Vidmantas Valiušaitis. Ekonominės Sukilimo priežastys

Šiandien - 1941 m. Lietuvos sukilimo pradžia. Kalbant apie Sukilimo motyvus, dažniausiai pabrėžiami politiniai (Lietuvos okupacija, masinis teroras, persekiojimai, etc.), Tačiau ne mažesnis motyvas sukilti ir priešintis buvo ekonominis. Kadangi bolševikai buvo sudarę žmonėms nepakeliamas ir faktiškai neįvykdomas ūkines sąlygas. To tikslas nebuvo gauti daugiau pajamų į sovietinį biudžetą, bet sužlugdyti žmones ekonomiškai ir tariamo "įstatymų nevykdymo" pretekstu atimti jų turtą. Pakilę į Sukilimą žmonės išėjo ginti taip pat ir savo nuosavybės.

Šitas straipsnis ekonomines sukilėlių paskaitas gana suprantamai paaiškina. Neatsitiktinai vienas pirmųjų Laikinosios vyriausybės nutarimų buvo panaikinti bolševikinius mokesčius. Bet kadangi vokiečių cenzūra jau buvo uždėjusi leteną ant spaudos ir uždraudusi minėti Laikinosios vyriausybės vardą, straipsnyje ji vadinama "kompetentingais organais". Paskaitykite.

Į LAISVĘ. PANAIKINAMI BOLŠEVIKINIAI MOKESČIAI (1941-07-01)

Ir mokesčius bolševikai sugebėjo panaudoti Lietuvos ūkiniam gyvenimui ardyti. Raudonųjų Maskvos agentų diriguojami vietiniai komisarai visiems Lietuvos, jų terminologija, „nedarbo“ valstiečiams 1940 metų žemės mokestį padidino nuo 50% iki 200% ir šį padidinimą, siekiantį 15,2 milijonų litų, pareikalavo sumokėti. 

Bet tai tik pradžia. Turėdami tikslą pavienius žemės ūkius sunaikinti, o jų žemę ir inventorių atimti kolchozams steigti, bolševikai įvedė nepakeliamą žemės ūkio mokestį. 

Pagal buv. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1941. V. 14 d. įsaką, t. y. įstatymą dėl žemės ūkio mokesčio, žemės ūkio mokestis imamas nuo ūkio pajamų. Ūkio pajamoms apskaičiuoti nustatomas tiek žemes, tiek ir gyvulių pajamingumas, visiškai neatsižvelgiant į tai, kiek iš tikrųjų žemė ir gyvuliai duoda pajamų. Buvo nustatytos šios pajamingumo normos: vieno ha dirvos – 300 rub., sodų ir uogynų – 380 rub., šienaujamų pievų –  120 rub.; vieno gyvulio: karvės – 230 rub., arklio — 200 rub., kiaulės 160 rub. 

Taikant šias pajamingumo normas, ūkiui iš 30 ha žemės, susidedančios iš 25 ha dirvos, 4 ha pievos ir 1 ha sodo ir turinčiam 4 arklius, 8 karves bei 6 kiaules, apskaičiuojama metinių „pajamų“ 11.960 rublių ir pagal nustatytas žemės ūkio mokesčio normas nustatoma mokėti žemės ūkio mokesčio „tik“ 2.593 rubliai.

O kadangi šio ūkio savininkas buvo laikomas „nedarbo“ valstiečiu, turinčiu „nedarbo“ pajamų, nors jis pats anksčiau už berną kėlė ir pirmą pradalgę pjovė, tai jam žemės ūkio mokestis 2.593 rublių buvo didinamas dar 50%, t. y. iki 3.889,50 rublių.

Tokių drakoniškų žemės ūkio mokesčių nė vienas valstietis nebūtų pajėgęs sumokėti: ūkiai būtų buvę likviduoti, o patys valstiečiai ištremti ar sunaikinti. 

Vienu iš pirmųjų mūsų kompetentingų organų  nutarimų, bolševikinis žemės ūkio mokestis yra panaikintas, 1940 metų žemės mokesčio padidinimas nuimtas ir atstatytas veikti senasis žemės mokesčio įstatymas.

Todėl už 1941 m. I pusmetį žemės mokestis teturi būti sumokėtas iki š. m. liepos 30 d. tokio dydžio, kokio buvo mokamas iki 1940 metų birželio 15 d., o už 1940 metus sumokėtas padidintasis žemės mokestis įskaitomas į žemės mokestį už 1940 metus. 

Bolševikai nepamiršo ir prekybos, pramones bei amatininkų. Tiek nacionalizuotų, tiek privačių įmonių savininkams verslo pelno mokestį už 1940 metus padidino nuo 50% iki 100%. 

Dėl stokos prekių silpnai begyvuojančią užsilikusią smulkiąją privačią prekybą šis verslo pelno mokesčio padidinimas parbloškė, o 1941 metais bolševikų įvestieji verslo ir pajamų mokesčiai veik visą privačią prekybą ir pramonę likvidavo. 

Pagal 1941 m. gegužės 13 d. buv. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, dėl verslo mokesčio, privačios prekybos pramonės įmonės ir amatai su 4 ir daugiau samdomų darbininkų privalėjo mokėti verslo mokesčio nuo 5% iki 15% nuo apyvartos. 

Tokis negirdėtas mokestis buvo neįmanomas privačiai prekybai, kuri sunkiai ir mažais kiekiais tegaudavo prekių iš valstybinių bazių ir privalėdavo pardavinėti jas nustatytomis kainomis su 3-10% uždarbiu nuo apyvartos. 

Net už prekybą iš kiosko buvo nustatyta, verslo mokesčio iki 500 rub. metams.

Be to, pagal 1941. V. 10 ir 11 d. d. įsakus dėl pajamų mokesčio ir dėl butų ir kultūrinės buities statybos reikalams rinkliavos, dvasininkai, pavieniai amatininkai, privatūs prekybininkai ir pramonininkai, vežikai, taksi savininkai ir t. t. privalėjo mokėti dar pajamų mokestį ir kultūros rinkliavą. Šie mokesčiai turėjo būti mokami nuo apdedamųjų pajamų, apskaičiuojamų iš brutto pajamų, atmetus joms įgyti išlaidas. 

Šie pajamų mokesčio ir kultūros rinkliavos mokėtojai, mokesčio normų požiūriu, buvo suskirstyti į dvi grupes. Viena grupė – neturį samdinių amatininkai, vežikai, taksi savininkai, butų išnuomotojai turėjo mokėti mažiau, o kita grupė – dvasininkai, prekybininkai ir pramonininkai, turį samdinių amatininkai, vežikai, taksi savininkai ir t. t. – keleriopai daugiau. Pavyzdžiui, nuo 5.000 rub. metinių pajamų, pajamų mokesčio ir kultūros rinkliavos turėjo mokėti pirmoji mokėtojų grupė 377 rublius, o antroji 811 rublių.

Bolševikiniai verslo ir pajamų mokesčiai dabar taip pat panaikinti; atstatyti veikti verslo pagrindinis ir pelno mokesčiai. Todėl tiek prekybininkas bei pramonininkas, tiek amatininkas gali drąsiai vėl imtis savo įprastinio darbo, tvirtai žinodamas, kad jo darbo vaisiai nebus atimti, ir tuo prisidėti prie nuniokoto Lietuvos ekonominio gyvenimo atstatymo. 

Į Laisvę, 1941 m. liepos 1 d.