Prof. Rasa Čepaitienė paaiškino savo pasitraukimo iš Vilniaus universiteto aplinkybes

propatria.lt nuotrauka 

Po propatria.lt paskelbto profesorės Rasos Čepaitienės teksto „Universitetų šešėlyje“ bei prof. V. Radžvilo interviu LRT nuskambėjusių teiginių, skaitytojams liko abejonių dėl pačios teksto autorės situacijos Vilniaus universitete. Pasigirdo interpretacija, kad ji iš VU Istorijos fakulteto buvo atleista. Paneigdama tokias klaidingas interpretacijas, pati R. Čepaitienė socialiniuose tinkluose savo situaciją paaiškino išsamiau. 

„Kadangi prof. V. Radžvilas savo šiandienos [liepos 14 dienos] interviu lrt.lt paminėjo mano atvejį, manau, prasminga paaiškinti kai kurias aplinkybes. Kai kas tikriausia jau žino, kad palieku VU Istorijos fakultetą, kuriame dirbau beveik dvidešimt metų pusę etato. Palieku savo noru, manęs formaliai niekas nemeta. Tačiau priėmiau šį man skausmingą sprendimą, nes po pastarųjų metų įvykių beturėjau tik du pasirinkimus - susitaikyti su pažeminimu, arba išeiti“, - teigė R. Čepaitienė. 

Pasak profesorės, prieš kelis metus įvertinusi, kad jos realusis darbo krūvis daugiau nei dvigubai viršija kai kurių pilnu etatu dirbančių kolegų krūvį, ji nuėjo pas fakulteto dekaną pasikalbėti. 

„Nieko labai nesitikėjau, nes žinau, kad fakultetas nuolat sėdi ant finansinės bado dietos (bent jau mums nuolatos taip kalbama). Tačiau užuot iki galo išklausęs ir kažkodėl būdamas įsitikinęs, kad prašysiu pilno etato, jis staiga pareiškė, kad tokia kaip aš neturi nieko tikėtis. Pasirodo, nors nesinaudoja Facebook`u, jis žinojo [pabrėžta autorės], kad aš esą nuolat ten rašau visokias šlykštynes ant fakulteto. Kadangi niekad to nedariau, tai šokiruota sugebėjau tik pasiūlyt abiems čia pat peržvelgti mano sieną, bet jis atsisakė. Po to pokalbio likau ilgam sukrėsta, supratau, kad apie mane fakultete skleidžiami niekuo nepagrįsti šmeižtai (tą girdėję vėliau patvirtino ir kiti kolegos), kuriais vadovybė noriai tiki, nė nebandydama išsiaiškinti tiesos. Spėju, kad tai susiję su kai kurių kolegų pavydu man 2013 m. užėmus profesorės pareigas, nes girdėjau, kad kai kas tam aršiai priešinosi...“, - pasakojo profesorė. 

R. Čepaitienės teigimu, vėliau ji suvokė, kad esama nusistatymo studijoms nepriimti doktorantų, kurių disertacijoms vadovautų būtent ji, o galiausiai susidūrė ir su savo parengto kurso vagyste.

„Kitas epizodas buvo paaiškėjus, kad viena man vadovaujant norėjusi disertaciją rašyti mergina neįstojo į doktorantūrą. Kai ji pabandė išsiaiškinti to priežastis, viena priėmimo komisijos narė jai tiesiai pasakė, kad būtų įstojus, jei būtų pasirinkus kitą vadovą... Tuomet prisiminiau, kad ir iki tol nė vienas mano kandidatas per daugelį metų neįstojo, nors kai kurie kiti kolegos vadovauja 4-5 doktorantams (vienintelė mano doktorantė įstojo į europinę doktorantūrą, kurią finansuoja Lietuvos mokslų taryba). 

Galiausiai, prisidengus menamo studijų programos atnaujinimo pretekstu naujai iškepta studijų programos komiteto pirmininkė klasta sau su prodekanu perėmė mano sukurtą autorinį kursą, jo vietoje palikus laisvai pasirenkamą. Kad mano kurso statusas pasikeis, nebuvau informuota, todėl kreipiausi į programos studijų komitetą, prašydama grąžinti atimtą kursą arba padaryti privalomu mano naująjį kursą. Mano prašymas komiteto, kurio nariais yra abu minėti kursą sau pasiėmę kolegos, beje, nenusišalinę nuo šio klausimo svarstymo, nebuvo patenkintas. 

Būčiau susitaikiusi su tokia padėtimi, jei vėliau nebūčiau pamačius jų perimto ir jau rudens semestre išdėstyto kurso programos - pusė jos buvo kone žodis žodin nupliekta nuo mano anksčiau dėstyto kurso, įskaitant seminarų medžiagą, nuorodas į mano tekstus ir t.t. (vėliau studentai patvirtino, kad paskaitose buvo naudotasi ir mano monografija, kurią galima skaityti kaip išsamų šio kurso vadovėlį), nors perimant kursą buvo argumentuota, kad esą kursas bus atšviežintas ir t.t. Kai katedros posėdžio metu parodžiau kolegoms šiuos kursų programų sutapimus ir paprašiau man grąžinti atimtąjį kursą, iš manęs buvo visaip išsityčiota, buvau apšaukta kaip kokia nežinanti ko norinti beprotė, buvo trankomos durys ir t.t. Tuomet apsisprendžiau išeiti iš VU. 

Tačiau, galvodama apie ten liekančius padoresnius kolegas, profsąjungų patarta kreipiausi į VU Centrinę akademinės etikos komisiją, klausdama, ar ir kokias teises dėstytojai turi į savo sukurtus autorinius kursus, ar kaip teigė katedroje, jie gali būti perduoti kitiems dėstyti prieš autoriaus valią ir sutikimą? Ir ar minėti kolegos nepasinaudojo savo administracinėmis pareigomis savanaudiškais tikslais? CAEK posėdyje atsakovu buvęs prodekanas (kita kolegė atsiuntė paaiškinimus raštu), staiga pareiškė, kad, pasirodo, pagal anonominius ir neprivalomus studentų atsiliepimus 2011 m. aš esą žeminau studentus (sociologinė imtis - 30 proc. iš 11 anketą pildžiusių studentų, t.y. keli asmenys), dėl to jie esą 2016 m. ir nusprendė iš manęs atimti šį kursą... Ypatingai skaudu tai buvo išgirsti iš žmogaus, kuris pas mane rašė magistrinį darbą ir ne tik betarpiškai pažįsta mane, bet ir žino mano bendravimo su studentais stilių... Komisijoje buvęs sociologas tik numojo ranka del tokio „reprezentatyvumo“ ir logikos, tačiau to nepaisant galiausiai CAEK „saliamoniškai“ nusprendė persiųsti šį reikalą svarstyti padalinio AEK, nors prašiau to nedaryti ir jie turėjo visas teises šį reikalą išspręsti patys. Nepasitikėdama fakulteto komisijos objektyvumu, paprašiau jų nieko nebesvarstyti. Ratas užsidarė...“, - situaciją aiškino Rasa Čepaitienė, pridurdama, jog palikti VU gaila, tačiau minėtos aplinkybės sukėlė demotyvaciją ir nuolatinę įtampą, trukdančią dirbti, pasitikėti kolegomis ir laisvai jaustis su studentais.

Rasos Čepaitienės teigimu, dėl administracijos nesiskaitymo su darbuotojais fakultetą paliko, palieka, ar planuoja palikti dar keletas kolegų.