Viktorija. Ivaniušina. Psichinės sveikatos sistemos spragos

Policininkas nušovė agresyviai besielgusią psichine liga sergančią moterį. Visas dėmesys skirtas pareigūnui - visuomenė spėlioja, ar tikrai šūviai buvo neišvengiama savigynos priemonė. Psichine liga sergantis, neseniai dėl nužudymo kalėjęs vyras išmetė kelių mėnesių dukrą pro langą. Piktinamasi vaikų teisių apsaugos sistema - kodėl nesužiūrėjo, laiku neatėmė vaiko? Pogimdyvine depresija serganti moteris nusiskandina kartu su kūdikiu. Visos strėlės lekia į vyrą - kodėl nieko nepastebėjo, kodėl neužkirto kelio tragedijai? Paauglys sumuša mokytoją (ir tai jau ne pirmas jo agresyvus išpuolis) - mokytojas nepedagogiškai elgėsi arba tėvai neteisingai auklėjo. 

Iš tiesų visas šias istorijas vienija psichinės sveikatos sistemos spragos mūsų valstybėje. Net jeigu žmogus turi smurtavimo istoriją, niekas nestebi jo psichinės sveikatos būklės, jokie socialiniai darbuotojai nesidomi, kaip jam sekasi integruotis į visuomenę. Dažnu atveju artimieji turi praeiti kryžiaus kelius, kad gautų kokią pagalbą dėl agresyvių ar tiesiog visiškai savimi nepasirūpinančių jau suaugusių šeimos narių. Psichiškai sergantys asmenys laisvai ima greituosius kreditus, žaidžia azartinius žaidimus, net ir medicininę pažymą vairuotojo pažymėjimui gan nesunkiai gauna. Nežinau, kokia situacija mūsų šalyje, bet JAV psichiškai nestabilūs žmonės gan lengvai net ir ginklų įsigyja. Žinoma, niekas neturi teisės kontroliuoti kito suaugusio žmogaus gyvenimo, jeigu jis turi bent kažkokių kognityvinių gebėjimų, be to, kartais vertindami vieni kitų psichinę būklę galime peržengti etikos ribas. Ir visgi visiškas problemos ignoravimas taip pat nėra išeitis. 

Paskutiniu metu tapo madinga kalbėti apie panikos priepuolius ar depresiją. Ir tai yra puiku. Tai yra pirmas žingsnis į problemų sprendimą. Tačiau vis dar žmonės nesiryžta prisipažinti sergantys ne tokiomis "patraukliomis" ligomis - šizofrenija, bipoliniu sutrikimu. Vis dar gėdijamasi atskleisti, jog šeimos nariai serga šiom ligom. Tėvai vis dar vengia pripažinti, jog jų vaikams galimai taip pat reikalinga specialistų pagalba. Neretai autizmo diagnozė vaikams būna diagnozuojama jau mokykloje, o kartais ir visai nebūna diagnozuojama, tiesiog priklijuojama "neišauklėto", "agresyvaus" vaiko etiketė. Net ugdymo įstaigose dešimtmečius pradirbę pedagogai vis dar ne visada susipranta, kad vaikai nebūna agresyvūs be priežasties, o priežastis neretai būna paprasčiausiai kitaip išsivysčiusios vaiko smegenys.

Psichiškai sergantys žmonės nėra blogi žmonės, net jei dėl savo būklės kartais padaro nusikaltimų. Jiems paprasčiausiai reikalinga pagalba. Tik dažnai jie patys to nesuvokia, o priverstinio gydymo mūsų šalyje nėra. Į gydymo įstaigą priverstinai vežami tik jau ligai paūmėjus ir tik kai asmuo jau kažką sužalojo. Taigi susidaro užburtas ratas - žmonės negyvena visiškai pilnaverčio gyvenimo, dažnai net įsidarbinti arba išlikti darbe jiems būna sunku, jie priima daugybę sau žalingų sprendimų: lošia, piktnaudžiauja alkoholiu, terorizuoja artimuosius ir kaimynus, bet gydymą gauna tik tada, kai įvyksta tragedija. Kodėl negalima būtų bandyti įkalbinti žmogų reguliarioms psichoterapijoms ar medikamentiniam gydymui, išmokyti jį stebėti savo būklę, padėti sau pačiam, kol jis dar gali kažkiek mąstyti, suvokti ir kontroliuoti savo veiksmus? Ypač, jeigu jis jau turėjo bent vieną smurtavimo atvejį? 

Šizofrenija, bipolinis sutrikimas nėra mirties nuosprendis. Priklausomai nuo ligos stadijos daugybė žmonių susigyvena su šiom ligom, kaip ir su visom kitom ir sėkmingai įsilieja į pilnavertį gyvenimą visuomenėje. Tačiau naivu būtų tikėtis, kad žmogus pats susiprotės, kad jam reikalinga profesionali pagalba. Kiekvienoje civilizuotoje visuomenėje turėtų egzistuoti psichinių ligonių - bent jau tų, kurie turėjo bent vieną smurtavimo istoriją - priežiūra. Kitu atveju ir toliau gyvensime ant tiksinčios bombos, nes nežinia kada galime tapti ligos paūmėjimą patyrusio žmogaus auka. Mamų grupėse sklando idėja, jog psichinės sveikatos patikrinimas turėtų būti privalomas visoms pagimdžiusioms moterims. Ir iš tiesų, jau geriau yra "be reikalo" pabendrauti su psichologu nei sukelti grėsmę sau ir artimiausiems arba šluostytis ašaras prie televizoriaus ekrano.

Žinoma, būtų puiku, kad artimieji taip pat mokėtų atpažinti ligos simptomus, turėtų žinių, kaip bendrauti su sergančiais artimaisiais, kaip jiems padėti. Tačiau kartais ši našta artimiesiems būna per sunki, ypač, jeigu pagalbą jie gauna tik kritiniu momentu. Būtent tas nutiko ir šioje skaudžioje istorijoje apie policininko nušautą moterį. Sūnus kreipėsi pagalbos, bet vietoj pagalbos jam teks ruoštis mamos laidotuvėms. O juk jeigu kreiptųsi pagalbos dar prieš ligos paūmėjimo piką, jam būtų pasakę, kad niekas psichinių ligonių negydo per prievartą ir paprašytų skambinti tik tada, kai jo sveikatai ir gyvybei grės realus pavojus. 

Neseniai buvo priimtas įstatymas apie smurtaujančio asmens iškėlimą iš šeimos namų. Galbūt tai yra neblogas laikinas sprendimas, tačiau tai tikrai nesprendžia problemos iš esmės. Juk dažnai smurtavimo priežastis yra būtent psichikos problemos. Kodėl bijoma įpareigoti smurtautojus reguliariai lankytis pas psichikos sveikatos specialistus?