Virginijus Savukynas. Kas ir kaip vyko 1918 metų vasario 16 dieną?

1918 metų vasario 16-osios, šeštadienio, rytas aušo šaltas. Temperatūrą fiksuojantis Vilniaus meteorologijos stoties darbuotojas užfiksavo, kad spaudė net –17 °C šaltis. O juk vasaris prasidėjo taip gražiai, atšilo, oras laikėsi apie 0°C, o vasario 9 dieną pakilusi temperatūra iki +3,7 °C pranašavo ankstyvą pavasarį. Sausio sniegas nutirpo. Tik prieš kelias dienas, vasario 14 – ąją, vėl atėjo šalčiai, šiek tiek pasnigo, sniegas uždengė žemę maždaug 3 cm. balta skraiste.

Švintant jau tvyrojo rūkas, po to jį pakeitė migla, pro kurią negalėjo prasiskverbti rytinės saulės spinduliai. Tačiau oras buvo ramus, vėjas nesmarkavo, nors ir pūtė iš šiaurės rytų. Kylant saulei dangus giedrėjo, migla sklaidėsi, tad vilniečiai laukė gražios dienos.

O prieš 11.00 val. į Vilniaus Didžiosios gatvės 30 numeriu pažymėtą namą, žinomą Štralio vardu, rinkosi 20 įvairaus amžiaus vyrų. Vyriausiam iš jų, jau pagarsėjusiam vilniečiui, turinčiam neginčijamą autoritetą lietuvių tarpe, ir gerbiamą žydų bei lenkų buvo 67 metai. Tai Jonas Basanavičius. Jauniausiam, Kaziui Bizauskui, vos prieš dvi dienas buvo sukakę 25 -eri. Visi jie priklausė Lietuvos Tarybai. Ir šiandien jų laukė svarbus bei atsakingas darbas. Juos pasitiko kunigas Povilas Dogelis, kuris buvo Tarybos sekretorius ir kuris turėjo pasirūpinti visomis posėdžiui būtinomis smulkmenomis. 

11.00 val. prasidėjo posėdis mažame, beveik be baldų kabinete, kuriame 20 vyrų vos tilpo. Pirmiausia posėdžio pirmininku buvo išrinktas seniausias narys Jonas Basanavičius. Jis žinojo, kokios atsakingos pareigos jo laukia, todėl jaudinosi ir kuklinosi. Nuėjęs prie stalo Jis ištarė: „Mane dabar pastatė į tokią garbingą vietą, kad gerai nežinau, nė nuo ko čia pradėti“. Tačiau šio posėdžio scenarijus buvo numatytas iš anksto. Jis perskaitė iš anksto paruoštą Lietuvos Nepriklausomybės Aktą. Visi vienbalsiai nubalsavo. Tada P. Dogelis išdalino kelis plunksnakočius, kuriais Tarybos nariai turėjo pasirašyti Nepriklausomybės aktą, „bendrą visiems lietuviams, kokų pažiūrų jie bebūtų, jei tik nenutolę nuo savo tėvynės ir brangina tėvų ir protėvių palikimą, trokšdami savitos laisvės“. Taip parašė Petras Klimas savo atsiminimuose. Jonui Basanavičiui buvo suteikta garbė pasirašyti pirmajam, o kiti padėjo parašus abėcėlės tvarka. Tarybos nariai pasirašė ne tik Nepriklausomybės akto originalą, bet ir dar kelis jo nuorašus, kurie turėjo būti nusiųsti Vokietijai ir Rusijai. Visa tai užtruko iki 12.30 val. – tai liudija savo prisiminimuose ne vienas signataras. Po to visi paplojo. Tačiau nuotaika buvo rimta. Niekas nežinojo, kaip viskas baigsis, kaip reaguos vokiečiai.

Pajuokavo tik Jonas Vileišis. Kaip įvairių suvenyrų rinkėjas paprašė atminčiai plunksnakočio, kuriuo pasirašė šį aktą. Bet tam paprieštaravo P. Dogelis: „Ne, plunksna yra brangi, ji turi likti komitete“. Komitete liko, tačiau, kaip pats Dogelis prisimena, jų nepavyko išsaugoti, nes po metų užėjo bolševikai ir suirutėje jos pradingo. 

Po Nepriklausomybės akto pasirašymo Tarybos nariai dar neišskirstė. Kadangi po to iš Tarybos pirmininko pareigų atsistatydino Jonas Basanavičius, tai pirmininku vėl buvo išrinktas Antanas Smetona bei jo pavaduotojai. Visa tai užtruko iki 15.00 val.

Išėjus į lauką, Tarybos nariai turėjo pastebėti gražiai šviečiančią saulę ir jau nebe taip gnaibantį šaltuką.  Tuo metu buvo maždaug – 8 °C. Gražus oras turėjo įkvėpti drąsos ir vilties ką tik signatarais tapusius vyrus, nors visi suprato, kad jų laukia dar daug ir sunkių darbų.

Pirmiausia reikėjo informuoti vokiečius. Šią misiją atlikti buvo patikėta Jurgiui Šauliui. Jis  maždaug apie 17 val. Vokietijos diplomatui Georgui von Boninui įteikė nutarimą ir informavo apie priešpiečio Lietuvos Tarybos sprendimą. Abu suprato, kad tai vokiečiams nepriimtina. Kaip elgtis su nepaklusnia Lietuvos Taryba?  Boninas turėjo gauti instrukcijas, todėl ir 20.40 val. išsiuntė telegramą Vokietijos užsienio reikalų ministerijai, informuodamas apie lietuvių sprendimą ir klausdamas, ko imtis.

Užbėgant į priekį reikia pasakyti, kad telegrama Berlyno  centriniame telegrafe buvo priimta 1918 m. vasario 17 d. 1 val. 50 min. nakties. Nors sekmadienis buvo laisva diena, tačiau atsakingi valdininkai susirinko ir nagrinėjo Lietuvos klausimą. Buvo suformuluota pirminė reichskanclerio G. Hertlingo pozicija. Ji, aišku, nebuvo palanki, nes jis nurodė veikti taip, kad lietuviai neįsismarkautų. Tai prisidėjo prie to, kad buvo konfiskuotas „Lietuvos aido“ numeris, kuriame buvo išspausdintas Nepriklausomybės aktas. 

Tokį scenarijų Lietuvos Tarybos nariai buvo numatę ir nelabai pasitikėjo vokiečių valdžia. Pasauliui reikėjo paskelbti, kad Lietuva paskelbė nepriklausomybę. Kaip šią žinią paskleisti? Tad vasario 16 dieną vyko dar viena operacija. Šį kartą slapta.

Petras Klimas prisiminimuose rašo: „turėdami vieną vokiečių kareivį socialistą prisijaukinę beveik bičiuliu (jis buvo šioks toks rašytojas, dirbęs Zeitung der X Arme, ir, be to, susipainiojęs romane su viena mūsų ponia), įdavėme jam skelbimo aktą, kad jis jį įteiktų Berlyne parlamento lyderiams ir telegrafo agentūrai“.

Iškyla klausimas: kas buvo tas paslaptingas bičiulis vokietis? Paslaptį atskleidė šios istorijos dalyvė – Jadvyga Chodakauskaitė. Tiesa, nežinia, ar tarp jų buvo romanas, tačiau vokietis tikrai galėjo simpatizuoti gražiai, jaunai ir išsilavinusiai lietuvaitei. Tas vokietis – tai Oskaras Woehrle. Jis susižavėjo Lietuvos istorija, Vilniumi ir simpatizavo lietuvių siekiams atkurti savo valstybę. Kadangi Lietuvos Tarybos narius sekė vokiečių šnipai, buvo sugalvota tokia operacija: Jadvyga slapta susitiko su Woehrle Lietuvių mokslo draugijos patalpose ir jam perdavė Nepriklausomybės Aktą. Šis savo pažadus tęsėjo, informaciją pasiuntė į Vokietiją, ir taip ši žinia buvo paskelbta laikraščiuose. 

O vasario 16 dienos 18.30 val. Taryba dar kartą susirinko tuose pačiuose Štralio namuose. Šį kartą sprendė kitokio pobūdžio klausimus. Visiems buvo jau iki gyvo kaulo įgrisusios vokiečių rekvizicijos. Tad Taryba nusprendė kreiptis į vokiečius, kad šie bent už rekvizuojamus gyvulius ir produktus mokėtų rinkos kainą. Buvo prašoma leisti sugrįžti pabėgėliams iš Rusijos, o Tarybos nariams netrukdomai važinėti po Lietuvą. Ir taip pat pareikalauta, kad Palanga „būtų būtinai prie Lietuvos prijungta“. Tuo metu Palanga priklausė Kuršo gubernijai. Vėliau dėl jos lietuviai derėsis su latviais, nesusiderės, tad prašys anglo Simpsono pagalbos sprendžiant šį ginčą. Jo valia Palanga atiteko Lietuvai. Tačiau apie Palangą, visų mūsų vasarotojų džiaugsmui, Lietuvos Tarybos nariai pagalvojo ir vasario 16-ąją, kada paskelbė Lietuvos nepriklausomybę.

Lietuvos Tarybos nariai namo išsiskirstė vėlai – 22.00 val., taip pabaigę darbingą šeštadienį.