Simonas Jazavita. Tardyti, kankinti, ištremti: Vasario 16-osios didvyriai, kuriems likimas buvo negailestingas

Neseniai dalyvavęs projekte „Misija Sibiras’16“ ir savo akimis pažinęs, šią gražią, bet daugelio lietuvių širdžiai ir rūsčią žemę, prisiminiau penkis Vasario 16-osios Akto signatarus, kuriuos likimas atvedė į Sibirą. Ir nebūtinai tik geografine prasme. Artėjant mūsų valstybingumo šventei norisi prisiminti tuos penkis, kurie už savo darbą Lietuvos labui pamatė šią žemę, daug nepalankesnėmis aplinkybėmis nei aš pats.

Viena pavardė iš karto krenta į akis – Aleksandras Stulginskis. Jaunystėje vos netapęs kunigu, Stulginskis suprato, kad labiau jį traukia agronomijos mokslai. Netrukus po to, kai pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės aktą, signataras padarė didžiulę politinę karjerą. Jau 1920 m. jis tapo Lietuvos Respublikos Prezidentu. Tuomet jam tebuvo 35-eri metai, o tai buvo išskirtinis atvejis ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.

Praktiškai šias pareigas jis ėjo 6-erius metus ir jo blaivus požiūris daug prisidėjo prie įtampų mažinimo, kai jaunas Lietuvos parlamentinis gyvenimas susidūrė su partiniu susiskaldymu ir didžiule ideologine konfrontacija. Reikėjo žmogaus, turinčio tvirtą požiūrį, bet taip pat pasižyminčio santūrumu, elegancija, mokėjimu diskutuoti.

Po valdžios perversmo 1926 m. Stulginskis pamažu traukėsi iš aktyvaus politinio gyvenimo ir atsidėjo ūkininkavimui. Tačiau prasidėjusi sovietinė okupacija prisiminė buvusį prezidentą, kuris jokio pavojaus SSRS, žinoma, nekėlė. Nepaisant to, pirmojo stambaus trėmimo iš Lietuvos metu, 1941 m. birželio 14 d., buvo ištremtas ir Stulginskis su šeima. SSRS – Vokietjos karo metais signataras buvo daug kartų tardytas, siekta sufabrikuoti jo tariamas simpatijas Vokietijai. Tačiau net ir patyrę čekistai vis dėlto nesugebėjo įtraukti Stulginskio į neaiškias aviantiūras, už kurias jie būtų gavę paaukštinimą, o buvęs prezidentas galėjo baigti savo gyvenimą sušaudymu.

Vėliau jo tremtis nebuvo labai sudėtinga – mat okupantai tikėjosi panaudoti Stulginskį savo naudai. Tikėta, kad buvusiam prezidentui pagyrus naująjį rėžimą, tai padės nusipelnyti dalies lietuvių simpatijas. Vis dėlto signataras ir prezidentas tokiu planu išeiti į laisvę nesusižavėjo ir viešai pagirti SSRS nesutiko. Todėl į Lietuvą jis grįžo tik Nikitai Chrusčiovui pradėjus „atlydžio“ politiką – Sibire praleidęs 15 metų. Simboliška, kad dirbdamas paprastą, kuklų darbą daržininkystės srityje, dar 13 metų iki pat mirties, Stulginskis buvo laimingas žinodamas, kad bus palaidotas Lietuvos žemėje.

Mažiau likimas buvo gailestingas kitam signatarui ir Stulginskio pasaulėžiūriniam bičiuliui Pranui Dovydaičiui. Netrukus po Nepriklausomybės akto priėmimo Dovydaitis tapo trečiojo ministrų kabineto galva, tačiau valstybei vadovavo vos mėnesį. Šiam asmeniui politika niekada neatrodė svarbiausias prioritetas, tačiau visuomenę įtakoti ir savąsias vertybes propaguoti jis stengėsi moksliniu ir visuomeniniu darbu. Po valstybės perversmo 1926 m. gruodį, jis ne kartą suėjo į konfliktą su valdančiuoju tautininkų rėžimu – dėl to net buvo atleistas iš universiteto, o 1932 m. – trumpam įkalintas.

P. Dovydaičio vadovaujami ateitininkai buvo labai įtakinga visuomeninė organizacija tarp moksleivių ir studentijos, todėl kėlė nerimą valdančiajai tautininkų partijai. Tačiau tai buvo tik vienas juokas, palyginus su tuo, kas laukė, kai Lietuvą užėmė religiją niekinusi, komunistine ideologija besirėmusi SSRS. Greitai jis buvo atleistas iš pareigų, o 1941 m. birželį, ištremtas.

Mokslininkui teko sunkiai pakeliamas fizinio darbo krūvis – miško darbai, tačiau tai jo nepalaužė. Tegul ir iškankintas, visada išlaikė tikėjimą Dievo valia, stiprino šį tikėjimą kitiems. 1942 m. pabaigoje Vasario 16-osios akto signataras buvo sušaudytas, jo kūnas taip niekada ir nebuvo rastas. Būtina įamžinti jo darbus ir atminimą. Gerą pradžią tam padarė šviesaus atminimo popiežius Jonas Paulius II-asis, 2000 m. paskelbęs Dovydaitį vienu iš XX a. kankinių.

Šitaip tragiškai, gyvenimo kelias nutrūko ir kitam primirštam signatarui – Donatui Malinauskui. Tai buvo turtingiausias iš visų Vasario 16-os akto signatarų, turėjęs per 1000 hektarų žemės. Jo bajoriška kilmė prieštarauja dažnai kartojamam neteisingam stereotipui, kad moderniąją Lietuvos demokratiją kūrė vien tik valstietiškos kilmės žmonės. Kovojo šis žmogus ir dėl teisės lietuviams turėti pamaldas Vilniuje lietuviškai.

1901 m. tai buvo pasiekta po didelių konfliktų ir susikirtimų tiek su carine administracija, tiek su lenkišką kultūrą į pirmą vietą kėlusiais vietos vyskupais. Po 1905 m. revoliucijos Rusijoje, D. Malinauskas vis stipriau kėlė Lietuvos autonomijos idėją. Iškovojus nepriklausomybę, signataras tapo pirmuoju Lietuvos pasiuntiniu Prahoje, kur plėtojo draugiškus santykius su tuometine Čekoslovakija. Vėliau dideles pastangas jis įdėjo tikėdamas surasti ir pagerbti Vytauto Didžiojo palaikus.

Nestebina, kad okupacinė sovietų valdžia greitai suėmė D. Malinauską ir ištrėmė jį į Altajaus kraštą. 1942 m. pabaigoje turtingiausias Lietuvos Nepriklausomybės akto signataras mirė žiauria mirtimi – iš bado.

Panašumų galima įžvelgti ir kito signataro – Vlado Mirono gyvenimo kelyje. Dar mokykloje jis susipažino su būsimu kolega – Antanu Smetona ir tapo su juo artimais draugais. Gimnazijoje atsisakę melstis rusiškai, jie kartu su dar trimis dešimtimis gimnazistų buvo iš jos pašalinti. Tai lėmė, kad Vladas pasirinko kunigo pašaukimą. Lietuvybę puoselėjantis jaunas kunigas susidūrė su ne vieno įtakingo bažnyčios hierarcho pasipriešinimu, ypač Vilniaus krašte. Dabar retai prisimename, kad tuomet reikėjo neeilinio užsispyrimo ir kantrybės tikintis, kad pastangos duotų vaisių.

Jo sumanymas Motiejaus Valančiaus pavyzdžiu skatinti blaivybės idėjas lietuvių tarpe, taip pat sulaukė didelio pasipriešinimo. Bet pasipriešinimas užgrūdina asmenybes, jis suteikė tvirtybės ir Mironui. 1938 m. signataras bandė ieškoti suartėjimo su Lenkija, kurioje kunigavo dar jaunystėje, todėl po šios valstybės ultimatumo Lietuvai buvo paskirtas ministru pirmininku. Tačiau buvimas valdžios viršūnėse, kur Mironas glaudžiai dirbo išvien su savo senu draugu prezidentu Smetona buvo neilgas – po Klaipėdos praradimu pasibaigusio Vokietijos ultimatumo, 1939 m. jis atsistatydino. Tai neapsaugojo jo nuo suėmimo, kuris vyko jau 1940 m. rugsėjį.

1945 m. NKVD sugebėjo palaužti Mironą ir priversti dirbti savo naudai. Vis dėlto, jo garbei, reikia pasakyti, kad pasižadėjimo jis nevykdė ir savo draugų neišdavinėjo. Todėl 1947 m. buvo vėl suimtas ir uždarytas į liūdnai pagarsėjusį Vladimiro kalėjimą. Ten 1953 m. mirė nuo visiško išsekimo.

Pabaigai svarbu apžvelgti vieno iškiliausių XX a. Lietuvos politikų ir svarbiausių Vasario 16-osios akto signatarų – Petro Klimo gyvenimo kelią. Tai buvo vienas iš jauniausių signatarų, tačiau dėl didžiulio savo visuomeninio aktyvumo, jis jau tada turėjo sukaupęs didelę politinę patirtį.

Vos 17-os jis pradėjo leisti slaptą laikraštėlį mokykloje, kuriame skatino lietuvybę ir buvo pirmą kartą suimtas žandarų. Pirmojo pasaulinio karo metais jis buvo suimtas ir vokiečių. Jo indėlis į Vasario 16-osios aktą buvo labai svarbus – būtent jaunatviška diplomatija ir energija pulsuojantis Klimas sugebėjo suvienyti iš esmės susipykusias kairiųjų ir dešiniųjų stovyklas ir susodinti prie bendro stalo. Ne veltui jis ir ėjo Lietuvos Tarybos sekretoriaus pareigas.

Atgavus nepriklausomybę, jis greitai įsisuko į besikuriančios Lietuvos diplomatijos verpetus. Pagal profesiją būdamas istorikas, P. Klimas išbraižė ir galimas Lietuvos valstybės ribas, teikė koncepcijas, kaip jo manymu, šalyje turėtų darniai sugyventi skirtingos etninės grupės, daug rašė į spaudą, siekdamas plačiai paskleisti savo idėjas. Šios pamokos, lieka aktualios ir šiandien. 1925 m. P. Klimas tapo Lietuvos pasiuntiniu Prancūzijoje ir daugeliui metų save susiejo su šia šalimi, kurią nuoširdžiai pamilo. Čia jis padarė didelį darbą, kad tradicinė Lenkijos sąjungininkė Prancūzija, Vilniaus klausimu palaikiusi pastarąją, pradėtų daug šilčiau žiūrėti į Lietuvą. Prie to prisidėjo Klimo erudicija, mokėjimas bendrauti, dalyvavimas įvairiuose renginiuose ir pasisėdėjimuose su tuometiniu Prancūzijos kultūriniu elitu.

Signatas skaudžiai išgyveno vienu metu įvykusią abiejų jo mylimų šalių – Lietuvos ir Prancūzijos okupaciją 1940 m. Po trijų metų Klimą pietinėje Prancūzijoje suėmė gestapas. Dingo daugybė jo rašytų svarbių Lietuvos istorijai veikalų. Per devyniolika Europos kalėjimų jis buvo vežamas į Lietuvą ir paleistas Kaune. Per abu pasaulinius karus suimtas vokiečių, Klimas labai nepatikliai žiūrėjo į bet kokias Lietuvos orientacijas į šią šalį. Net artėjant Raudonajai armijai, jis nepasinaudojo daugybės kitų inteligentų raginimo apleisti tėvynę, stengiantis išvengti sovietinių represijų. Tačiau ir naujieji okupantai suėmė P. Klimą – taip jis atsidūrė Sibire, kur istorikas, diplomatas, daugybę metų fizinio darbo nedirbęs žmogus turėjo dirbti sunkiausius darbus. Taip Klimas visiškai prarado sveikatą, fiziškai jis liko beveik neįgaliu, o kas bene baisiausia intelektualui – beveik neteko regėjimo. Tačiau jo dvasia nepalūžo, ir tai parodo laiškai, kuriuos jis rašė iš Sibiro.

Klimo šeima buvo spėjusi pasitraukti į Prancūziją, tad daugiausia jis bendravo su žmonos seserimi, kuri iš Kauno persiųsdavo vargšui signatarui siuntinių. Savo laiškuose svainei jis subtiliu humoru perteikia tremtyje patiriamus sunkumus, Ezopo kalba kritikuoja komunistinę sistemą ir ideologiją. Pagaliau grįžęs iš tremties, Kaune Klimas toliau gyveno laisvo žmogaus gyvenimą. Čia jis dažnai susitikdavo su kitais Lietuvos valstybininkais, tapusiais Sibiro kankiniais.

Paskutinius 15-a savo gyvenimo metų gyvendamas Kaune Klimas demonstratyviai nekalbėdavo rusiškai, nors gerai mokėjo šią kalbą. Nepaisant to, kad nuolat buvo sekamas KGB, širdyje vienas svarbiausių Vasario 16-osios akto signatarų, žymus diplomatas ir istorikas sugebėjo išlikti laisvas žmogus. Manau, kad jo, kaip ir aukščiau paminėtų Lietuvos patriotų gyvenimo kelias ir mus įpareigoja ieškoti savųjų būdų, kaip prisidėti prie savo tėvynės gerovės, klestėjimo ir nepriklausomybės.