Karolina Graželiūnaitė. Kam reikalinga Lietuvos valstybė?

Skelbiame kai kuriuos sambūrio „Pro Patria“ Kovo 11-osios proga organizuoto moksleivių rašinių konkurso „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ nelaimėjusius, tačiau nemažiau vertus dėmesio rašinius.

Karolina Graželiūnaitė yra Panevėžio sporto mokyklos 11 klasės moksleivė.

***

Lietuvos valstybė reikalinga visiems mūsų piliečiams. Mes užaugome žemėje, kuri turi nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją, negalime išsižadėti savo šaknų. Mūsų visų tėvynė lyg garbintas protėvių šventasis ąžuolas, užaugęs  aplaistytoje ašaromis ir krauju gimtojoje žemėje, menantis didžią, bet kartu ir labai skaudžią tautos istoriją...Karai, tremtys, persekiojimai, kalbos ir kultūros, mūsų tapatybės naikinimas, žuvusiųjų už laisvę aukos – puslapiai, kuriuos privalome atversti ir niekada nepamiršti, kas esame ir kam esame...

G.Hegelis teigė: ,,Valstybė – tikslas savyje“. Kiekvienas turime siekti ne tik asmeninio tobulėjimo, sąžiningai dirbti kasdieninius darbus, bet ir galvoti apie mūsų tautą, valstybę, žemę, kurioje patys augome ir auginsime savo vaikus. Tikslo savyje turėti neužtenka, nes reikia veikti, imtis iniciatyvos, dalintis savo idėjomis su kitais, nusivylusiems įkvėpti vilties, pažadinti savyje ir kituose žmogų, kuris siektų naujovių, gyvenime vadovautųsi atsakomybe, sąžine, pagarba žmonėms ir savo valstybei.

Lietuvos valstybės kūrimasis atnešė ne tik džiaugsmo savo nepriklausomybės atkūrimu, bet ir pareikalavo aukų, kurių negalime pamiršti. Tauta būtų ne tauta, jei neturėtų, anot M.Daukšos, savo gimtosios žemės, kalbos ir papročių. Iš mūsų daug kartų tai bandė atimti, bet visuomet lietuviai skaudžiausiomis akimirkomis sugebėdavo susivienyti ir išsaugoti tai, kas mums visiems svarbu...Ne kartą mūsų broleliams ir seserėlėms teko kovoti už tėvynės laisvę ir atiduoti už ją didžiausią auką – savo gyvybes...

Prieškario laikų Lietuva, minima dainose, ūžusi darbais ir amatais atrodo kaip pasakų šalis: gražūs žmonės, išlaikę gerus tarpusavio santykius ir gyvenimo būdą, paremtą svarbiausiomis vertybėmis, gausios ir gimtąją žemę mylinčios šeimos, kai vagis buvo retenybė, o likimo nuskriaustas žmogus visuomet rasdavo kur prisiglausti, būdavo pamaitinamas. Dar mano seneliai tą Lietuvą matė ir joje gyveno, brangino gimtąją žemę, ne viena karta užaugo tose pačiose sodybose, leido savo vaikystės vasaras tarp vešlių liepų, kvepiančių medumi, žiūrėjo į išskrendančius ir grįžtančius gandrus...

Ką man reiškia žmonių gyvybės, paaukotos dėl Lietuvos nepriklausomybės ar kitų skaudžių įvykių? Tiesą pasakius, tai palietė ir mūsų giminės medį. Tikriausiai dėl to man dabar tokia svarbi tėvynės istorija, tikriausiai dėl to taip jautriai reaguoju, išgirdusi pasakojimus apie tuometinius įvykius...Kaip dabar prisimenu 2006 metų vasarą, kada lankiausi pas savo promočiutę, tą ramų ir šiltą vakarą sėdėjome prie krosnies, už lango kvepėjo liepų žiedais, mes, kaip ir buvo įprasta, kalbėjomės apie viską, man buvo tik aštuoneri, todėl pasakojau apie savo mokyklą, draugus, vaikiškas problemas. Tą vakarą ji man papasakojo daug daugiau nei įprastai. Papasakojo apie randą širdyje, kurio neužgydė net visagalis laikas...Pasirodo mano prosenelis, promočiutės vyras, žuvo nuo kulkos, kai buvo ištremtas į Sibirą. Žmogžudystę ji matė savo akimis, tačiau tuo metu, kai, atrodo, širdis tiesiog klykė, negalėjo net parodyti savo skausmo, nes ją taip pat būtų nušovę. Paulina Grimailienė (mano promočiutė) buvo stipri moteris, ištvėrusi savo vyro mirtį ir trėmimą į Sibirą. Tą vakarą daugiau negalėjau prašyti, kad  papasakotų daugiau apie tą skaudų savo gyvenimo laikotarpį. Didžiuojuosi savo promočiute  ir dabar, nors jos šalia jau ir nebėra. Bet visuomet prisiminsiu su kokia meile ji kalbėdavo apie gimtąją žemę, juk Sibire gyveno tik viena viltimi – grįžti namo, į Tėvynę, savo Lietuvą...

Mes neturime teisės pamiršti, kas ir kam esame...Lietuva buvo reikalinga mūsų protėviams, reikalinga mums ir mūsų vaikams. Privalome didžiuotis, kad esame lietuviai, privalome gerbti savo tautos tradicijas, papročius, istoriją...Juk žmogus be  praeities – tai žmogus be savo šaknų...O toks žmogus drebės nuo menkiausio vėjo, neturės į ką atsiremti, nesijaus laisvas...Būkime savo valstybės kūrėjai! Nebijokime iššūkių, būkime stiprūs savo dvasia, kaip šventi ąžuolai, menantys garbingą ir skaudžią Lietuvos praeitį...