James V. Schall. Neįmanoma nugalėti IS be intelektualinės Korano analizės

Vis iš naujo apmąstome Prancūzijos prezidento ( F. Hollande  - red. past.) teroro išpuolių Paryžiuje pavadinimą „karo aktu“. Apie šį „ak...


Vis iš naujo apmąstome Prancūzijos prezidento (F. Hollande - red. past.) teroro išpuolių Paryžiuje pavadinimą „karo aktu“. Apie šį „aktą“ nebuvo paskelbta iš anksto, kaip to reikalauja karo taisyklės.

Prancūzijos prezidentas susidūrė su judėjimu, nesivadovaujančiu tarptautine teise. Jis vadovaujasi savo paties taisyklėmis. „Islamo valstybė“ (IS) nėra ir oficialiai pripažinta valstybė. Ji turi galią kariauti už savo teritorijos ribų, kurios taip pat pasiglemžtos užkariavimu. Kol bus nugalėta, ji turi būti laikoma de facto valstybe, su kuria reikia skaitytis. Šalis, prieš kurią šis karas buvo pradėtas, yra Prancūzija. Visiems žinoma, jog IS veikla pasiekia ir Vokietiją, Angliją, Belgiją, Italiją, Ispaniją, Skandinaviją, Australiją ir JAV.

Ar jai pavyks pasiekti Rusiją ir Kiniją, dar pamatysime, tačiau Rusija yra akivaizdžiai sunerimusi dėl savos musulmonų populiacijos.

Vis atsimename Rugsėjo 11-osios išpuolį, viešbučio užėmimą Indijoje bei karus ir skerdynes Afrikoje. Taip pat žinome, jog musulmonai sunitai ir šiitai kariauja vieni su kitais Artimuosiuose Rytuose. Į Paryžiuje vykusius panašūs teroristiniai išpuoliai dar nebuvo įvykdyti Saudo Arabijoje ar Irane, bet „IS dvasia“, kaip vienintelis tikrasis islamas, medžioja kiekvienos musulmoniškos valdžios biurokratiją.

Turkija ir Egiptas turi didžiausias karines pajėgas prie IS valdomų teritorijų ir jei norėtų, galėtų sunaikinti ją kartu su Al-Qaeda ir kitomis susijusiomis organizacijomis. Bet, išskyrus retus atvejus, šios valstybės nesiima veiksmų. Musulmoniškose Artimųjų Rytų šalyse šiuo metu yra daugiau nei milijonas karių, naudojantčių karinę įrangą, dažnai pirktą iš JAV, Prancūzijos ar Rusijos. Tačiau jie vis tiek nesiima jokių reikšmingesnių veiksmų.

Šis neįsitraukimas mums pasako daug to, ką turime žinoti apie musulmoniškąjį pasaulį. Musulmoniškos valstybės verčiau pasirenka atsitraukti ir leisti kitiems padaryti tai, ką reikia. Jos negali sau leisti kitų akyse pasirodyti priešiškos pačiam islamui.

JAV prezidentas (B. Obama - red. past.) išpuolius Paryžiuje pavadino išpuoliu prieš „žmogiškumą“, ši abstrakcija jam leido apskritai neįvardinti problemos. „Žmogiškumas“ yra abstrakcija. Jis nesinešioja ginklų, neskelbia karo deklaracijų. Su juo kautis žymiai lengviau nei su tikrais kariais, turinčiais tikrus ginklus. Tokios abstrakcijos kaip „teroristai“ yra viskas, ką prezidentas gali sau leisti paminėti.

„Teroristai“ patys savęs nevadina „teroristais“. Netikslus problemos įvardinimas leidžia ir nesiimti jos iš esmės spręsti. Akivaizdu, kad toks dalykas kaip „teroristinė“ organizacija neegzistuoja, nebent ideologizuotose Vakarų galvose. IS yra susijusi su islamo džihadu - niekuo daugiau ir niekuo mažiau. Ką mes vadiname „terorizmu“, jie vadina karu.

Popiežius Pranciškus, raginęs visas Europos parapijas priimti po pabėgėlių šeimą, įvardino tai kaip „vykstančio Trečiojo pasaulinio karo dalį“. Tai gali būti teisinga įžvalga, jei įvertiname visą musulmoniškų kariuomenių sukeltą sumaištį per pastaruosius 30 metų. Tačiau tai ne Trečiasis pasaulinis karas, o paprasčiausia 1300 metų trunkančio karo prieš likusį pasaulį tąsa ir atgaivinimas.

Daugelis nenorės patikėti, kad tokia istorinė atmintis vis gali atsigauti. Bet vėlgi, kas yra šio džihadistų Trečiojo pasaulinio karo dalyviai? Islamas prieš visus kitus, tarp jų ir „taikius“ musulmonus? Ar tai popiežius ir turėjo omenyje?

Egipto prezidentas įspėjo musulmonus negalvoti, kad vienas milijardas jų gali nužudyti likusius šešis milijardus. Bet 7 amžiuje Mohamedo kariuomenės pradėjo nuo nieko ir per 200 metų užkariavo nemažą pasaulio plotą, didžiąją dalį kurio musulmonai valdo iki šių dienų. Ir jie siekia plėstis.

IS automobilių ir sunkvežimių kariniai konvojai kariniu atžvilgiu gali atrodyti juokingi. Tačiau būtent jie valdo, nors JAV prezidentas (B. Obama - red. past.) ir sako mums, kad jie yra „suvaldyti“. IS padalinių ar simpatiją šiai organizacijai jaučiančių žmonių yra daugybėje pasaulio vietų.

Iš kur šie kovotojai atsiranda? Kas jiems tiekia ginklus, paramą ir, svarbiausia, įkvėpimą? Kai kurie iš Paryžiaus išpuolių vykdytojų ar jų rėmėjų turėjo prancūziškus, vokiškus, siriškus ir kitokius pasus, kurie jiems leido patekti ten, kur jie norėjo pulti. Jei ši ataka buvo Trečiojo pasaulinio karo pradžia, kas yra priešai? O kas yra besiginantieji? Ar tiesiog visi yra kalti? Ar jį sukėlė globalinis atšilimas? Skurdas? Prastas gėrybių paskirstymas? Ar nei vienas iš šių veiksnių? Ar vis dėlto tai yra civilizacijų karas, kuriame konkreti religija siekia įgyvendinti savo misiją visiems žmonėms, tarp jų ir prieštaraujantiems musulmonams? Jei tai yra būtent toks karas prieš visus, kodėl negalime to pripažinti?

Kas yra „taikūs“ musulmonai? Kodėl jų beveik nesigirdi? JAV prezidentas (B. Obama - red. past.) mano, jog 99 procentai visų musulmonų yra „taikūs“. Kardinolas Robertas Sarah, kalbėdamas apie savo šalį, Gvinėją, rašė: „Religijos viena su kita visada sugyveno taikiai. Musulmonai sudaro daugumą, bet vis tiek egzistuoja tarpusavio pagarba“. Tokie taikūs santykiai neegzistuoja Nigerijoje, Sudane, Libijoje, Somalyje ir daugelyje Artimųjų Rytų vietų. Istoriškai nusistovėję santykiai tarp musulmoniškų valstybių dabar itin greitai keičiasi dėl IS daromos įtakos.

O kam prijaučia taikūs musulmonai, Paryžiaus skerdikams ar jų aukoms? Sunku pasakyti. Atrodo, jog jie labiau susirūpinę galimu kerštu prieš juos, nei išpuolių pasmerkimu ar išaiškinimu. Tiesa, kai kurie musulmonų šventikai ir vadovai smerkia IS, ypač tose vietose, kur IS vadovai siekia juos nuversti arba jei tai liečia sunitų ir šiitų skirtį. Metodai, kurie buvo panaudoti Prancūzijoje, gali būti panaudoti prieš juos. Ne vieną karta autoritarinių vadovų nuvertimas demokratijos vardu virto IS tipo organizacijos išaugimu ir reiškė mažesnę apsaugą religinėms mažumoms.

Kitoks naratyvas

Tačiau kaip tiksliai įvardinti, kas buvo Paryžiaus skerdynės? Mes dažnai kalbame apie „naratyvo“ valdymą, kad galėtume jį atstatyti į tinkamą vietą ir neleisti jam tapti per daug įaudrintu. Norime būti tikri, kad šis „smurtas“, kaip jis vadinamas, netaps nekontroliuojamas ir nepareikalaus apsvarstyti daugelio mūsų prielaidų apie pasaulį bei teises. Tačiau IS negalvoja šiomis Vakarų kategorijomis. Atvirkščiai, jie tai niekina kaip silpnumo išraišką. Bet IS žino, kaip pasinaudoti Vakarų įstatymais ir institucijomis tam, kad pasiektų savo tikslų.

Ir mums reikėtų atsiminti, kad „skaičiai“ nėra pats geriausias būdas vertinti tokias organizacijas kaip IS, kurių galia pirmiausia yra ne skaičiuose, bet valioje ir ryžtingume. Didžiausi pasikeitimai pirmiausia prasideda vieningai mąstančio elito galvose.

Kur pradėti? Aštuoni jauni vyrai tiksliai ir profesionaliai įvykdė Paryžiaus išpuolius. Kai kurie iš jų buvo broliai, kai kurie atkeliavo iš Belgijos. Nors kalbame apie aštuonis vyrus, jiems talkinusių ir atsakomybės išvengusių bei toliau tęsiančių savo veiklą asmenų buvo daugiau. Septyni iš šių vyrų nusižudė, o vienas buvo nušautas dar prieš galėdamas nusižudyti. Jie aiškiai ketina verčiau nusižudyti po įvykdyto išpuolio nei būti suimti. Jų mirtys buvo iš anksto numatytos planuose ir apmokymuose. Matėme ir daugiau panašių jaunų vyrų, pjaunančių galvas aukoms, kurias jie pagrobia savo kontroliuojamose teritorijose. Galima sakyti, jog prie šių šokiruojančių veiksmų jau pripratome.

Vakaruose girdime nuostabas ir klausimus: „Tai beprotiška! Iracionalu! Kaip kažkas gali nužudyti nekaltus žmones, kurių anksčiau nepažinojo?“. Šie klausimai rodo tokį siaurą klausiančiųjų mąstymą, kad beveik nenusipelno atsakymų. Tačiau tokius veiksmus remiantys teologai nemato bėdų juos paaiškinti. Mes tik nenorime išgirsti, ką jie mums sako. Paryžiaus išpuoliai nebuvo netikėti, toks buvo tik jų laikas ir vieta. Kai Irako miestas Mosulas 2014 m. buvo užimtas IS, vietos vyskupas mus įspėjo, kad toks pats smurtas atkeliaus ir į Vakarų miestų gatves. Ir atkeliavo.

Europoje ir Artimuosiuose Rytuose yra tūkstančiai jaunų vyrų, pasiruošusių įvykdyti panašius išpuolius daugelyje pasaulio dalių. Per pabėgėlių registracijos punktus ir imigraciją jie jau pateko ten, kur jiems reikia. Jų vadovai sako mums, kad šios planuotos skerdynės Paryžiuje buvo būtent tai, ką jie yra pasiruošę ir toliau daryti. Tačiau mes nenorime klausyti, nes mūmyse liko per mažai gebėjimo jausti realybę, kad jais patikėtume. Mūsų mokyklos ir universitetai negali ramiai analizuoti tokių motyvų nepažeisdami kokių nors vidaus taisyklių. Tad tiesiog vadiname juos „teroristais“, lyg tai būtų bent maža dalimi tai, ką šie vyrai galvoja darantys.

Jie nevadina savęs „teroristais“. Jie save vadina tikrais tikinčiaisiais to, ką islamas formaliai moko. Jie gali nurodyti tikslų skyrių ir eilutę, kur taip mokoma. Jie juokiasi iš mūsų, kad nevertiname jų rimtai. Jie žino, kokį pranašumą jiems suteikia mūsų negebėjimas įvardinti, kas jie yra.

Jauni vyrai, įtikinti šio tikėjimo, sprogdina save tik jei galvoja, jog taip jie siekia kažko kilnaus ir gero. Tai nėra tiesiog savavališkas veiksmas. Be priežasties jie to sau nepasidarytų. Jie labai nustebtų, jeigu jiems pasakytumėte, jog jie žudo „nekaltus žmones“. Jie atmeta bet kokius kaltinimus, jog žudo tik tam, kad žudytų. Ne, jie vykdo „misiją“, Alacho paskirtą visam islamui bei, jų tvirtinimu, paremtą Korano žodžiais ir istorine užkariavimų tradicija.

Paryžiuje ar bet kurioje kitoje Vakarų (ar Rytų) valstybėje nėra „nekaltų“ žmonių, išskyrus atsidavusius musulmonus, sekančius Alachą. Nužudyti paryžiečiai yra dekadanso dalis, kupini asmeninių moralinių iškrypimų, leidžiamų jų įstatymų ir šventų knygų. Jie priklauso „kryžiuočių“, per amžius besipriešinusių likimo nulemtai islamo plėtrai, klasei. Visi žmonės, kurie buvo nužudyti, yra kalti, nesvarbu, ar tai būtų vyras, moteris, ar net vaikas.

„Kodėl šie vyrai renkasi tokias vietas kaip sporto arenos, koncertų halės, barai ir restoranai?“, kartą buvau paklaustas. Į šį klausimą atsakyti nesudėtinga. Būtent tokiose vietose atliekami žiaurūs išpuoliai patraukia daugiausia pasaulio dėmesio. Taip pat išpuoliai tokiose vietose sukelia daugiau chaoso kasdieniame vietinių gyvenime, nes baisiausia yra būti užpultam vietoje, kurią laikai saugia.

Stebuklas, kad užpulta buvo ne Dievo Motinos katedra ar kokia kita bažnyčia ar nacionalinis monumentas. Tačiau visada yra „kitas kartas“, kaip teigia šių jaunų vyrų užtarėjai. Šiandien išpuoliui tinka beveik bet koks taikinys - traukiniai, lėktuvai, degalų saugyklos, autobusai, muziejai, policijos būstinės ar mokyklos. Tai nebūtinai turi būti Pasaulio prekybos centras Niujorke, Vašingtono paminklas ar Vestminsterio laikrodžio bokštas („Didysis Benas“).

Kodėl šie jauni vyrai nebijojo mirti? Jų teologija teigia, kad būtent jie, o ne nužudytieji, yra tikrieji kankiniai. Jie dalyvavo islamo plėtroje, darė gera gaivindami istorinę misiją. Jų „kilnus“ pavyzdys įkvėps kitus jaunus vyrus prisijungti prie šio judėjimo, įskaitant ir vyrus iš Prancūzijos, Vokietijos ar JAV.

Kad pasipriešintume šiems žmonėms, turime gebėti identifikuoti ir neutralizuoti tai, kas skatina juos pasiaukoti. Mums tai identifikuoti ypač sunku, nes mūsų žodžio laisvės, ekumenizmo ir pilietinės laisvės teorijos neleidžia teigti, jog tokie žmonės apskritai egzistuoja. Jie tiesiog paverčiami karikatūromis. Būtent mūsų nemokšiškumas yra geriausias šių žmonių plėtros įrankis. Po Paryžiaus žudynių, daug kas bando apkaltinti religiją apskritai arba „krikščionybę“ už atsakomuosius veiksmus: taigi tiems žmonėms pasakoma, kad jie elgiasi pateisinamai. Tačiau susisprogdinę jauni vyrai norėjo, kas mes žinotume, jog jie mirė dėl kilnaus tikslo pavesti visą pasaulį Alachui, nieko mažiau.

Pabaigai, leiskite man įvardinti, su kuo, mano manymu, mes susiduriame. Nuo pat pradžių, net prieš Korano parašymą, Mohamedo kariuomenės vykdė labai greitą plėtrą Artimuosiuose Rytuose, Afrikoje ir Azijoje. Jos buvo nuožmios ir sėkmingos. Prieš jas atsilaikyti negalėjo Bizantija, Persija, Ispanija ir net kai kurios Indijos dalys. Tokių veiksmų žodinį pagrindimą randame Korane, tačiau pirmiausia jis reiškėsi būtent šiuo sėkmingu penktadalio pasaulio užkariavimu jėga.

Islamas siekė ir vis dar siekia visą pasaulį pavesti Alachui. Tai buvo Alacho valia. Po 11 amžiaus ši valia pakeitė bet kokį manymą, jog ji gali būti susijusi su logos, protu. Pagrindiniai krikščionybės principai - Švč. Trejybė, Įsikūnijimas ir Bažnyčia buvo atmesti ypač pabrėžtinai. Žydai ir krikščionys galėjo būti tik antros klasės piliečiais (tai daugumoje musulmonų kraštų galioja ir dabar). Koranas laikytas vėlyvu apreiškimu tiesiai iš Alacho proto, pataisiusiu ar pakeitusiu visus anksčiau buvusius.

Viskas turi būti pavesta musulmonų teisei - politika, ekonomika, šeima, mokslas ir siela. Net jei, sakykime, visi IS nariai būtų užmušti, judėjimas vis tiek išliktų ir atsikurtų vėliau istorijoje tam, kad tęstų tą patį tikslą tais pačiais metodais, vykdomais uolių tikinčiųjų. Taip yra, nes jo „misija“ ir tai, kas jam prieštarauja, aprašyta Knygoje. Tol, kol knyga bus ištikimai ir įdėmiai skaitoma, atsiras tikinčiųjų, siekiančių pavesti visą pasaulį Alachui. Šiandieninis IS judėjimas nėra naujas reiškinys. Tai yra panašių judėjimų praeityje, kurie buvo laikinai sustabdyti tik didesne nei jie jėga, atgimimas. Islamas supranta galią, tiek dvasios, tiek ir ginklų. Islamas yra kantrus, bet atkaklus.

Ar tai tiesa?

Tai, kas mūsų dienomis dar nebuvo išbandyta, net Bažnyčios, yra tiesos atskleidimas, o tiksliau - jos trūkumo musulmonų pasaulėžiūroje, paremtoje tam tikromis tariamomis tiesomis apie Dievą, pasaulio tvarką ir žmogų, įvardinimas. Islamas visada sieks plėstis, kad kiekvieną pavestų savo įstatymams. Štai, ką reiškia valia. To nedaryti jiems reikštų neigti tai, kas yra islamas. Būtent todėl tie jauni vyrai visada bandys skleisti islamą bet kokiomis priemonėmis - žudymais, galvų pjovimais, diplomatija ir karu. Jei jis nebūtų toks žiaurus ir intelektualiai nenuoseklus, beliktų tik žavėtis šiuo užsidegimu.

Bet tai, ką šiandien matome, nėra įkarštis, būdingas visoms religijoms, o būtent vienos konkrečios religijos iš Mekos įkvėptas siekis plėstis Europoje ir kitur metodais, kuriuos, jei pasidomėtume istorija, visada taikė šios religijos protėviai. Ji tęsia misiją, kurią ankstesniais amžiais mūsų protėviams pavyko sustabdyti, ypač prie Puatjė ir Vienos - mūšių, išgelbėjusių Europą.

Islamas kantrus, bet jis žino, kaip staigiai reaguoti, kai tik atsiranda galimybė. Jei mes jo plėtrą laikinai sulėtinsime ar net jį kuriam laikui nugalėsime, jis vėl pakils. Ir taip bus tol, kol mes nenorėsime analizuoti klaidų ir prieštaravimų, esančių šio tikėjimo pasaulėvokoje.

Bet jei galvojame, kad islamas yra tik dar viena religija, nesiekianti šlovės, ji galiausiai laimės. Jei negalime nuosekliai nurodyti jo klaidingumo priežasčių, islamo pamokslautojai vėl ir vėl sugrįš, nes pagrindą savo veiklai jie randa savo tikėjime, savo šventoje knygoje, niekur kitur. Daugybė žmonių, net pačių musulmonų, tos misijos ten neįžvelgia. Bet tie, kas įžvelgia (ir jie nėra neteisūs), visada bus tie, kurie vėl pakils, kaip mums tai parodė išpuolių Paryžiuje metu.

Kun. Jamesas V. Schallas daugybė metų dėstė politikos mokslus Džordžštauno universitete ir yra daugybės knygų autorius.

Versta iš Mercatornet.com


Susiję

Skaitiniai 3924527195371557826
item