Kun. Juozapas Stakauskas. Katalikybė ir lietuvių tauta (III)

Ši Juozapo Stakausko (1900-1972), kunigo, istoriko, Pasaulio tautų teisuolio, po mirties LR Prezidento dekretu apdovanoto Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi, paskaita skaityta Lietuvos krikšto 550 metų sukakčiai paminėti.

Pirmoji dalis – ČIA, antroji – ČIA.

III. Katalikybė rusiškosios įtakos nugalėtoja Didžiojoje Lietuvos Kunigaikštijoje

Katalikybė, atėjusi į Lietuvą, rado gudų bizantiško stiliaus kultūrą, kuri jau buvo suspėjusi gilėliau įleisti šaknis lietuvių gyvenime. Josios įtaka buvo ypačiai pasireiškusi rytų Lietuvoje dėl glaudesnių tiesioginių santykių su rusų bajorija ir cerkve. Šios cerkvės kalba ir raštu buvo išreiškimi lietuviškosios administracijos darbai ir viešieji valstybės dokumentai.

Iš dviejų priešingos prigimties srovių susidūrimo kilo kova. Katalikybė prieš gudiškąją bizantiškąją stačiatikybę įkinkė į darbą lotyniškąją kalbą, lenkiškojo gyvenimo stilių ir Didžiojo Lietuvos kunigaikščio politiką. Šių įtakų grūmimasis truko per du amžius. Pounijiniais laikais rytinė Lietuvos valstybės riba, mažindama valstybės periferiją, traukėsi atgal į vakarus. Pagal šį teritorijos mažėjimą stiprėjo Lietuvoje romėniško stiliaus kultūra lenkų įtakos pavidalu ir silpnėjo Rytų įtaka. Ilgai užtrukusi kova tarp Rytų ir Vakarų srovių buvo dviem atžvilgiais naudinga lietuviškajam gaivalui: ji užkirto kelią gudiškajai provolasviškajai įtakai ir jai neleido galutinai suvirškinti lietuviškojo elemento, o iš kitos pusės ji taip pat ilgai trukdė greit plisti ir prigyti iš vakarų nešamoms lenkiškos kultūros formoms. Šių radikališkai priešingų srovių trynimasis tarp savęs ilgai neutralizavo viena antrą ir neleido visu smarkumu lietuviams pasiduoti kuriai nors vienai įtakai. Katalikybė, uždegusi šią kultūrinių krypčių kovą, drauge savo pastoracija padėjo lietuviškajam gyvenimui pirmuosius tautinės kultūros pradus. Katalikų Banyčiai tenka pripažinti didelius nuopelnus už tai, kad ji, išėjusi iš šios kovos laimėtoja, nenutraukė santykių su lietuviškuoju kamienu – liaudimi.

Katalikų Bažnyčią visada jungė su liaudimi pastoracijos saitai. Iš bažnytinio, pastoracijos užmegsto ir palaikomo, santykio su lietuviška liaudimi ir kilo pirmoji lietuviška kultūra, kurios turinį sudarė religija ir dorinė gyvenimo filosofija bepradedančioje reikštis lietuviškoje formoje. Ši bažnytinė liaudiška kultūra, palaikoma religinio uolumo ir pasišventimo, visada buvo gyva. Teisybė, ne visais laikais ji pasireiškė vienodai stipriai. Tačiau ji niekad neužgeso.

IV. Bažnyčia lietuvių tautos globėja rusams persekiojant

Katalikų Bažnyčia visą laiką buvo artima Lietuvos valstybės bendradarbė politiniame gyvenime. Savo įtaka ir autoritetu dažnai ji duodavo toną visuomeniniam gyvenimui. Visais Lietuvos nepriklausomybės gyvavimo amžiais ji dalinosi su Valstybe ir laime ir nelaime.

Žlugus Lietuvos valstybei per padalinimus Katalikų Bažnyčia buvo vienintelė tokia institucija, kuri atstovavo lietuvių tautą Rusijos nutautinimo priespaudų akivaizdoje. Tais žiauriais persekiojimo laikais Apvaizda pavedė Lietuvą globoti Katalikų Bažnyčiai. Reikia pripažinti, kad Bažnyčia sprendė šį sunkų uždavinį šventai ir didvyriškai. Ji visu griežtumu saugojo lietuvių tautą nuo rusiškosios įtakos. Lietuvių tautiniame atgimime jai buvo lemta suvaidinti reikšmingąjį vaidmenį. Kadangi dėl rusinimo politikos lietuviai inteligentai pasaulininkai, negalėdami gauti vietos savo tėvynėje, turėjo išsiblaškyti po plačiąją Rusiją, tai dvasininkija savo paskyrimu sudarė bemaž vienintelę inteligentinę pajėgą savo krašte.

Katalikų Bažnyčia, ištvemingai kovodama keturiasdešimt metų lietuviškosios maldaknygės katalikiškumą ir lietuviškumą, už lietuviškąsias teises mokykloje ir bažnytiniame gyvenime, už šventos lietuviškos šeimos katalikiškumą ir už viso lietuviško gyvenimo katalikišką charakterį – buvo apsupusi lietuvių tautą tokiais moralinės galybės šarvais, į kuriuos sudužo visa rusų milžiniško imperializmo ukazų fizinė galybė.

Jei šiandien ant Lietuvos bažnyčios bokštų išliko katalikiškas kryžius, bažnyčiose ir lietuviškosios valstybės forume skamba lietuvių kalba, - tai nuopelnas tos sunkios ilgametės kovos, kurios visus sunkumus teko pakelti katalikų dvasininkijai.

Lietuvių tauta buvo su mažomis išimtimis visada vieninga konfesiniu atžvilgiu. Katalikybė visais sunkiais amžiais jungė ją į vieną tautinį vienetą ir virto jos vieningumo simboliu.

Pabaiga

Šaltinis: Tiesos kelias: religijos, doros mokslo ir visuomenės gyvenimo žurnalas, 1938, Nr. 5.