Iš partizanų sesers prisiminimų

Tai pokalbis su gyva Lietuvos okupacijos laikotarpio liudininke Rozalija Rūta Vainoriene (iki santuokos – Darkšaite). Kai paprašiau papasakoti apie tai, kaip praėjo jos vaikystė, išgirdau žodžius: „Ką aš galiu pasakyti, niekam nelinkėčiau tokio gyvenimo. Kai kam nors pasakau, kad būdama 12–os metų sėdėjau kalėjime, niekas negali patikėti.“ Negalėjau patikėti ir aš. Prisiminiau praktikos mokykloje metu sutiktus šeštokus. Tokie vaikai kalėjime... 

Rūtos tėvai, Petras ir Juozapina Darkšai, buvo stambūs ūkininkai. Gyveno Endriejavo valsčiaus Kintrimų apylinkės Toliotų kaime. 1945 m. Darkšų šeima buvo išbuožinta, tėvas trejiems metams įkalintas Šilutėje. Suėmus tėvą, mama bijojo būti ištremta, todėl nebegyveno namie – slapstėsi pas kaimo žmones. Vyresnysis brolis Steponas taip pat namie ilgai nebuvo – pasitraukė į mišką. Broliui išėjus į mišką, saugumas tardė likusias namie dvi vyresnes Rūtos seseris. Tardymai buvo žiaurūs – viena sesuo buvo baisiai sumušta: išrauti plaukai, nuo smūgių trūko ausų būgneliai, pakriko psichika, kita sesuo Antanina taip pat nukentėjo, bet pasekmės sveikatai nebuvo tokios liūdnos. Ji nusiteikė daugiau nebekentėti ir 1947 m. pasitraukė pas brolį į mišką.

Iki šiol darniai gyvenusi šeima dabar buvo visiškai išsklaidyta – tėvas įkalintas, motina slapstosi kaime, vyresnieji brolis su seserimi – partizanai. Namie liko dvi seserys, vienai – 12 metų, kitai – 13. Tačiau išardytos šeimos nelaimės nesibaigė. Rūta puikiai atsimena 1948 m. gegužės 1 dieną mokykloje. Turėjo būti šventė, Rūta turėjo šokti ir dainuoti, kai atėjo žinia – mama kalėjime. Mama buvo rasta besislapstanti kaime ir basa nuvaryta į kalėjimą, o 23 d. išvežta į Sibirą. 

Gegužės 25–26 dienomis Rūta su kita seserimi važiavo į Klaipėdą mamai perduoti maisto. Dvi dienas mergaitės klajojo mieste, kol rado kalėjimą, kur reikėjo atgabenti siuntą. Mergaitės prisistatė prižiūrėtojui kaip Juozapinos Darkšienės dukterys ir taip pat buvo įgrūstos į kalėjimą. Seserys iš pradžių kalėjo atskirai, po to – drauge. Mergaitės dalijosi gaunamu maistu. 

Rūta prisimena, kaip kalėjime jai siūlyta eiti pas žmones, rinkti informaciją, kur yra partizanai, kas juos remia, ir visa tai pranešti. Už tai esą mergaitei bus suteikta galimybė baigti norimus mokslus. Rūta kalėjime sėdėjo tris savaites. Tačiau bendradarbiauti su sovietiniu saugumu nesutiko. 

Ryškiausi prisiminimai iš kalėjimo: kalėdama atskiroje kameroje nuo sesers, Rūta privalėjo nuolat gulėti ar sėdėti ant plikų cementinių grindų, negalėjo atsistoti, žiūrėti pro langą. Skaudėjo visą kūną, todėl dažnai prašėsi į tualetą, kad galėtų bent kiek pajudėti. Sėdint vienoje kameroje su seserimi į jų kamerą įmetė jauną baisiai sumuštą vyrą. Mergaitėms buvo skiriama maisto, o jaunuoliui ne, todėl visi trys dalinosi mergaičių maisto daviniu. Rūta su šypsena prisimena, kaip jie saugojo maistą, kad nesuvalgytų viso davinio iš karto: ,,Buvo toks pečius. Jis buvo labai aukštas, ir nė vienas negalėjome jo viršaus pasiekti. Tad tas vyriškis pasisodindavo vieną iš mūsų ant pečių, mes paimdavome duoną ir ten užkeldavome. Taip pat ir nuimdavome. Taip saugodavome, kad turėtume ką valgyti vakarienei.“ Galiausiai mergaites paleido iš kalėjimo, vyriškis liko. Seserys naktį keliavo atgal į savo kaimelį Endriejavo valsčiuje. Mergaitėms buvo labai baisu naktį, stengėsi eiti nuošaliau nuo kelio. 

Šeimai iširus Rūta su seserimi taip pat neliko namie. Neturėdamos maisto ir kitų reikalingų daiktų ėjo tarnauti pas svetimus žmones. Susirasti, kas priimtų, buvo nelengva. Žmonės bijojo priglausti vaikus iš tokios šeimos, nes grėsė ištrėmimas ir tardymai. 

Klausiau Rūtos, kaip jautėsi išsiskirdama su broliu ir seserimi, jiems traukiantis į mišką. Rūtos nebuvo namie, nei kai išėjo brolis, nei kai išėjo sesuo. Ji jau buvo pradėjusi darbus svetimuose namuose. Rūta žino tik tiek, kad išeidamas miškan brolis ant gimtinės alksnio išraižė išėjimo datą ir savo inicialus, kaip sesuo pasitraukė, nežino ligi šiol. Pamena tik, kaip kažkas atbėgo pasakyti, kad sesuo išėjo pas partizanus. Po jų pasitraukimo miškan Rūta matė juos labai retai. Jie seserų nelankė, bijodami, kad kas nors įskųs žmones, kurie jas glaudė. Teko susitikti, kai norėjo perduoti tėvui maistą. Tėvas 1950 m. grįžo į namus, 1952 m. buvo ištremtas į Sibirą. Gyveno drauge su žmona Krasnojarske, Balturino kaime. Abu buvo seni, todėl dirbti į mišką jų nevarė. Prižiūrėjo rusų vaikus. Rūta pamena mamos rašytą laišką, kuriame ji kvietė juos visus atvažiuoti Sibiran ir būti drauge, tačiau iš paskos sekė tėvo laiškas, kur jis rašė: „Vaikai, kad ir eisit ubagais, būkit Lietuvoje.“ 

Koks buvo tremtinių tėvų ir partizanų brolio ir sesers likimas? Brolis ir sesuo žuvo. Rūta nepamena tikslių datų. Apie brolio žūtį tegali pasakyti: „Lelinų kaime vyko gegužinės pamaldos, žmonės nepakluso valdžios draudimams ir pamaldas rengė viešai. Pasigirdo šūviai iš Spraudės pusėje esančių miškų. Visi suprato – šaudo partizanus. Po to atbėgo toks vyriškis ir pasakė – nušovė tavo brolį. Tada žuvo 11 partizanų.“ 

Apie sesers žūtį Rūta žino daugiau. Miške Antanina susituokė ir susilaukusi sūnaus atidavė jį auginti kitiems žmonėms. Jie su vyru buvo susitarę eiti pasimatyti su vaiku, tačiau kažkas įskundė – saugumas apsupo ir sušaudė. Rūta žino, kad sesers kūnas buvo išmestas Šilalės gatvėje. Mama iš Sibiro grįžo kaip tik į Rūtos vestuves, o tėvo palaikų važiavo parsivežti 1989 rugpjūčio 23 d. – Baltijos kelio dieną. 

Nuotraukų Rūta neturi, kadangi sudegė jos namas su visais nuotraukų albumais. Rūta – ilgametė Bažnyčios giedotoja, paklausiau, gal ji pamena kokių nors partizaniškų dainų. Ji prisimena jas dainavusi, tačiau prieš kelerius metus ištikęs insultas ištrynė iš atminties visų dainų tekstus. Atmintyje pasiliko žodžiai dainos, laikomos tremtinių himnu, „Leiskit į Tėvynę“.

Indrė Šadvilaitė

Šaltinis: www.bernardinai.lt