Carlas Schmittas. Suvereniteto apibrėžimas

Suverenus yra tas, kuris priima sprendimą išimtinės padėties atveju.

Tik šis vienas apibrėžimas gali teisingai nusakyti suvereniteto sąvoką kaip ribinę. Mat ribinė sąvoka reiškia ne miglotą sąvoką, būdingą nešvariai populiariosios literatūros terminologijai, o kraštutinės sferos sąvoką. Taigi jos apibrėžimas negali būti siejamas su normaliu, bet turi būti siejamas su ribiniu atveju. Kad čia, kalbant apie išimtinę padėtį, dera turėti galvoje bendrąją valstybės teorijos sąvoką, o ne kokią nors paskelbtą ypatingąją ar bet kurią apgulties padėtį, paaiškės iš tolesnių samprotavimų. Esama sisteminės teisės logikos priežasties, kodėl išimtinė padėtis yra išskirtine prasme tinkama suverenitetui teisiškai apibrėžti. Mat sprendimas apie išimtį yra sprendimas išskirtine prasme. Juk tokia bendroji norma, kokia yra normaliai galiojanti teisėtvarka, absoliučios išimties niekados negali aprėpti, todėl ir negali iki galo pagrįsti, kad susiduriama su tikru išimties atveju. Sakydamas (Monographien, p. 626), kad patikrinti, ar esama ypatingosios padėties, teisiškai negalima, Mohlis remiasi prielaida, kad teisine prasme sprendimas turi būti iki galo išvedamas iš normos turinio. Tačiau tai ir yra klausimas. Tokiu bendruoju pavidalu, kokiu jį pateikia Mohlis, šis teiginys valstybės teisės požiūriu tėra vien liberalizmo apraiška, ignoruojanti savarankišką decizijos reikšmę.

Abstrakčią schemą, kuri pateikiama kaip suvereniteto apibrėžimas (suverenitetas yra aukščiausia, neišvestinė valdovo galia), galima pripažinti arba nepripažinti – dėl to nei praktiniu, nei teoriniu požiūriu nebus didelio skirtumo. Apskritai niekas nesiginčija dėl sąvokos kaip tokios – ir jau tikrai niekas nesiginčija suvereniteto istorijoje. Ginčijamasi dėl konkretaus taikymo, o tai reiškia – dėl to, kas konflikto atveju nusprendžia, kas yra viešasis ar valstybės interesas, viešasis saugumas ir tvarka, le salut public ir t. t. Išimtinis atvejis, galiojančioje teisėtvarkoje neaprašytas atvejis, gali būti nebent nusakomas kaip kraštutinės nelaimės, pavojaus valstybės egzistencijai ar panašus atvejis, bet ne aprašytas, vadovaujantis faktais. Tik šis atvejis padaro suvereniteto subjekto – taigi ir apskritai suvereniteto – klausimą aktualų. Kai kalbame apie tikrai ekstremalią ypatingąją padėtį ir jos pašalinimą, neįmanoma nei subsumuojamai aiškiai išdėstyti, kad esama ypatingosios padėties, nei turinio požiūriu išvardyti, kam tokiu atveju valia vykti. Kompetencijos prielaidos ir turinys čia neišvengiamai neriboti. Todėl teisinės valstybės prasme čia išvis nesama jokios kompetencijos. Konstitucija gali nebent parodyti, kam tokiu atveju valia veikti. Jeigu ši veikla nekontroliuojama, jeigu ji, kaip kad esti teisinės valstybės konstitucijos praktikoje, nėra kokiu nors būdu padalyta skirtingoms, viena kitą varžančioms ir balansuojančioms instancijoms, tai išsyk aišku, kas yra suverenas. Jis sprendžia ir tai, ar esama ekstremalios ypatingosios padėties, ir tai, kas turi įvykti, kad ši padėtis būtų pašalinta. Jis tveria už normaliu metu galiojančios teisinės sąrangos ribų ir sykiu vis dėlto jai priklauso, nes priima sprendimą, ar konstitucija in toto gali būti suspenduota. Visos šiuolaikinės teisinės valstybės tendencijos krypsta ton pusėn, kad suvereną šia prasme siekiama pašalinti. Tokia yra nuosekli kitame skyriuje nagrinėsimų Krabbe’s ir Kelseno idėjų išvada. Tačiau klausimas, ar ekstremalus išimtinis atvejis iš tikrųjų gali ar negali būti pašalintas iš pasaulio, nėra teisinis. Tai, ar turima pasitikėjimo ir vilties, kad jį įmanu iš tiesų pašalinti, priklauso nuo filosofinių – ypač istorijos filosofijos – arba metafizinių įsitikinimų.

Esama kelių istorinių veikalų apie suvereniteto sąvokos raidą. Tačiau jie tenkinasi, sudarinėdami sąvadą paskutinių abstrakčių formulių, kuriomis vadovėliškai, mokiniškai pateikiami suvereniteto apibrėžimai. Panašu, kad niekas nemėgino pasivarginti ir atidžiau panagrinėti begalę kartų kartotos, visiškai tuščios garsiųjų suvereniteto sąvokos autorių frazės apie aukščiausiąją galią. Kad ši sąvoka orientuojasi į kritinį, kitaip tariant, į išimtinį atvejį, ryškėja jau Bodino veikaluose. Net labiau nei savo dažnai cituotu apibrėžimu (la souveraineté est la puissance absolute et perpétuielle d’une Républiqque) šiuolaikinės valstybės teorijos pradininkas jis yra savo mokymu apie „Vraies remarques de souveraineté“ (Pirmosios knygos apie respubliką Cap. X). Savąją sąvoką jis aiškina pasitelkdamas daug praktinių pavyzdžių ir vis grįždamas prie klausimo: kiek suverenas saistomas įstatymų ir atsakingas luomams? Į šį paskutinį itin svarbų klausimą Bodinas atsako ta prasme, kad pažadai saisto, nes įpareigojamoji pažado galia yra pagrįsta prigimtine teise; tačiau ypatinguoju atveju visuotinių prigimtinių principų saistomoji galia baigiasi. Apskritai jis sako, kad luomams arba tautai valdovas yra įsipareigojęs tik tol, kol jo pažado vykdymas yra tautos interesas, bet kad jis nebėra saistomas, si la nécessité est urgente. Savaime tai nėra naujos tezės. Lemiamas Bodino samprotavimų elementas yra tas, kad valdovo ir luomų santykių aiškinimą jis suveda į paprastą „arba – arba“, kaip tik primindamas ypatingąjį atvejį. Kaip tik tuo imponavo jo apibrėžimas, kuris suverenitetą suprato kaip nedalomą vienetą ir galutinai išsprendė valdžios valstybėje klausimą. Taigi jo mokslinis indėlis ir sėkmės priežastis yra ta, kad jis į suvereniteto sąvoką įnešė deciziją. Šiandien vargu bau esama suvereniteto sąvokos aiškinimo, kuriame neaptiktume įprastinių Bodino citatų. Tačiau niekur nerandame cituojamos pagrindinės minėto skyriaus vietos. Bodinas klausia: ar pažadai, kuriuos valdovas duoda luomams arba tautai, naikina jo suverenitetą? Jis atsako primindamas atvejį, kai pasidaro būtina elgtis, nusižengiant šiems pažadams, keisti ar apskritai atšaukti įstatymus, selon l’exigence des cas, des temps et des personnes. Jeigu tokiu atveju valdovas pirma privalo atsiklausti senato ar tautos, vadinasi, jis turi gauti iš savo valdinių dispensą. Tačiau tai Bodinui atrodo absurdas; mat jis teigia, kad luomai, kurie patys irgi juk nėra įstatymų viešpačiai, tada savo ruožtu turėtų prašyti dispensos iš savo valdovų, ir suverenitetas šitaip būtų jouée à deux parties; viešpačiu būtų čia tauta, čia valdovas, o tai prieštarauja bet kokiam protui ir bet kokiai teisei. Todėl įgaliojimas panaikinti galiojantį įstatymą – ar apskritai, ar paskiru atveju – yra toks specifinis suvereniteto bruožas, kad Bodinas mėgina iš jo išvesti visus kitus požymius (karo skelbimą ir taikos sudarymą, valdininkų skyrimą, paskutinę instanciją, malonės teisę ir t. t.).

Savo knygoje apie diktatūrą (Miunchenas ir Leipcigas, 1921) aš, priešindamasis įprastinei istorinio vaizdavimo schemai, parodžiau, kad ir XVII šimtmečio prigimtinės teisės autoriai suvereniteto klausimą suprato kaip sprendimo dėl išimtinio atvejo klausimą. Ypač tas pasakytina apie Pufendorffą. Visi sutaria, kad tuo atveju, jei valstybėje ima reikštis prieštaravimai, kiekviena partija, žinoma, siekia tik didžiausio bendrojo gėrio – juk tai ir yra bellum omnium contra omnes, – tačiau kad suverenitetas, o drauge ir pati valstybė reiškia galią išspręsti šį ginčą, taigi galutinai nustatyti, kas yra viešoji tvarka ir saugumas, kada jie sutrikdomi ir t. t. Konkrečioje tikrovėje viešoji tvarka ir saugumas atrodys labai skirtingai, priklausys nuo to, ar, sakysime, karinė biurokratija, ar pirkliškos dvasios vedama savivalda, ar radikali partinė organizacija sprendžia, kada ši tvarka ir saugumas egzistuoja ir kada jiems iškyla grėsmė ar jie sutrikdomi. Mat kiekviena tvarka pagrįsta sprendimu, ir net teisėtvarkos sąvokoje, kuri nesusimąstant taikoma kaip savaime suprantama, slypi dviejų priešingų juridinių elementų prieštara. Ir teisėtvarka, kaip bet kuri tvarka, grindžiama sprendimu, o ne norma.

Ar suverenas yra Dievas, taigi tas, kuris žemiškojoje tikrovėje neginčijamai veikia kaip jo atstovas, ar imperatorius, ar krašto valdovas, ar tauta, taigi tie, kuriems valia neginčijamai su tauta tapatintis, klausimas visados tas, kas yra suvereniteto subjektas, taigi kaip ši sąvoka taikoma konkrečioje faktinėje situacijoje. Juristai, diskutuojantys apie suvereniteto klausimus, nuo XVI šimtmečio vadovaujasi suvereniteto įgaliojimų katalogu, kuriame daiktan sutraukta virtinė būtinų suvereniteto požymių ir kuris iš esmės kildintinas iš ką tik cituotų Bodino samprotavimų. Būti suvereniam reiškė turėti tuos įgaliojimus. Valstybės teisės argumentacija, kalbėdama apie neaiškius senosios Vokiečių imperijos santykius, mėgo operuoti taip, kad, remdamasi vienu iš gausybės požymių, kurio neabejotinai būta, darė išvadą, jog kiti abejotini požymiai irgi turėtų būti. Kontroversijos visą laiką sukosi apie tai, kam priskirtini tie įgaliojimai, kurie nebuvo pozityviai apibrėžti, pavyzdžiui, kapituliacijos atveju, kitaip tariant, kieno kompetencijai turėtų priklausyti tie atvejai, kai kompetencijos nenumatytos. Populiariai buvo klausiama, kas manosi turįs neribotą valdžią. Dėl to kilo diskusija apie išimtinį atvejį, apie extremus necessitatis casus. Samprotavimuose apie vadinamąjį monarchinį principą tai kartojasi su ta pat teisės logikos struktūra. Ir todėl vis svarstoma, kas sprendžia konstitucijos nenumatytų įgaliojimų klausimą, t. y. kas turi kompetenciją spręsti tais atvejais, kai teisėtvarka į klausimą apie kompetenciją atsakymo neduoda. Per ginčus, ar paskiros vokiečių valstybės pagal 1871 m. konstituciją buvo suverenios, reikalas buvo kur kas menkesnės politinės reikšmės. Tačiau ir čia galima vėl įžiūrėti tą pat argumentavimo schemą. Įrodinėjimo, kad paskiros valstybės yra suverenios, kurio ėmėsi Seydelis, centrinis taškas buvo ne tiek paskiroms valstybėms likusių teisių išvesdinamumo ar neišvesdinamumo sąvoka, kiek tvirtinimas, kad imperijos kompetencija aprašyta konstitucijoje, taigi iš principo ribota, o paskirų valstybių kompetencija iš principo neribojama. Galiojančioje 1919 m. Vokietijos konstitucijoje, pasak 48 straipsnio, išimties padėtį skelbia imperijos prezidentas, bet kontroliuojamas reichstago, kuris bet kada gali pareikalauti šią padėtį atšaukti. Tokia tvarka atitinka valstybės teisės raidą ir praktiką, kai kompetencijų paskirstymu ir savitarpio kontrole suvereniteto klausimą stengiamasi nustumti kuo toliau. Tačiau valstybės teisės tendenciją atitinka tik išimtinių įgaliojimų prielaidų, o ne 48 straipsnio turinio nustatymas – šis straipsnis suteikia veikiau beribę ir visišką valdžią, todėl jei nebūtų nuspręsta ją kontroliuoti, jis lygiai taip suteiktų suverenitetą, kaip 1815 m. chartijos 14 straipsnio numatyti išimtiniai įgaliojimai suverenu darė monarchą. Jeigu paskiros valstybės, laikantis šiandienių 48 straipsnio aiškinimų, nebeturi savarankiškų įgaliojimų paskelbti išimties padėtį, jos nebėra valstybės. 48 straipsnyje slypi tikroji esmė klausimo, ar Vokietijos žemės yra ar nėra valstybės.

Pasisekus aprašyti išimties atveju suteikiamus įgaliojimus – ar pasitelkiant savitarpio kontrolę, ar ribojant jų laiką, ar pagaliau išvardijant nepaprastuosius įgaliojimus, kaip teisinės valstybės priemonėmis numatoma apgulties padėtis, – suvereniteto klausimas per svarbų žingsnį atstumiamas tolyn, tačiau, žinoma, ne pašalinamas. Jurisprudencija, kuri orientuojasi į kasdienio gyvenimo ir einamųjų reikalų klausimus, suvereniteto sąvoka praktiškai nesidomi. Jai irgi normalu tai, kas pažįstama, o visa kita – „trikdis“. Ekstremaliu atveju ji stovi apstulbusi. Mat ne kiekvienas nepaprastasis įgaliojimas, ne kiekviena policinė ypatingosios padėties priemonė ar nurodymas yra išimties padėtis. Tam veikiau reikalingas iš principo neribotas įgaliojimas, t. y. visos esamos tvarkos suspendavimas. Jei ši padėtis stoja, paaiškėja, kad valstybė lieka tverti, o teisė pasitraukia. Kadangi išimties padėtis visados yra kai kas kita nei anarchija ir chaosas, teisine prasme vis dar egzistuoja tvarka, nors ir ne teisėtvarka. Valstybės egzistencija čia įrodo savo neabejotiną pranašumą prieš teisės normos galiojimą. Sprendimas išsilaisvina iš bet kokių normatyvinių saitų ir tampa tikrąja prasme absoliutus. Išimties atveju valstybė suspenduoja teisę pasitelkdama, kaip sakoma, savisaugos teisę. Du sąvokos „teisė–tvarka“ elementai čia stojasi priešpriešiais, įrodydami sąvokinį savarankiškumą. Normaliu atveju iki minimumo sumenkinamas savarankiškas sprendimo momentas, o išimties atveju sunaikinama norma. Vis dėlto ir išimties atvejis prieinamas teisiniam pažinimui, nes abu elementai – ir norma, ir sprendimas – lieka juristikos rėmuose.

Negrabus schematiškos sociologijos ir teisės teorijos atskirties perkėlimas būtų, jei mėgintume sakyti, kad išimtis neturi teisinės reikšmės ir todėl esanti „sociologija“. Išimtis yra tai, ko neįmanoma peraiškinti; ji nepasiduoda apibendrinama, bet sykiu atskleidžia absoliučiai tyrą specifinį teisinį formos elementą – deciziją. Absoliučiuoju pavidalu išimties atvejis gali nutikti tada, kai pirma sukuriama situacija, kurioje teisės teiginiai galėtų galioti. Bet kuriai bendrajai normai reikia normalaus gyvenimo santykių pavidalo, kuriam ji pagal faktinę padėtį gali būti taikoma ir kurį ji pajungia normatyviniam reguliavimui. Normai reikalingas homogeniškas mediumas. Šis faktinis normalumas yra ne vien „išorinė prielaida“, kurią teisininkas gali ignoruoti; jis yra imanentiška galiojimo dalis. Nėra normos, kuri būtų pritaikoma chaosui. Tvarka turi būti atkurta, kad teisėtvarka būtų prasminga. Privalo būti sukurta normali situacija, ir suverenus yra tas, kuris galutinai nusprendžia, ar ši normali būklė išties tveria. Bet kuri teisė yra „situacinė teisė“. Suverenas sukuria ir garantuoja situaciją kaip visumą su visu jos totalumu. Jam priklauso šio paskutinio sprendimo monopolis. Čia slypi valstybinio suvereniteto esmė, todėl teisiškai suverenitetą teisingiau apibrėžti ne kaip prievartos ar valdžios, bet kaip sprendimo monopolį; žodis „sprendimas“ čia vartojamas toliau dar išplėtosima bendrąja prasme. Išimties atvejis aiškiausiai atskleidžia valstybės autoriteto esmę. Čia sprendimas atsiskiria nuo teisinės normos, ir (paradoksaliai formuluojant) autoritetas įrodo, kad, kuriant teisę, jam neprivalu būti teisiam.

Locke’o teisinės valstybės doktrinai ir racionalistiniam XVIII šimtmečiui išimtinė padėtis buvo nesvarstytinas daiktas. Gyvas išimties atvejo reikšmės suvokimas, viešpatavęs XVII šimtmečio prigimtinėje teisėje, XVIII šimtmetyje, atkūrus santykinai tvarią tvarką, greit vėlei pragaišta. Kantui ypatingosios padėties teisė apskritai nebėra teisė. Šiandienėje valstybės teorijoje regime įdomų vaizdą: abi tendencijos, ir racionalistinis ypatingojo atvejo ignoravimas, ir dėl esmingai priešingų idėjų kyląs domesys jam, tveria vienu metu. Savaime suprantama, kad toks neokantininkas kaip Kelsenas sistemiškai nieko negali pasakyti apie išimtinę padėtį. Tačiau ir racionalistui turėtų būti įdomu, kad teisėtvarka pati gali numatyti išimties atvejį ir „pati save suspenduoti“. Šiai teisinio racionalizmo atmainai, regis, itin lengvai įsivaizduojamas vaizdinys yra tai, kad norma arba tvarka, arba koks nors atskaitos taškas „pats save steigia“. Tai, kaip sisteminė vienovė ir tvarka visiškai konkrečiu atveju gali pati save suspenduoti, sunku sukonstruoti, bet vis tiek yra teisinė problema, kol išimties padėtis skiriama nuo teisinio chaoso, nuo kokios nors atsitiktinės anarchijos. Juk teisinės valstybės tendencija išimties padėtį kuo nuodugniau reglamentuoti reiškia tik mėginimą kuo išsamiau aprašyti atvejį, kai teisė suspenduoja pati save. Iš kur teisė ima tokią galią ir kaip logikos požiūriu įmanoma teigti, kad norma galioja, išskyrus vieną konkretų atvejį, kurio faktinio turinio ji negali iki galo aprėpti?

Nuosekliai racionalu būtų sakyti, kad išimtis nieko neįrodo ir kad vien normalybė gali būti mokslinio domesio objektas. Išimtis sutrikdo racionalistinės schemos vienovę ir tvarką. Pozityviojoje valstybės teorijoje dažnokai aptinkame panašių argumentų. Pavyzdžiui, Anschützas į klausimą, kaip privalu elgtis, kai biudžeto įstatymo nėra, atsako, kad tai apskritai neteisinis klausimas. „Čia esama ne tik įstatymo, tai yra konstitucijos teksto, bet veikiau teisės spragos, kurios neįmanoma užpildyti jokiomis teisės mokslo sąvokų operacijomis. Valstybės teisė čia baigiasi“ (Staatsrecht [Valstybės teisė], p. 906). Kaip tik konkretaus gyvenimo filosofija negali vengti išimties ir ekstremalaus atvejo, ji privalo juo itin domėtis. Jai išimtis gali būti svarbesnė už taisyklę – ne dėl romantinės ironijos paradoksams, bet su visu rimtumu įžvalgos, užgriebiančios giliau nei aiškios įprasto kartojimosi generalizacijos. Išimtis yra įdomesnė už normalų atvejį. Normalybė neįrodo nieko, išimtis įrodo viską; ji ne tik patvirtina taisyklę, taisyklė apskritai gyva vien išimtimi. Per išimtį tikrojo gyvenimo galybė pralaužia nuo kartojimosi sustabarėjusios mechanikos plutą. Vienas protestantų teologas, įrodęs, kokio vitališko intensyvumo teologinė refleksija gali pasiekti ir XIX šimtmetyje, pasakė: „Išimtis paaiškina bendrybę ir save. Ir jeigu norime iš tikrųjų tyrinėti bendrybę, užtenka vien pasidairyti tikros išimties. Ji viską atskleidžia kur kas aiškiau nei pati bendrybė. Ilgainiui amžinos šnekos apie bendrybę įgrįsta; esama išimčių. Jeigu negalime jų paaiškinti, negalime paaiškinti nė bendrybės. Paprastai sunkumų nepastebime, nes bendrybė mąstoma net ne aistringai, o patogiai paviršutiniškai. O išimtis mąsto bendrybę su energinga aistra.“

Ištrauka iš Carl Schmitt knygos „Politinė teologija ; Politinė teologija II“. Iš vokiečių kalbos vertė Antanas Gailius. – Vilnius : Versus aureus, 2014. – 184 p.

Šaltinis: www.bernardinai.lt