kard. Sigitas Tamkevičius. Įsakymas mylėti priešus

Pirmoje Samuelio knygoje pasakojama apie karalių Saulių, kuris, pavydėdamas Dovydui sėkmės kovose, kelis kartus bandė jį nužudyti. Dovydas g...

Pirmoje Samuelio knygoje pasakojama apie karalių Saulių, kuris, pavydėdamas Dovydui sėkmės kovose, kelis kartus bandė jį nužudyti. Dovydas gelbėjosi tik bėgdamas nuo karaliaus rūstybės; patirdamas didelę neteisybę, jis neatsilygina tuo pačiu ir, turėdamas progą nužudyti mirtiną savo priešą, jo pagaili net du kartus (plg. 1 Sam 26).

Dievo žodis šį sekmadienį kviečia pamąstyti, kaip mes, tikintieji, turime praktikuoti meilę tikriems ar įsivaizduotiems priešams. Tai labai aktuali tema.

Aplink save matome labai skaudų susipriešinimą: žmonės negailestingai kaltina vieni kitus, tarsi būtų didžiausi priešai. Kas nutiko mums? Juk taip neseniai mes vieningai gynėme savo laisvę, o dabar esame susiskaldę, susipriešinę ir nebegirdime vieni kitų.

Prieš kančią, atsisveikindamas su savo mokiniais, Jėzus kalbėjo: „Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą! Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 34–35).

Kas naujo Jėzaus įsakyme mylėti? Izraelitai nuo Senojo Testamento laikų buvo mokomi mylėti artimą, bet turėjo teisę nekęsti priešų. Jėzaus įsakymas mylėti apėmė visus žmones: tiek artimus, tiek ir tuos, kuriuos laikome savo priešais. Tai sunkus reikalavimas, kurį įvykdyti gali tik žmonės, sąmoningai praktikuojantys krikščioniškąjį tikėjimą.

Pagal naujausius 2021 metų socialinius tyrimus, dabartinėje Lietuvoje krikščionių yra per 2,5 milijono, tame tarpe vien katalikų yra 2.350 000. Jeigu dauguma krikščionių laikytųsi Kristaus palikto meilės įstatymo, tikrai Lietuvoje nebūtų tokio didelio susipriešinimo. Deja, viena yra save laikyti krikščioniu, kita – nuosekliai gyventi pagal Evangelijos reikalavimus.

Septintąjį eilinį metų sekmadienį apmąstome Jėzaus įsakymą mylėti priešus: „Jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus“ (Lk 6, 27–28). 

Įsakydamas mylėti priešus, Jėzus paaiškino, kodėl mes privalome taip elgtis: „Jei mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli juos mylinčius. Jei darote gera tiems, kurie jums gera daro, tai koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai taip daro. Bet jūs mylėkite savo priešus, darykite gera ir skolinkite nieko nesitikėdami. Tuomet jūsų lauks didelis atlygis, ir jūs būsite Aukščiausiojo vaikai“ (Lk 6, 32–33.35).

Pasitikrinkime, kokie mes esame Jėzaus mokiniai. Tikintysis, kuris kiekvieną sekmadienį dalyvauja Mišiose ir švenčia už mus mirusio Viešpaties atminimą, privalo būti nuoseklus ir savo mintimis, ir savo elgesiu. Jeigu prie kryžiaus prikaltas Jėzus meldėsi už savo priešus: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro!“, tuomet ir mes, Jėzaus sekėjai, turime laikytis tokio paties nusistatymo – neteisti, nesmerkti, atleisti ir visiems daryti tik gera (plg. Lk 6, 37). Jėzaus praktikuotas gailestingumas yra mūsų gyvenimo kelias, iš kurio turime neiškrypti. Tai Jėzaus priesakas: „Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas“ (Lk 6, 36).

Mylėti priešus nėra reikalavimas emociškai jausti meilę tiems, kurie mums daro pikta. Tai valingas nusistatymas į kiekvieną žmogų žvelgti Jėzaus akimis linkint, kad ir patys didžiausi mūsų priešai atsiverstų ir patirtų Dievo gailestingumą.

Kalbėdami „Tėve mūsų“ maldą, stabtelkime ties prašymu: „Tėve, atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams.“ Mūsų rodomas gailestingumas yra sąlyga mums patiems patirti Dievo gailestingumą.

Susiję

Sigitas Tamkevičius 8979343195721418958

Rašyti komentarą

8 komentarai

Pikc Kažinkavičius rašė...

Šiais laikais mylėti savo priešą reiškia leisti, kad jis liptų tau ant galvos - ką, beje, tie "neokomuniagos" ir daro. Tai garantuotas kelias į pralaimėjimą ir susinaikinimą. Apie atleidimą ir gailestingumą galima kalbėti, kai tas priešas a) pripažįsta klydęs, b) atgailauja už klaidą ir c) įsipareigoja daugiau tos klaidos nekartoti. Priešingu atveju atleidimas nebent post mortem įmanomas, mano akimis žiūrint.

Anonimiškas rašė...

Kažkodėl man atrodo, kad šiam žmogui visada mišios buvo svarbiau už Lietuvių tautą. Kitaip sakant, jis nėra tautos dalis, jis priklauso Vatikanui ir jam nesvarbu, kas tame Vatikane dedasi. Jis ir lageryje kentėjo dėl Vatikano, todėl jam visai neskauda, kai palaiko dabartinę kliką. Kažkada sugalvojo leisti Lietuvos bažnyčios kroniką, nes negalėjo apsikęsti melo apie religijos padėtį. Dabar jam melas nebado akių, nes gali laikyti mišias ir dar be to gavo kardinolo paskyrimą, kas jį dar labiau įpareigoja. Nesinori daryti tokios takoskyros, bet, kad kitaip neišeina. Tegul truputį pasistengia, kad žmonės taip negalvotų.

Anonimiškas rašė...

Gavo pavėluotai kardinolo laipsnį,nes nuo 80 metų kardinolai naujo popiežiaus neberenka. Vatikanas dabar dažnausiai pasiskiria jaunesnius ir progresyvesnius būti kardinolais naujo būsimo kosmopolitiško popiežiaus rinkimams

Gediminas R rašė...

"Kažkodėl man atrodo, kad šiam žmogui visada mišios buvo svarbiau už Lietuvių tautą."

Mišios yra tautai, žmonėms; tautos, žmonių ryšiui su Dievu.

Gediminas R rašė...

Labai geras straipsnis, nes nuolat "kova, kova", "karas, karas". Jėzus atėjo skelbti Dangaus karalystės, o ne žemiškų karalysčių karo.

Anonimiškas rašė...

Ir vis tik "žodžių iš dainos neišmesi" -- Evangelijos žodžius ne kardinolas Tamkevičius sukūrė, taigi, jam prieštarauti dėl šių žodžių yra neišmintinga. Šis kvietimas eina prieš žmogaus logišką protą, prigimtį, bet... vistiek Reikia bandyti jį suprasti. Visi Dievo įstatymai yra įrankiai, padedantys žmogui išgyventi šiame pasaulyje. Pabandykim panagrinėt pavyzdį: Štai Pikc. Kažinkavičius, nekenčia baisiausiai lietuvių, kurie gyvena užsienyje ir priemė gyvenamosios vietos pilietybę. Todėl Dievo įsakymas "mylėti ir melstis už priešus" gal padėtų tą neapykantą išeiviams sumažinti... gal padėtų suprast labiau išeivius..." Juk neapykanta labiausiai kenkia pačiam tos neapykantos savininkui. Juk neapykantos objektas gal net nežino, kad yra nekenčiamas... Juk neapykantos savininkas yra emociniais-neapykantos ryšiais sujungtas su nekenčiamu subjektu--- todėl pastoviai veikiamas -- neturi ramybės, laisvės. Ir jeigu malda sumažina širdyje neapykantos kiekį, jeigu sugrąžina žmogui ramybę, tai... tada jis gali ramiu, šaltu protu siekti teisingumo, tiesos, padorumo... įgyvendinimo. Nors mums atrodo, kad lyg neapykanta reikalinga lyg koks nors kuras kovojimui prieš "priešą", bet, ištikrųjų, tas kuras, greičiausiai, virsta asmeniniais nuodais, apnuodijančiais protą, širdį ir sielą. Ir dar. Kardinolas mylėjo savo priešus, bet tai jam niekaip netrukdė kovoti prieš jų vergiją.

Anonimiškas rašė...

Gyvename žemėje ir žemiškos karalystės kariauja. O karo metu neaplenkiamas nei vienas žmogus. Evangelija yra skirta visiems žmonėms. Tiems, kurių širdys yra pilnos neapykantos ir keršto "priešams", jiems skiriama paminėti Evangelijos žodžiai. Tiems, kurie nusiteikę bet kokiam elgesiui, politikai pritarti, pataikauti yra Evangelijos žodžiai, kurie skelbia, kad "būkite arba karšti arba šilti, nes nei šokiuos nei tokiuos Dievas išspjaus" (žodžiai apytiksliai), bet, tikiuosi, esmę gal pagavote. Arba... Kristus nepritarė, nesimeldė, nepalaikė prekiautojų šventovėje, bet juos išvaikė. O išvaikęs, greičiausiai, už juos pasimeldė "Dieve, nebausk jų, nes jie nežino, ką daro". Žodžiu, manyti, kad Kristus ragino pritarti blogiui/nuodėmei, palaikyti blogį, susitaikyti su blogiu... yra absurdiška, nes tai reikštų Kristus ragino nesilaikyti Dievo įstatymų, kurie beveik visi liepia" NEdaryk...

Anonimiškas rašė...

Žinojote, kad Norvegijoje slapta susituokė Sinica, Petkus ir Radžvilas? trys vyrai? dabar jau tai normalu? vakr net per radiją pranešė, kad Petkus planuoja pastoti. Kur nusirito pasaulis. Jau seniai įtariau, akd jie gėjai, bet, akd tokie homikai nežinojau. Kaip jiems duos vaikus? ką jie su jais darys? išnaudos? prievartaus?

item