Vaikų apsaugos eksperto komentaras dėl JT ataskaitos kritikos Vatikanui

Kun. H. Zollneris SJ, Popiežiškojo Grigaliaus universiteto Psichologijos instituto vadovas ir Vaikų apsaugos centro direktorius, komentuodamas JT Vaiko teisių komiteto ataskaitą, sako, jog Bažnyčia išmoko pamokas ir ėmėsi daugybės veiksmų, siekdama apsaugoti vaikus. Šiame interviu jis aiškina, jog Bažnyčia numato nusikaltusiems dvasininkams bausmę pagal Kanonų teisės ir civilinės teisės normas, taip nuvainikuodamas mitą, kad Šventasis Sostas nebendradarbiauja su vietos civiline valdžia, kaip teigiama minėtoje ataskaitoje. 

Kokia Jūsų nuomonė apie JT Vaiko teisių komiteto ataskaitoje išdėstytą kritiką Šventajam Sostui dėl nepakankamų priemonių kovojant su vaikų lytiniu išnaudojimu?

Bendras dokumento tonas labai griežtas, net jei ir yra patvirtinimų, liudijančių, kad Katalikų Bažnyčia žengia kovos su nepilnamečių išnaudojimu keliu. Iš tiesų didžiojoje dalyje ataskaitos neatsižvelgiama į tai, kas nuveikta nuo 2001 m., o ypač nuo 2010 m. iki dabar. Nutylimos priemonės, kurių ėmėsi Šventasis Sostas, kad apgintų vaikų teises ir padėtų lytinės prievartos aukoms, suformuodamas ir gaires kaip elgtis susidūrus su išnaudojimo atvejais, kaip padėti nuskriaustiems ir ko imtis nusikaltusių dvasininkų atžvilgiu. Visa tai Bažnyčia nuveikė 2010/11 m.

Kaip komitetas galėjo teisingiau įvertinti priemones, kurių ėmėsi Šventasis Sostas, siekdamas apginti nepilnamečius?

Dokumente yra tvirtinimų, kurie nebesutampa su šiandiene tikrove, pavyzdžiui, nurodomas vienas 2001 m. atvejis, kai tuometinis Kunigų kongregacijos prefektas sveikino vyskupą, slėpusį nuo civilinės Prancūzijos valdžios vieno kunigo įvykdytą lytinį nusikaltimą. Tačiau t. F. Lombardi, Šventojo Sosto Spaudos salės direktorius, jau prieš ketverius metus yra pareiškęs, kad toks elgesys šiandien ne tik kad būtų neįmanomas, tačiau būtų pasmerktas ir paties Šventojo Sosto. Tai reiškia, kad nors įvyko dideli pokyčiai, tačiau tai neatspindima ataskaitoje. Tą liudija ir kitas faktas, teigiantis, kad nusikaltusieji lieka nenubausti, o tai nėra tiesa. Nusikaltę asmenys – ar tai būtų kunigai, ar kiti Bažnyčios nariai, yra baudžiami pagal Kanonų ir civilinę teisę.

Galite duoti konkretų pavyzdį, kokių rezultatų pasiekta kovoje su pedofilija?

Per pastaruosius dvejus savo pontifikato metus Popiežius Benediktas XVI grąžino į pasauliečių luomą 400 kunigų dėl lytinio išnaudojimo, o tai yra didžiausia bausmė, kuria Bažnyčia gali nubausti kunigą.

Toliau ataskaitoje teigiama, kad Bažnyčia nebendradarbiauja su vietine valdžia. Bet tai nėra tiesa. Šventasis Sostas pats autoritetingai paskelbė, kad bažnytinė valdžia turi bendradarbiauti su šalies civiline valdžia. Akivaizdu, kad JT tai sunku suprasti: Bažnyčia negali pakeisti valstybės. Turi laikytis valstybės, kurioje veikia, įstatymų. Pvz., Bažnyčia Kolumbijoje turi elgtis pagal įstatymus, kuriuos numato tos šalies valdžia. Taip pat ir kiekvienas Bažnyčios narys turi laikytis bei atsakyti pagal šalies, kurioje gyvena, įstatymus.

Šventojo Sosto nuolatinis stebėtojas JT arkivyskupas Silvano Tomasi teigia, jog dokumentas buvo parengtas prieš komiteto susitikimą su Šventojo Sosto delegacija, kuris įvyko sausį. 

Gerai žinome, kaip parengiama dauguma tokių dokumentų. Kai kurios jų dalys būna paruoštos jau prieš kelis mėnesius, o kad dauguma šių dalių nebepaliestos, akivaizdu, nes nepaminimos nei naujosios normos, kurias patvirtino Šventasis Sostas, nei Šventojo Sosto delegacijos dalyvavimas JT sausio 16 d.

Komiteto dokumente išdėstyta kritika sustiprinama ir pavyzdžiais?

Pavyzdžiai atrodo atsitiktiniai ir parinkti siekiant vieno aiškaus tikslo - nepripažinti katalikiškų institucijų indėlio. Pavyzdžiui, Zambijoje ar Konge Katalikų Bažnyčia yra pati svarbiausia institucija sveikatos apsaugos sektoriuje, nuveikianti daugiau už visas kitas  – ir ji daug daugiau pasitarnauja vaikų apsaugos srityje nei bet kuri kita organizacija, tarp jų ir pati valstybė.

Kalbant apie vaikų teises, JT Vaiko teisių komitetas pastebėjo, kad Bažnyčia turėtų peržiūrėti savo nuostatą dėl aborto. 

Kalbant apie vaikų apsaugą ir teises pagal Bažnyčios mokymą, toks pasakymas yra didžiulis antausis, kadangi Bažnyčiai vaiko teisės prasideda nuo pradėjimo momento. Tad Bažnyčiai yra nesuvokiama, kaip būtų įmanoma išbraukti nėštumo laikotarpį iš šios apsaugos. Čia matome, kaip tam tikros ideologijos bando paveikti pamatinę teisę – tai yra teisę į gyvenimą.

Kokias priemones taiko vietinės Bažnyčios pagal Šventojo Sosto direktyvas tais atvejais, kai kunigai ar vienuoliai įtariami lytiniu išnaudojimu?

Visų pirma taikomos bendrosios normos, paskui yra konkrečios normos. Šventasis Sostas, šiuo atveju Tikėjimo mokymo kongregacija, 2011 m. paskelbė bendrųjų Bažnyčios normų paaiškinimą ir paskui paprašė viso pasaulio Vyskupų konferencijų pateikti vadinamąsias gaires, kaip reaguoti į tas situacijas konkrečioje šalyje.

Kokios bendros taisyklės taikomos įtarus išnaudojimo atvejus?

Iškilus įtarimams,  provincijolas arba vietos vyskupas turi atlikti tyrimą. Jei pasirodo, kad yra tam tikrų požymių, patvirtinančių, jog galimai buvo įvykdytas lytinis išnaudojimas, jis turi išsiųsti medžiagą tolesniam tyrimui į Tikėjimo mokymo kongregaciją. Taip yra dėl paprasčiausio fakto: ilgus dešimtmečius vietos vyskupai neatliko savo pareigų, nesilaikė Bažnyčios normų, tylėjo, kartais mėgino nuslėpti ir gynė veikiau kunigus, o ne aukas. Dėl to 2000–2001 m. popiežius Benediktas XVI, dar būdamas kongregacijos prefektu, kreipėsi į popiežių Joną Paulių II, prašydamas sutelkti visą atsakomybę dėl šių atvejų juridinio tvarkymo Tikėjimo mokymo kongregacijai. Būtent, kad neliktų galimybės apeiti ir nepritaikyti Bažnytinės teisės.

Pristatykite plačiau Kanonų teisės normas, susijusias su šiuo klausimu, ir gaires Vyskupų konferencijoms. 

Kai kongregacija gauna medžiagą (skundą ar įtarimą išnaudojimu), pradeda procesą pagal Kanonų teisės normas ir tada nustatomos sankcijos. Jos gali numatyti ir nusikaltusio dvasininko grąžinimą į pasauliečių luomą.

Vyskupų konferencijų gairės neturėtų apsiriboti vien numatymu, kaip pritaikyti Bažnytinę teisę prasikaltusiųjų atžvilgiu. Šventasis Sostas ragina konferencijas numatyti  prevencines priemones bei kaip padėti aukoms, išklausyti jas ir pageidauja, kad būtų skirtas dėmesys dvasininkų formacijai. Deja, kai kurios Vyskupų konferencijos, ypač iš prancūzakalbės Afrikos dalies, dar neatsiliepė.

Daugelyje šalių, kur šiuo metu išgyvenama karo padėtis ar kurios kenčia nuo stichinių nelaimių, sunku kalbėti apie tokias gaires. Be to, kai kuriuose pasaulio regionuose sutinkamas stiprus pasipriešinimas, vengimas kalbėti šia tema ne tik Bažnyčioje, bet visoje visuomenėje, taigi tų šalių Vyskupų konferencijoms sudėtinga parengti ir turėti tokias gaires. Tačiau dauguma – maždaug 90 % –  atsiliepė, gauna nurodymų iš Tikėjimo mokymo kongregacijos ir vėliau turės įdiegti procedūras.

Popiežius Pranciškus nutarė įsteigti komisiją, kuri rūpintųsi vaikų apsauga ir  išnaudojimo prevencija. Kaip Jums atrodo ta galimybė, kad ši komisija veiktų Tikėjimo mokymo kongregacijos sudėtyje?

Manau, kad tai būtų teisinga vieta tokiai komisijai, nes komisija, nepriklausanti kokiai nors kongregacijai, neturėtų savo veiklai reikalingo svaraus palaikymo. Tai priklausys nuo naujosios komisijos konkretaus uždavinio. Tikiuosi, kad po kelių savaičių paaiškės komisijos narių sudėtis ir užduočių paskirstymas.

Kokius klausimus turės išspręsti komisija, atsakinga už vaikų apsaugą?

Mano manymu, turėtų padėti kongregacijai nustatyti jautriausius taškus, kur Šventasis Sostas ir Bažnyčia turi pasitempti. Tarkim, kad ir tas žymusis klausimas apie vyskupų atsakomybę. Šiuo klausimu nėra didelio aiškumo: jei vyskupas netaiko nei valstybės įstatymų, nei bažnytinės teisės - kokia atsakomybė jam tenka, jei vienas iš jo kunigų išnaudoja mažamečius, o jis jį dangsto ar slepia?

Turi būti aiškiai nustatyta, ką daryti, kaip daryti ir kokias procedūras taikyti. Dabar čia nedaug ką galima daryti, išskyrus tai: tyliai pareikalauti,  kad šie vyskupai ar provincijolai tyliai atsistatydintų.

Taigi vienas iš komisijos uždavinių – nustatyti opiąsias vietas ir padėti vyresnybei. Šiuo atveju ne tik padėti Tikėjimo mokymo kongregacijai, tačiau ir Valstybės sekretoriatui ar Vyskupų kongregacijai, kad būtų galima imtis atitinkamų priemonių.

JT Vaiko teisių komitetas savo dokumente siūlo Šventajam Sostui paviešinti  tyrimų duomenis apie dvasininkus, įsipainiojusius į išnaudojimo bylas. 

Bažnyčia to nedaro ir negali to daryti. Jokia valstybė to nedaro. Mane labai stebina toks JT pageidavimas. Kodėl to neklausia Vokietijos ar Italijos valdžios, pvz., kiek ir kokie mokytojai šiose šalyse kaltinami išnaudojimu? Tai neįmanoma dėl asmeninių ir profesinių teisių.

Tokie prašymai negali būti įvykdyti paprasčiausiai dėl to, kad negalima pažeisti asmens teisės ir teisės būti laikomam nekaltu iki nuosprendžio vien tik kito pažeidimo vardan; šiuo atžvilgiu smarkiai rizikuotume pritaikyti kitas normas, kurios nesuderinamos su žmogaus teisėmis, kurias turi ir nusikaltęs asmuo.

Kokių rezultatų pasiekė Jūsų vadovaujamas mažamečių apsaugos centras, įkurtas prieš porą metų?

Centras bendradarbiauja su įvairių šalių vyskupijomis – 2 Afrikoje, 3 Lotynų Amerikoje, 2 Azijoje ir 3 Europos šalyse.

Mes siūlome nuotolinę programą asmenims, kurie dirba parapijose ir katalikiškose mokyklose, kad šie sugebėtų atpažinti išnaudojimo atvejus, kurie vyksta ar įvyko, kad žinotų, kaip elgtis su auka, ką daryti su nusikaltusiu asmeniu, kokie valstybės įstatymai, ko imtis. Šiuo metu mūsų programos etape dalyvauja tarp 800-900 asmenų. Ši fazė baigsis šių metų pabaigoje, tačiau jau dabar matome tam tikrų poslinkių. Mes veikiame tose šalyse, kur dažnai anksčiau nebūdavo kalbama apie lytinį išnaudojimą nei visuomenėje, nei Bažnyčioje. Netiesioginis rezultatas – kad galime kelti tą problemą, skatinti platesnę diskusiją ir taip atkreipti visos visuomenės bei Bažnyčios narių dėmesį, jog reikia darbuotis vaikų labui, stengiantis padaryti viską, kad būtų užkirstas kelias išnaudoti.

Pagal Aleteia.org parengė Dalia Žemaitytė

Šaltinis: www.bernardinai.lt