Nacionalinis susivienijimas. Kreipimasis į užsienio valstybių ambasadorius Lietuvoje

KREIPIMASIS Į UŽSIENIO VALSTYBIŲ LIETUVOJE AMBASADORIUS,

2023 m. gegužės 17 d. pasirašiusius viešą pareiškimą dėl LGBT teisių užtikrinimo Lietuvoje

Gavėjų sąrašas nurodomas dokumento pabaigoje

Pažymėtina, kad 2023 m. gegužės 17-ąją – per vadinamąją Tarptautinę kovos su homofobija, transfobija ir bifobija dieną – JAV ambasada Lietuvoje išplatino dvidešimt dviejų užsienio valstybių ambasadorių Lietuvoje (toliau – Ambasadoriai) pasirašytą viešą pareiškimą (toliau – Pareiškimas), kuriame teigiama:

Lietuvoje nėra užtikrinamos ir yra pažeidžiamos LGBTQI+ bendruomenės teisės, tačiau išsamiau nedetalizuoja, kokios tai teisės ir kokiu būdu jos nėra užtikrinamos ar kaip yra pažeidžiamos;

esą minėta bendruomenė susiduria su reikšmingomis kliūtimis, trukdančiomis visapusiškai įsitraukti ir būti priimta į visuomenę, bet konkrečiai nenurodo, kokios yra tos kliūtys ir kaip jos trukdo bendruomenei įsitraukti į visuomenės gyvenimą; 

kartu ragina Lietuvos Respublikos Seimą priimti Civilinės sąjungos įstatymą – tokiu būdu darydama netiesioginį spaudimą įstatymų leidybos institucijai Lietuvoje.

1. Nacionalinis susivienijimas, reaguodamas į šį  Pareiškimą, taip pat į analogiškus JAV ambasadoriaus R. S. Gilchristo samprotavimus Lietuvos žiniasklaidoje, atkreipia Ambasadorių dėmesį: 

1.1. Tarptautinėje teisėje nėra apibrėžtas terminas LGBTQI+asmenų teisės (toliau – LGBT teisės), tačiau yra visiems bendros ir prigimtinės žmogaus teisės, kurias nustato ir gina tarptautinės sutartys. Šios teisės turi būti užtikrinamos visiems valstybės gyventojams be jokios išimties. Specifinis tam tikros visuomenės grupės išskyrimas teisių pagrindu kelia riziką, jog tokiu būdu visuomenėje bus privilegijuojama tam tikra asmenų grupė kitų visuomenės narių grupių atžvilgiu. Praktika rodo, kad vadinamųjų LGBT teisių užtikrinimas yra susijęs su tokių fundamentalių teisių ir laisvių, kaip teisės į sąžinės ir religijos laisvę, teisės į įsitikinimų ir saviraiškos laisvę, tėvų teisės ugdyti vaikus pagal savo filosofinius ir religinius įsitikinimus ribojimais.

1.2. Įsidėmėtina. Kad ir kokią (-ias)  nors teisę (-es) būtų galima vadinti teise (-ėmis) tarptautinės teisės prasme, dėl to turi būti susitarta visų JTO valstybių narių ir tai turi būti įtvirtinta privalomajame JTO dokumente. Kadangi šiuo metu nė vienas šalims privalomas JTO dokumentas tokių teisių nenumato, todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog šios tariamos teisės yra pagrindinės arba esminės žmogaus teisės, juo labiau kad tarptautiniu mastu pripažintas žmogaus teises saugo (ir gina) tarptautiniai žmogaus teisių dokumentai. 

1.3. Skirtingai nei privalomuose JTO tarptautinės teisės dokumentuose įtvirtintos rasės ar lyties charakteristikos, „seksualinė orientacija“ ir „lytinė tapatybė“ nėra tarptautinės teisės saugomi požymiai nei JT Chartijoje, nei Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje (VŽTD). 

Kita vertus, šios sąvokos nebuvo plačiai vartojamos, kai 1966 m. buvo deramasi dėl Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto (TESKTP). JTO valstybių narių konsensuso, pagal TESKTP 2 straipsnio  2 dalies nuostatą, jog jame išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo [...] „dėl kokio nors kito požymio“ apima ir „seksualinę orientaciją“ ir „lytinę tapatybę“, nėra – dauguma JTO valstybių narių ne kartą ir ne du atmetė siūlymą tarptautinėje teisėje įtvirtinti „seksualinės orientacijos“ sąvoką.

1.4. Tik Generalinė Asamblėja turi teisę bendru valstybių narių sutarimu kurti naujas tarptautines žmogaus teises. Pagal JT Chartiją, „Generalinė Asamblėja inicijuoja tyrimus ir teikia rekomendacijas, siekdama [...] „padėti naudotis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis, nepaisant skirtingos rasės, lyties, kalbos ir religijos“ (JTO Chartijos 13 straipsnis. 1945 m.). 

Remiantis JT Chartija, nei JTO organai, komisijos, komitetai, institucijos ir ekspertai, nei šalys narės vienašališkais sprendimais ar pareiškimais, o juo labiau šalių narių Ambasadoriai neturi įgaliojimų kurti naujų tarptautinių žmogaus teisių, kurių valstybės narės nesukūrė ir neįrašė į privalomąsias sutartis ar bent jau į JTO dokumentus, dėl kurių sutaria valstybės narės. 

Pastaba. Vadinasi, Ambasadoriai – teigdami, kad tarptautinė teisė reikalauja, jog valstybės narės laikytųsi įsipareigojimų, susijusių su naujomis tariamomis žmogaus teisėmis – veikia ne pagal suteiktus įgaliojimus. Tokiais atvejais šalių, kuriose reziduojama, institucijos turi teisę ir pareigą nedelsdamos ir viešai notos forma informuoti tas Šalis nares, kurioms atstovaujama, dėl Ambasadorių įgaliojimų viršijimo.

2. Nacionalinio susivienijimo, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytinos išvados:

2.1. Tarptautinėje teisėje neegzistuoja jokia tariama „žmogaus teisė“ nei į vienalytės „šeimos“, nei juo labiau į vienalytės „santuokos“ pripažinimą. Priešingai – tarptautinėje teisėje įtvirtinta tik vyro ir moters santykio pagrindu kuriamos santuokos bei prigimtinės šeimos apibrėžtis. Tai atitinka prigimtinių žmogaus teisių sampratą, kuria remiasi tarptautinė teisė.

2.2. Prigimtinių žmogaus teisių samprata – suformuluota 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje – išreiškia tarptautinės bendruomenės konsensusą žmogaus teisių sampratos klausimu. Tarptautinėje teisėje šis dokumentas visuotinai laikomas modernių žmogaus teisių šaltiniu, skirtu pripažinti, jog žmogaus teisės yra ne suteikiamos valstybės, bet kyla iš žmogiškos prigimties. Todėl deklaracijos 1 straipsnyje sakoma, kad „visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis.“

2.3. Visi pagrindiniai tarptautinės teisės aktai pripažįsta prigimtinį arba natūralų žmogaus teisės  į santuoką ir šeimą pobūdį (angl. nature – prigimtis, natural law – prigimtinė teisė). Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 23 straipsnyje tvirtinama, kad šeima yra natūrali ir pagrindinė visuomenės ląstelė ir ji turi teisę į visuomenės ir valstybės apsaugą. Analogiška nuostata įrašyta Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių pakto 10 straipsnyje. Kito šeimos apibrėžimo tarptautinėje teisėje nėra.

2.4. JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos (toliau – VŽTD) 16 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė kurti šeimą tarp skirtingų lyčių asmenų: „Moterys ir vyrai, sulaukę pilnametystės, turi teisę be jokių apribojimų dėl rasės, pilietybės ar religijos tuoktis ir kurti šeimą“. Remdamasis šia nuostata, kiekvienas nesusituokęs pilnametis asmuo, nepriklausomai nuo jo seksualinės orientacijos, turi tokią vienodą teisę sudaryti santuoką, kaip ir visi kiti – tai yra, sudaryti ją su priešingos lyties asmeniu. Būtent tokia yra santuokos bei šeimos prigimtinė esmė.

Pastaba. JTO valstybės narės, prilygindamos vienos lyties asmenų bendrą gyvenimą šeimai ar leisdamos tokioms poroms sudaryti santuoką, iš esmės ignoruoja 1948 metų Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 16 straipsnio, kuriame šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“, tikrąją reikšmę. 

3. Nacionalinis susivienijimas informuoja Ambasadorius, kad:

3.1. Jokia tarptautinė sutartis ar kitas tarptautinis dokumentas niekaip neįpareigoja nei Lietuvos, nei kitų valstybių suteikti vienos lyties porų bendram gyvenimui šeimos teisinį statusą.  

Pastaba. Šeimos sampratos ir šeimos statuso pripažinimo Lietuvoje klausimas yra išimtinai Lietuvos vidaus politikos klausimas, grindžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata.

3.2. Lietuvos Respublikos Konstitucija, kaip ir daugelio kitų Vakarų šalių, remiasi ne sutartinių, bet prigimtinių žmogaus teisių samprata, būtent, pagrindinės žmogaus teisės nėra iš visuomenės susitarimo, bet kyla iš nekeičiamos žmogaus prigimties. Tai įtvirtinta Konstitucijos 18 straipsnyje „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. 

Pastaba. Primintina, kad Konstitucijos 18 straipsnyje įrašyta nuostata – „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“ – galioja ne kuriai nors vienai Konstitucijoje įtvirtintai žmogaus teisei (pvz., teisei į gyvybę), bet visoms pagrindinėms žmogaus teisėms. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 29 d. nutarime yra pažymėjęs, kad minėtame Konstitucijos 18 straipsnyje nėra įvardytos konkrečios prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės – jos įtvirtintos kituose Konstitucijos straipsniuose (jų dalyse). Būtent tose, kurios apima ir Konstitucijos 38 straipsnyje įtvirtintas teises į santuoką ir šeimą. 

3.3. Prigimtinį šeimos instituto pobūdį atspindi tam tikri jos požymiai, Konstitucijoje teikiami konstitucinių principų forma. Lyčių papildomumo principas – vienas pagrindinių prigimtinės šeimos institutą apibūdinančių principų – taikomas tiek santuokai, tiek šeimai. Santuokoje jis atsispindi kaip lyčių, o šeimoje – kaip tėvystės ir motinystės papildomumo principas. 

3.4. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje apibrėžta šeimos ir santuokos samprata, yra grindžiama prigimtinių teisių koncepcija ir kyla iš VŽTD 16 str. 3 dalies, kurioje šeima vadinama „natūraliu (arba prigimtiniu) ir pamatiniu visuomenės elementu“. Būtent šio straipsnio pagrindu yra suformuluota ir Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies nuostata – „Šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas“.

Išvada. Remiantis tuo, kas pasakyta, akivaizdu, jog Konstitucija įtvirtina, o oficialioji konstitucinė doktrina skelbia prigimtinę šeimos sampratą. Todėl Lietuvos Respublikos Seime svarstomas Civilinės sąjungos įstatymo projektas, numatantis vienos lyties asmenų sąjungą (partnerystę), iš esmės neatitinka Konstitucijoje įtvirtinto šeimos instituto prigimtinio pobūdžio.

4. Nacionalinis susivienijimas konstatuoja:

4.1. Europos žmogaus teisių konvencija, kaip joje nustatytus įsipareigojimus yra išaiškinęs Europos žmogaus teisių teismas, įpareigoja sureguliuoti vienos lyties asmenų santykius, bet ne sureguliuoti tam tikru būdu. Dar 2010 m. byloje  Schalk ir Kopf prieš Austriją EŽTT buvo priverstas konstatuoti, jog Konvencija nenumato pozityvios pareigos šalims narėms užtikrinti vienos lyties asmenų teisę į santuoką, nes Konvencijos tekstas vienareikšmiškai tai palieka valstybių narių apsisprendimui. 

 4.2. Byloje Fedotova prieš Rusiją (2023 m.) EŽTT pareiškė, kad EŽTK šalys turi pozityvią pareigą savo teisinėje sistemoje numatyti tam tikrą teisinę formą, kuri leistų vienos lyties asmenims sureguliuoti teisinius santykius. Kokia tai forma – kiekvienos valstybės vidaus reikalas, svarbu, kad šalies teisinėje sistemoje ši galimybė realiai egzistuotų ir  vienos lyties asmenims būtų garantuotos bazinės teisės (Oliari ir kiti  prieš Italiją. 2015). 

4.3. EŽTT  praktika nenumato, kad, reguliuojant vienos lyties asmenų bendro gyvenimo teisiniu santykius, yra būtina juos prilyginti šeimos teisiniams santykiams, o juo labiau – prilyginti santuokai. Nėra jokių konstitucinių ar sisteminių teisinių kliūčių užtikrinti tos pačios lyties porų bendro gyvenimo apsaugą tiksliniais atskirų teisės aktų pakeitimais, pvz., numatant de facto kohabitacijoje gyvenančių asmenų susižinojimo teisę sveikatos priežiūroje ar teisę paveldėti turtą. Lietuvos teismų praktikoje yra įtvirtinta nuostata, jog registruotos partnerystės instituto nebuvimas nėra kliūtimi sprendžiant sugyventinių asmeninius neturtinius santykius. Lygiai taip pat, jo buvimas nėra būtinas sprendžiant ir kitus turtinius ir asmeninius neturtinius santykius.

Praeitos kadencijos Seime buvo užregistruoti CK pakeitimai, numatantys susitarimo dėl bendro gyvenimo teisinį institutą. Šios kadencijos Seime buvo inicijuotas Civilinio kodekso papildymas Artimo ryšio sąvoka. Teisinių kelių spręsti vienos lyties asmenų bendro gyvenimo klausimus, neprilyginant jų šeimos teisiniams santykiams yra, tačiau noro, matyt, mažoka.

Pastaba. Tą yra pripažinęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve“.

5. Nacionalinis susivienijimas pareiškia:

5.1. Tiesioginis ir viešas užsienio valstybių Ambasadorių spaudimas Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjams priimti jų pageidaujamą įstatymą – ypač tokį, kuris aiškiai prieštarauja didžiosios Lietuvos gyventojų dalies vertybiniams įsitikinimams, šalyje įtvirtintam prigimtinės šeimos modeliui ir visuomenės moralei – vertinamas kaip ypač grubus kišimasis į Lietuvos vidaus reikalus. 

5.2. Tokie veiksmai negali būti suderinami su 1961 m. Vienos konvencijoje dėl diplomatinių santykių apibrėžtomis diplomatinių atstovybių funkcijomis – tai tiesiogiai pažeidžia šios Konvencijos 41 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą diplomatiniais imunitetais ir privilegijomis besinaudojantiems asmenims nesikišti į priimančiosios valstybės vidaus reikalus. 

Pastaba. Pagal diplomatinę praktiką toks kišimasis į buvimo valstybės vidaus reikalus yra daugiau nei pakankamas, kad jį padaręs užsienio diplomatas būtų pripažintas persona non grata.

5.3. Su apgailestavimu tenka pabrėžti, kad tokie užsienio diplomatinių atstovų veiksmai niekaip neprisideda prie glaudžių tarpvalstybinių santykių ir tarpusavio pasitikėjimo. Itin apmaudu, kad jie yra padaryti nepaisant artėjančio NATO vadovų susitikimo Vilniuje. 

Baigiamoji išvada. Pažymėtina, kad ta aplinkybė, jog visi pareiškimą pasirašę ambasadoriai atstovauja Lietuvai draugiškoms valstybėms – tarp jų ir NATO sąjungininkėms arba (ir) ES partnerėms – jokiu būdu nepateisina Vienos konvencijos pažeidimo ir diplomatinės atstovybės funkcijų peržengimo.

Gavėjų sąrašas: 

Alana Hudson, Naujosios Zelandijos ambasadorė 

Alix Everard, Prancūzijos ambasadorė

Arja Makkonen, Suomijos ambasadorė

Brian Olley, Jungtinės Karalystės ambasadorius

Diego Ungaro, Italijos ambasadorius 

HadasWittenberg Silverstein, Izraelio Valstybės ambasadorė 

Hans Brask, Danijos Karalystės ambasadorius

Harald Aspelund, Islandijos ambasadorius 

Inger Buxton, Švedijos ambasadorė 

Kai Kaarelson, Estijos ambasadorė

Jack Twiss Quarles van Ufford, Nyderlandų Karalystės ambasadorius 

Lloyd Brodrick, Australijos ambasadorius 

Maria Nieves Blanco Diaz, Ispanijos Karalystės ambasadorė 

Matthias Sonn, Vokietijos Federacinės Respublikos ambasadorius

Ole T. Horpestadu, Norvegijos Karalystės ambasadorius 

Paul Schmit, Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės ambasadorius

Richard Martin-Nielsen, Kanados ambasados skyriaus Vilniuje vadovas

Robert S. Gilchrist, Jungtinių Amerikos Vlastijų ambasadorius 

Rik Van Droogenbroeck, Belgijos Karalystės ambasadorius

Séadhn Mac Hugh, Airijos ambasadorė

Thomas Castrel, Flandrijos nepaprastąsis pasiuntinys

Yvonne Toncic-Sorinj, Austrijos ambasadorei

Kopija: 

Lietuvos Respublikos Prezidentui

Lietuvos Respublikos Seimo Užsienio reikalų komitetui

Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai

Žiniasklaidai

Nacionalinio susivienijimo valdybos vardu pasirašo 

Atsakingasis sekretorius Arnas Simutis