Vytautas Radžvilas. Apie "idealistų" ir "pragmatikų" ginčą

Jokia valstybė beveik neturi galimybių išlikti ir juo labiau klestėti, jeigu ji nereikalinga net jos piliečiams. Ši sena tiesa, kurią tarsi patvirtina dabartinė mūsų visuomenės ir valstybės būklė, skatina kelti daug su pilietiškumu susijusių klausimų, tarp jų ir klausimą, ar pilietiškas santykis su savo valstybe Lietuvoje nėra tik savotiška “atgyvena“, kurios įsikibusi tebesilaiko saujelė naivuolių. Socialinis ir politinis daugelio šalies gyventojų abejingumas ir pasyvumas, milžiniška turtinė ir socialinė atskirtis, įspūdingi nusikalstamumo ir korupcijos mastai bei kitos kasdienio valstybės gyvenimo grimasos pernelyg bado akis, kad šias negandas dar būtų galima laikyti paprastomis vadinamojo ,,pereinamojo laikotarpio“ visuomenės ligomis. Ilgą laiką buvo naiviai tikėtasi, kad Lietuvos integracija į vadinamąsias ,,Vakarų struktūras“ padės išgydyti šias ligas. Šie lūkesčiai ne tik kad neišsipildė – jau galima drąsiai teigti, kad, šalies ,,europeizacija“ ir ,,vesternizacija“ tik padėjo paversti šias ligas lėtinėmis ir dar labiau paaštrino jų požymius. Apskritai aiškėja, kad pernelyg kliautis ,,integracijos“ vaistais nebuvo jokio pagrindo.

Vadinamųjų “pomodernių“ Vakarų visuomenių vertybinių nuostatų tyrinėjimai liudija stiprėjančią pilietinės moralės eroziją, kurios viena iš svarbiausių apraiškų yra didėjantis piliečių abejingumas ir net priešiškumas savo valstybėms. Taigi nors pilietinės sąmonės nuosmukis Lietuvoje labai ryškus ir dažnai pasireiškia itin iškreiptais pavidalais, jis vis dėlto nėra unikalus, grynai “lietuviškas“ reiškinys.

Tokiame kontekste lengviau suprasti, kodėl pilietiškumo ugdymo problemas sunku ne tik svarstyti, bet net ir tiksliai jas formuluoti. Tiesą sakant, nėra net parengta dirva rimtoms diskusijoms šiais klausimais. Kol kas lengvai įžvelgiamos nebent dvi visuomenėje labiausiai paplitusios ir vyraujančios nuostatos pilietiškumo klausimu. Jas sąlygiškai galima pavadinti “pragmatine” ir “idealistine“. Mėginant trumpai apibūdinti abiejų orientacijų esmę, galima teigti, kad “pragmatinės“ nuostatos šalininkai pirmiausiai linkę jausti nusivylimą jiems neva “nieko nedavusia“ nepriklausomybe ir pačia valstybe. Tuo tarpu ,,idealistai“ nuoširdžiai išgyvena dėl valstybės bėdų ir piktinasi, kad daugeliui šalies piliečių dalis atkurtoji nepriklausoma valstybė atrodo ne tik nereikalinga, bet jie dažnai ciniškai ir nusikalstamai net griauna jos pamatus. Šis dviejų vertybinių nuostatų konfliktas tęsiasi visą atkurtosios Nepriklausomybės laikotarpį. Jis tai sustiprėja, tai vėl apsilpsta, bet tikrai nesibaigs artimiausioje ateityje. 

Ši aplinkybė nėra džiuginanti. Ginčai ir nesutarimai įvairiais klausimais – natūralus bet kurios demokratinės visuomenės gyvenimo reiškinys. Tačiau kaip reikia vertinti visuomenę, nepajėgiančią susitarti pamatiniu – savos valstybės “reikalingumo” ar “nereikalingumo“ – klausimu? Tai, kad šis klausimas retai keliamas atvirai, nesumenkina jo ypatingos svarbos. Pavyzdžiui, ar prieštarauti Lietuvos narystei NATO savaime nereiškia abejoti pačios valstybės reikalingumu ir prasmingumu? O prieštaraujančių šalyje netrūksta.

Žinoma, lengviausia būtų apkaltinti “pragmatinio“ požiūrio šalininkus paprasčiausiu cinizmu, ir toks kaltinimas moraliniu požiūriu būtų pagrįstas ir pateisinamas. Deja, moraliniai priekaištai, kad ir patys teisingiausi, “pragmatikams“ nedaro beveik jokio įspūdžio, o dažniausiai tik dar labiau pakursto ir sustiprina jų nepilietiškas nuostatas. 

Jeigu iki šiol išvis būta kokios nors pilietinio ugdymo strategijos, ji buvo grindžiama siekimu įtikinti abejojančius savos valstybės būtinumu ir prasmingumu remiantis daugiausiai ,,idealistiniais“ argumentais. Šios strategijos rezultatai atrodo gerokai menkesni negu norėtųsi, todėl būtina aiškintis, kokios yra jos silpnumą ir neveiksmingumą lemiančios priežastys. Atrodo, kad jas bent kiek rimčiau analizuoti įmanoma tik perėjus į istorinių ir sociologinių svarstymų sritį.

Analizuojant “pragmatikų“ ir “idealistų“ ginčą istoriniu ir sociologiniu aspektais, netrunka paaiškėti, kad iš pirmo žvilgsnio griežtai priešingos ir tarsi nesutaikomos jų pažiūros pasirodo esančios kur kas artimesnės ir keistai panašios. Būtent ši aplinkybė ir skatina atidžiau įsižiūrėti į “idealistinio“ ir “pragmatinio“ mąstymo ypatumus.

Pilietiškumą ,,idealistiniais“ kriterijais vertinantys asmenys daugiausiai yra žmonės, kurie sunkiausiu šaliai metu niekada neišsižadėjo nepriklausomybės ir laisvės idealų. Todėl subjektyviu vertybiniu požiūriu jiems okupantų primesta socialinė ir politinė santvarka niekada nebuvo “tikra“. Tačiau šis dvasinis ir moralinis nesusitaikymas su ja visada slėpė pavojų, kad šitaip nesitaikstęs su esama padėtimi asmuo gali nesunkiai pamiršti, kad toji nemėgstama ir net nekenčiama santvarka visą pusšimtį metų nepastebimai, bet smarkiai veikė ir formavo jo mąstymą ir elgesį. Blogiausiu atveju ši santvarka išmokė elgtis “kaip visi“, geriausiu – neleido susikurti aiškaus pilietiško mąstymo ir elgesio modelio, leidžiančio tapti visaverčiu savosios valstybės kūrėju.

O ,,pragmatikų“ stovyklai ir šiandien daugiausia priklauso žmonės, kurie iš principo buvo susitaikę su Lietuvos okupacijos faktu ir prisitaikę bei įpratę gyventi be savos valstybės. Tačiau šį susitaikymą ir prisitaikymą neretai buvo bandoma pateisinti ir racionalizuoti griebiantis pigių tikrojo pilietiškumo pakaitalų. Jais tapo tokios išorinės ir paviršutiniškos “tautiškumo“ ir “patriotiškumo“ apraiškos kaip Lietuvos sportininkų pergalės pasaulyje arba etnografinių tautinės kultūros pradų ir formų puoselėjimas.

Nors ši dviejų vertybinių orientacijų analizė anaiptol nėra išsami, ji vis dėlto leidžia suvokti kai kuriuos pilietinės sąmonės funkcionavimo ypatumus dabartinėje Lietuvos visuomenėje. Pagrindinis šios sąmonės bruožas – dvilypumas, kurį lemia visavertės istorinės ir socialinės refleksijos stoka. Jis taip pat paaiškina ir visuomenės susiskaidymą į “idealistus“ ir “pragmatikus“ bei leidžia suvokti šių dviejų grupių atstovų mąstysenos skirtumus. Kadangi ,,idealistai“ nelinkę pernelyg domėtis ,,techniniais“ ir ,,vadybiniais“ visuomenės ir valstybės tvarkymo reikalais, jų geranoriškas rūpestis valstybe nesunkiai virsta bejėgišku moralizavimu. Tuo tarpu grynai “pragmatiškas“ dėmesys vien tik siauriems “praktiniams“ valstybės gyvenimo reikalams ir visiškas abejingumas ,,idealistiniams“ pilietiniams polėkiams trukdo suprasti, kad anaiptol ne visi tariamai racionalūs ir praktiški mąstymo ir veiklos būdai yra visuomeniškai bei pilietiškai naudingi. Šitokia praraja tarp ,,idealizmo“ ir ,,materializmo“ lemia, kad ,,idealistinės“ pilietinės pozicijos šalininkas ,,pragmatiką“ laiko valstybės pamatus griaunančiu “ciniku“, o pastarasis ,,idealistą“ suvokia kaip sentimentalų ir egzaltuotą moralistą, niekaip nesugebantį būti naudingu žodžiais taip mylimai savajai valstybei. Taigi, “idealistų“ ir “pragmatikų“ nesusikalbėjimo priežastis ta, kad vieni pabrėžia Tautos pilietines ir patriotines dorybes, kiti – valstybės tvarkymo ir valdymo technologijas, o abi šalys subjektyviai jaučiasi esančios teisios.

Visuomenės vertybės ir jos gyvenimo bei vidinio tvarkymosi būdai glaudžiai susiję. Šios sąsajos kaip tik ir nelinkę pastebėti daugelis į ,,idealistų“ ir ,,pragmatikų“ stovyklas pasidalijusių ir savo tiesas karštai ginančių šalies piliečių. Galbūt todėl ir šiandien ryškiausias Lietuvos viešojo gyvenimo bruožas yra milžiniškas atotrūkis tarp mąstymo ir veiksmo. Šį atotrūkį įmanoma pašalinti tik vienu būdu: būtina rimtai ir sąžiningai apmąstyti ir įvertinti Tautos mentaliteto pokyčius, įvykusius per penkiasdešimt okupacijos metų bei šių pokyčių įtaką šių dienų atkurtosios valstybės gyvenimui. 

Tai padaryti sunku tiek dalykiniu, tiek ir moraliniu požiūriu. Iš tiesų, ne vienam kovojusiam už šalies laisvę ir laukusiam nepriklausomos Lietuvos patriotui nelengva būtų pripažinti, kad į jo sielą taip pat galėjo nejučiomis iš supančios aplinkos prasiskverbti homo sovieticus formuojantys dvasiniai nuodai, trukdantys šiandien visavertiškai vykdyti savąsias valstybės piliečio pareigas. Dar sunkiau būtų pasyviai prisitaikiusiems: jiems tektų pripažinti, kad tikroji jų antipatijos svarbiausioms Tautos ir valstybės vertybėms bei jų ateičiai priežastis ta, kad jie kažkada neišlaikė tikrojo patriotizmo egzamino. Vis dėlto kito kelio turbūt nėra, nes tik juo eidama mūsų iki šiol susiskaldžiusi ir susipriešinusi visuomenė galėtų pagaliau susitaikyti su savo praeitimi ir drąsiai ir atvirai žvelgti į ateitį.