Renzo Lavatori. Velnias krikščioniškoje pasaulėžiūroje (I)

Renzo Lavatori yra angelologijos ekspertas, dogmatinės teologijos docentas Popiežiškajame Urbono universitete ir kituose Romos bažnytini...


Renzo Lavatori yra angelologijos ekspertas, dogmatinės teologijos docentas Popiežiškajame Urbono universitete ir kituose Romos bažnytiniuose universitetuose. Yra parašęs knygas „Velnias tarp tikėjimo ir proto“ bei „Velnio antologija“. Šis pranešimas buvo perskaitytas Tarptautinės egzorcistų asociacijos suvažiavime, vykusiame 2008 m. liepos 14-18 d. Kolevalencoje (Italija).

***


Įvadas

Ką sako apie velnią krikščioniška pasaulėžiūra? Bandydamas atsakyti į šį klausimą paliesiu keturias temas:

1. Ar egzistuoja velnias, ar tai tik žmogaus vaizduotės kūrinys, blogio simbolis?

2. Kas yra velnias? Kaip jį galime apibrėžti? Kaip jį galime apibūdinti, palikdami nuošaliai visus paviršutiniškus įvaizdžius, kuriais jis buvo vaizduojamas meno, taip pat ir krikščioniškojo, kūriniuose?

3. Ką jis veikia? Kokios yra jo galios? Tai svarbi tema, nes velnias nėra Dievas; jis yra kūrinys, nors ir dvasinis.

4. Kaip jis nugalimas? Kaip atsilaikyti prieš jo puolimus?

Kodėl yra svarbu apie tai kalbėti? Deja, jei jo nepažįstame arba klaidingai suvokiame, galime, tapti jo aukomis. Tai sako ir Jėzus. Jei tu eini kautis su priešu, turi žinoti, kas yra tas priešas. Priešingu atveju, tu prieš jį stoji su keliais kariais, o gali būti, kad atsiduri prieš tą, kuris turi dešimt tūkstančių karių. Arba, jei gerai nepažįsti, net nesusivokdamas gali pakliūti į jo pinkles, o velnias gerai žino, ką daryti su tavimi. Taigi, nėra blogai šiek tiek apie tai pamąstyti.

I. Realus šėtono egzistavimas

Abejojimas šėtono, kaip realios būtybės, konkretaus ir individualaus subjekto, egzistavimu yra gana nesenas dalykas, atsiradęs katalikiškoje aplinkoje po II Vatikano Susirinkimo, apie 1968-1970 metus. Iki to laiko realus demono egzistavimas buvo ramiai priimamas visų tikinčiųjų ir katalikų mąstytojų. Ši tiesa be jokių problemų buvo Bažnyčios tikėjimo lobyne.

Bet po Susirinkimo kai kurie teologai –  Prancūzijoje, Vokietijoje, Olandijoje – iškėlė klausimą: ar šėtonas iš tiesų egzistuoja, ar yra tik literatūrinis Biblijos personažas, apibūdinantis blogio tikrovę? Ar tai tik simbolis, ar žmogaus sąvokų vaizdinys, nurodantis blogio faktą pasaulyje, ar iš tikrųjų realus asmuo?

Tiesa, klausimas buvo iškeltas jau anksčiau, tik ne katalikiškoje, bet filosofinėje ir mokslinėje aplinkoje, pradedant anglų empirizmu, ypač filosofo ir mokslininko T. Hobbes († 1679). Savo garsiajame veikale „Leviathan“ jis tvirtina, kad biblinės sąvokos apie dvasines būtybes – angelus, demonus ir net Dievą – yra simbolinės.

Kodėl abejojama dvasinėmis būtybėmis?

T. Hobbes rėmėsi empirizmo koncepcijomis: tai, ko negalima patirti pojūčiais, negali būti ir žmogaus pažinimo, kuris yra apribotas jutiminiu pasauliu, objektu. O kadangi angelų ir demonų mes negalime matyti fizinėmis akimis, negalime jų paliesti, negalime jų girdėti, žodžiu, neturime tiesioginio jų jutiminio pažinimo, vadinasi, jie neegzistuoja.

T. Hobbes teigė, kad „angelai“ ir „demonai“ yra tik gėrio ir blogio simboliai. Žinome, kad blogis egzistuoja, kiekvienas iš mūsų pastebi, kaip jis veikia mūsų psichikos galias ir aplink mus, bet iš to negalime tvirtinti, jog blogis yra personifikavęsis dvasinėse būtybėse.

Empiristu T. Hobbes toliau sekė kiti mokslininkai, racionalizmo ir iliuminizmo atstovai. Aukštindami žmogaus protą, kuris esą gali paaiškinti pasaulį ir išspręsti visas socialines bei politines problemas, jie neigė egzistavimą to, kas peržengia proto pažinimo ribas. Jų mokymą, neigiantį demonų egzistavimą, perėmė ir kai kurie protestantų mąstytojai.

Katalikiškoje aplinkoje pirmasis teologas, kuris ne tik abejojo šėtono egzistavimu, bet aiškiai ir provokuojamai jį neigė, buvo vokietis H. Haagas, kuris 1970 metais parašė garsiąją knygą „Velnio likvidavimas“. Yra ir kitų mąstytojų, tarp jų ir H. Haago mokinių, sekusių jo pėdomis. Pagrindinė jų mintis: velnias – pasaulyje egzistuojančio blogio simbolis, o už visą blogį yra atsakingas žmogus.

Vis dėlto dauguma katalikų teologų, kaip K. Rahneris, H. Vonas Balthasaras, J. Ratzingeris, palaikė demonologijos mokymą apie realų šėtono egzistavimą. Jie pabrėžė taip pat teologinį, pastoracinį ir dvasinį išmintingumą, reikalaujantį apvalyti velnio figūrą nuo nepagrįstų, fantazija paremtų sąvokų, remiantis gilesnėmis Biblijos studijomis ir mokslo bei kultūros raida.

Viena vertus, velnias buvo neigiamas, kita vertus, jis buvo aukštinamas. Romantizmo kryptis, kuri kilo kaip reakcija į racionalizmą, pabrėžė prigimties, jausmų, aistrų dimensiją. Ir kaip tik šitoje aplinkoje „atgimsta“ Šėtonas. Ir ne tik teigiamas jo egzistavimas: jis yra garbinamas, trokštama jo triumfo, jam kuriami himnai. Tai kai kurių XVIII-XIX a. literatų „nuopelnas“.

Tačiau jų suvokimas apie velnią yra kitoks negu krikščioniškame mokyme. Be aiškaus supratimo, kas jis toks yra, velnias priimamas kaip aukštesnis už žmogų personažas, bet taip pat ir labai sužmogintas. Pavyzdžiui, garsusis poetas J. W. Goethe († 1832) savo poemoje „Faustas“, sukuria demono, vardu Mefistofelis, personažą. Tai nuostabi poema, turtinga žmogiškos fantazijos ir psichologijos. Faustas ieško tiesos, taip pat ir turtų, šlovės. Neranda kitos išeities, kaip sudaryti sutartį su jam apsireiškusiu velnišku veikėju Mefistofeliu, kuris poemos prologe yra pristatomas, panašiai kaip Jobo knygoje, blogu angelu iš dangiškojo dvaro. Pastarasis prisistato Faustui, žadėdamas išpildyti visus jo troškimus, jei tik Faustas sutiks jam paklusti. Bet, užuot padėjęs, Mefistofelis jį apgauna. Faustas nepasiekia nė vienos savo svajonės, kol galiausiai lieka vargšas ir nelaimingas. Susivokęs Faustas pradeda ieškoti tikrosios, vidinės, tiesos. Tai fantastinė poema, bet ji kalba apie šėtono buvimą žmogaus gyvenime.

Bet čia velnio figūra visiškai kitokia, negu ją suvokia krikščioniškas mokymas. Šiandien šėtonas irgi yra panašiai suprantamas: atrodo, kad jis žmogaus egzistenciją padaro daug įdomesnę ir turtingesnę, padeda realizuoti save.

Prancūzijoje V. Hugo († 1827) parašė veikalą „Šėtono pabaiga“, kur įsivaizduoja, kad šėtonas turi dukrų. Nusviestas į bedugnę, šėtonas suvokia savo skurdą ir tamsą, todėl nori sugrįžti į šviesą, ir galiausiai susilaukia Dievo atleidimo ir meilės. Pasiklausykite žodžių, kuriais Dievas kreipiasi į šėtoną, šioje V. Hugo poemoje: „Prisikėlė arkangelas! Mirė demonas! Aš ištrinu nakties prakeikimą, ir nieko iš to nelieka. Šėtonas mirė, atgimsta dangiškasis Liuciferis. Ateik, išeik iš šešėlio, apšviestas ryto aušros!“ Šiame kūrinyje, šėtonas vėl tampa tuo, kuo buvo – labiausiai švytinčiu iš visų angelų.

Yra dar vienas prancūzų rašytojas Ch. Baudelaire († 1867), kuris savo veikale „Blogio žiedai“ kalba apie blogio spindesį: be jo gėris nebūtų įvertintas. Blogis suteikia žmogaus egzistencijai vertę ir prasmę. Ch. Baudelaire dėkoja šėtonui, sukurdamas siaubingą šėtonišką himną, kur atskleidžia, jog gyvenimas be jo būtų kvailas ir beprasmis. Tik šėtono dėka galima skonėtis gyvenimu. Taigi, demonas triumfuoja, bet ta prasme, kuri yra visiškai priešinga krikščioniškam požiūriui. Ch. Baudelaire yra ištaręs dažnai cituojamą frazę: „Šėtono pergalė – jo sugebėjimas įtikinti žmones, kad jis neegzistuoja.“

Italų rašytojas G. Papini († 1956) 1953-iaisiais, kai jau buvo atsivertęs į katalikybę, parašė knygą „Velnias“. Ši knyga turėjo būti įtraukta į draudžiamų knygų sąrašą, bet popiežius Pijus XII, gerbdamas šį autorių konvertitą, jį užstojo, neleisdamas uždrausti šios knygos. Kas ten rašoma?

G. Papini klausia, kodėl velnias yra toks bjaurus, blogas, ir prieina prie išvados, kad jam reikia šiek tiek meilės. Visi jo nekenčia, vengia, su juo kovoja. Jei mes, mąsto G. Papini, jam parodytume truputį meilės, šilumos, žinoma, ne tam, kad taptume jo sekėjais, tai velnias galbūt rastų jėgų atsiversti ir vėl taptų geru angelu.

Čia ataidi žymioji apokatastazės (gr. – atkūrimas) teorija, skelbianti visų kūrinių, taip pat ir Liuciferio bei nupuolusių angelų visuotinį susitaikinimą su Dievu. Šią prielaidą jau buvo iškėlęs didysis krikščionių rašytojas Origenas († 253). Tačiau ši teorija buvo pasmerkta imperatoriaus Justinijono I, ir Konstantinopolio susirinkime 543 m. Vakarų ir Rytų Bažnyčioje visiškos apokatastazės idėja yra atmesta.

Pagaliau žinome, jog šiandien šėtonas triumfuoja satanistinėse sektose, kai kurių stilių muzikoje ir kitur. Ir vėl: viena vertus – neigimas, kita vertus – išaukštinimas. O kaip iš tiesų yra?

Katalikų tikėjimas remiasi Biblija ir tradicija. Ir būtent šiuose apreiškimo šaltiniuose yra nuolat tvirtinamas šėtono egzistavimas. Vengdami pasiduoti fantazijoms, mes turime žvelgti į Bibliją ir Bažnyčios mokymą, kad suprastume, kas jis yra ir kaip jis veikia. Beprasmiška klausyti įvairių nuomonių, kurios gali atrodyti patraukliai, bet iš tiesų yra klaidingos. Jose išlenda Melagio, kuris nori sukelti sumaištį, kanopa.

II Vatikano Susirinkimo dokumentuose 18 kartų kalbama apie velnio buvimą ir jo darbus pasaulyje, žmonėse ir Bažnyčioje. Susirinkimas šiuo klausimu pasisako gana aiškiai, ir kas norėtų juo remtis, neigdamas demonų egzistavimą, pirmiausia turėtų perskaityti jo dokumentus.

Šėtonas iš tiesų egzistuoja ir daro blogį, bet Viešpats Jėzus mus apgina ir išlaisvina. Kristaus pergalė, pradėta jo mirtimi ir prisikėlimu, pasieks savo kulminaciją jo šlovingu atėjimu laikų pabaigoje. Būtent čia slypi krikščioniškojo mokymo grožis ir šviesa, mūsų džiaugsmo ir vilties šaltinis.

Popiežius Paulius VI tris kartus patvirtino šį Bažnyčios mokymą (du kartus – 1972 m. ir vieną kartą – 1977 m.). Jis ištarė garsiąją frazę, kurią pakartojo dauguma žiniasklaidos priemonių: „Pro kažkokį plyšį į Dievo šventyklą įėjo šėtono kvapas.“ Jis taip pat pateikė demonologijos sintezę: šėtonas nėra simbolis, bet asmuo, turintis laisvą valią ir protą.

Panašiai kalba ir Jonas Paulius II. Dviejose trečiadienio katechezėse 1986 metais jis pakartoja pagrindinius demonologijos teiginius, kurie vėliau buvo įtraukti į naująjį Katalikų Bažnyčios Katekizmą 1992-aisiais.

Taigi, turime pagrindinius šaltinius – Bibliją ir Bažnyčios tradiciją (Bažnyčios tėvai ir Magisteriumo dokumentai), kur yra aiškiai patvirtinamas šėtono, kaip realios, asmeninės, kenkiančios būtybės, egzistavimas.

Antrą teksto dalį rasite čia

Susiję

Skaitiniai 2852077038069591006
item