, kad aš tuojau pat užmirštu, ką norėjau pasakyti – bet pamiršta ir šį atsakymą, o šitai ganėtinai stebina žmogų.

Tačiau žmogus stebisi ir pats savimi – tuo, kad jis neįstengia išmokti pamiršti  ir kad jis visuomet prikaustytas prie praeities <...> Tada žmogus sako: aš prisimenu, – ir pavydi gyvuliui, kuris tuojau pat pamiršta ir kuriam kiekviena akimirka tikrai miršta, grimzdama į rūką ir naktį, ir užgęsta amžiams“.

O perskaičius ir apmąsčius šį įspėjimą — atvykti į eiseną. Prasmingą ir valstybiškai turiningą renginį, skirtą  ginti mūsų visų teisę išlikti oriais žmonėmis ir save gerbiančia laisva tauta.

Su Vasario 16-ąją!

Vytautas Radžvilas