Popiežius Pijus XI. Enciklika apie Kristaus taiką Kristaus Karalystėje (V)

Kiek yra tokių, kurie išpažintų Bažnyčios doktriną tuose dalykuose, kurie liečia pasaulinės valdžios autoritetą ir priderantį jai klusnumą, nuosavybės teisę, darbdavių ir darbininkų teises ir pareigas, būtinus santykius tarp valstybių ar tarp įmonių savininkų ir darbininkų, tarpusavio santykius tarp Bažnyčios ir pasaulinės valdžios ar Šventojo Sosto teises, Romos Popiežiaus ir kitų Vyskupų privilegijas ar pagaliau paties Kristaus Viešpaties, Atpirkėjo ir Valdytojo, teises į atskirus žmones ir visas tautas? Jie kalbomis, raštais ir visu gyvenimo būdu ne kitaip elgiasi, kaip tarsi mokslas ir įsakymai tiek kartų Popiežių Leono XIII, ypač Pijaus X, Benedikto XV paskelbti, ar tai būtų netekę savo galios, ar visai būtų pasenę.

Visur čia reikia įžiūrėti tam tikrą moralinio, teisinio ir socialinio modernizmo rūšį, kurį kartu su anuo dogmatiniu modernizmu griežtai atmetame.

Taigi reikia iš naujo priminti tą mokslą ir tuos įsakymus. Visuose reikia taip pat žadinti tą dieviškojo tikėjimo ir meilės karštį, kuris tik vienas tegali atskleisti to mokslo turinį ir paraginti saugoti įsakymus. Norime, kad tai būtų ypač vykdoma auklėjant krikščioniškąjį jaunimą, ypač tą, kuris yra ruošiamas dvasiniam pašaukimui. Kad tas jaunimas, besiblaškydamas tokiame tvarkos nepastovume ir nuomonių sumišime, kaip sako Apaštalas, nebūtų siūbuojamas ir kiekvieno mokslo vėjo nešiojamas kūdikis žmonių nedorybe, suvedžiojamas paklydimo vyliaus (53).

Iš šios Apaštalų Sosto tarsi aukštumos ir laivo Mums aplink bežvelgiant, Garbingieji Broliai, dar labai daug pasitaiko tokių, kurie, Kristaus arba visai nepažindami, arba nesilaikydami jo pilno ir tikro mokslo bei įsakyto vieningumo, dar nėra šios avi jos, kuriai tačiau Dievo yra skirti. Todėl tas, kuris eina amžinojo Ganytojo pareigas, negali neužsidegti tuo pačiu uolumu ir nepakartoti tų kad ir trumpiausių, bet pilnų meilės ir atlaidingiausio uolumo žodžių Man reikia ir anas (avis) atvesti (54). Taip pat prisimindamas su didžiausiu džiaugsmu priima to paties Kristaus pranašavimą: jos klausys mano balso ir bus viena avija ir vienas ganytojas (55). Ir taip tepadaro Dievas, kad tai, ko Mes su Jumis, Garbingieji Broliai, ir su Jūsų Kristaus tikinčiųjų būriais maldaujame vienu troškimu ir sutartine malda, kogreičiausiai pamatytumėm išsipildant šį maloniausią ir tikriausią dieviškosios Širdies pranašavimą su gražiausiu sėkmingumu.

To tikybinio vieningumo tarsi koks pranašas atrodo besireiškiąs, kas jums yra ne paslaptis, kad šiuo pastaruoju laiku visiems nelauktai, o kai kam gal ir nemaloniai, Mūsų, o tikriausiai ir jūsų didžiausiam malonumui: daugelio pirmaeilių vyrų ir beveik visų tautų vadai, visi tarsi pažadinti vieno taikos troškimo, su šiuo Apaštalų Sostu ar tai atnaujina seną draugystę, ar tai pirmą kartą užmezga santykius beveik lenktyniaudami. Dėl to Mes teisingai džiaugiamės, ir tai ne tik dėl Bažnyčios autoriteto pakilimo, bet ir dėl padidėjusios jos geros įtakos spindėjimo ir visiems jaučiamai patiriamos nuostabios galios, kuria ši Dievo Bažnyčia gali prisidėti prie žmonių bendruomenės visokios gerovės, net pasaulinės ir žemiškosios, pakėlimo.

Nors ji, vaduodamosi dieviškuoju paliepimu, siekia dvasinių, nenykstančių gėrybių, tačiau, kad visa tarpe savęs derintųsi, tiek yra palanki pavienių žmonių ir pačios žmonijos gerovei, kad negalėtų būti daugiau palanki, jeigu ji būtų įsteigta rūpintis tiktai žemiškąja gerove.

Nors Bažnyčia mano, kad jai nedera be reikalo rūpintis grynai žemiškų ir politinių reikalų tvarkymu, vistiek laiko savo pareiga rūpintis, kad todėl pasaulinė valdžia jokiu būdu arba nekliudytų anų aukštesnių gėrybių, į kurias įeina žmonių amžinasis išganymas, arba nesiektų blogo ir nuostolingo dalyko nedorais įstatymais, arba nesistengtų susilpninti pačios Bažnyčios santvarką, ar galutinai nesiektų paniekinti šventas Dievo teises civilinėje žmonių bendruomenėje.

Taigi ta pačia mintimi ir tais pačiais žodžiais, kuriais dažnai Mūsų minimas ir sektiniausias Mūsų pirmatakas Benediktas XV anoje paskutinėje savo kalboje, pasakytoje praėjusiųjų metų lapkričio mėn. 21 dieną, dėl tarpusavio santykių tarp Bažnyčios ir civilinės bendruomenės šventai išpažino, ir Mes tai išpažįstame ir naujai pakartoiame: Tos rūšies sutartyse Mes nepakęsime, kad kas nors įsibrautų, kas nesiderintų su Bažnyčios garbe ir laisve; ypač šiais laikais yra svarbu pačios civilinės bendruomenės gerui, kad ta garbė ir laisvė būtų nepaliesta ir nesutepta.

Kadangi taip yra, tai nereikia nė kalbėti, su kokiu sielos skausmu nerandame Italijos tų tautų skaičiuje, kurios su Apaštalų Sostu palaiko draugiškus ryšius (56). Nerandame Italijos, Mūsų brangiausios Tėvynės, išrinktos to Dievo, kuris savo Apvaizda nustato visų dalykų ir visų laikų tvarką. Joje jis paliko savo Vietininko žemėje sostą, kad šis Miestas, būstinė kad ir didelės, tai vis tik ribotos valstybės, taptų sostine viso pasaulio: kadangi jame yra dieviškosios valdžios sostas, savo prigimtimi pranešančios visų tautų ir giminių ribas, apimančios visas tautas ir gimines. Gi šios valdžios ir kilmė, ir dieviška prigimtis, ir Kristaus tikinčiųjų, visame pasaulyje gyvenančių, Visuotinumo šventa teisė reikalauja, kad ta šventoji valdžia neatrodytų priklausanti kokios nors žmogiškos valdžios ir kokių nors žmogiškų įstatymų (nors tie įstatymai siūlytųsi Romos Popiežiaus laisvę paremti kokia nors pagalba ir garantijomis), o kad būtų ir aiškiai atrodytų esanti laisva tiek savo teisių, tiek savo galios atžvilgiu.

Pati dieviškoji Apvaizda, žmogiškų reikalų tvarkytoja ir teisėja, ne tik be skriaudos Italijai, bet didelei jos naudai tos laisvės garantijomis buvo sustiprinusi Romos Popiežiaus autoritetą. Tos garantijos dieviškuoju sprendimu tiek amžių buvo tinkamos apginti laisvę, kurias pavaduoti nieko kito nei dieviškoji Apvaizda nenurodė, nei žmonių protai nesurado. Tos garantijos, sulaužytos nedraugiška jėga ir tebelaužomos dar ir dabar, sudarė tas nepakenčiamas Romos Popiežiaus gyvenimo sąlygas, kurios viso pasaulio ir visų Kristaus tikinčiųjų sielas pripildo didelio ir nuolatinio liūdesio. Taigi Mes, Mūsų pirmatakų ir nuomonių ir pareigų paveldėtojai ir apdovanoti tuo pačiu autoritetu, kuris tik vienas gali šiuo klausimu daryti sprendimą, ne tuščios žemiškos valdžios troškimo vadovaujami, kurio bent kiek jausti Mums būtų tiesiog gėda, bet galvodami apie Mūsų žmogiškojo gyvenimo pabaigą, prisimindami tą griežčiausią apyskaitą, kurią turėsime atiduoti dieviškajam Teisėjui, iš Mūsų pareigos šventumo Mes šioje vietoje atnaujiname tuos reikalavimus, kuriuos statė Apaštalų Sosto teises ir garbę gindami Mūsų pirmatakai,

Iš šio Apaštalų Sosto Italijai nėra ko bijoti kokios nors skriaudos. Kad ir koks Romos Popiežius

būtų, tai jis visada bus toks, kuris visa širdimi pasisavins šį Pranašo posakį: Aš mąstau taikos mintis, o ne priespaudos (57), tikros taikos, taigi sujungtos su teisingumu, kad būtų galima teisingai pasakyti: Teisingumas ir taika tarpe savęs pasibučiavo (58). Visagaliui ir gailestingam Dievui priklauso padaryti, kad galutinai ši džiaugsminga diena išauštų gausi visokiu gėriu tiek Kristaus Karalystei kurti, tiek sutvarkyti Italijos ir viso pasaulio reikalams: kad tai nebūtų veltui, visi teisingai galvoją stropiai tepasistengia.

Kad tos taikos dovanos žmonijai būtų ko veikiausiai suteiktos, visus Kristaus tikinčiuosius atsidėję raginame, kad kartu su Mumis atsidėję melstųsi, ypač šiomis Kristaus Viešpaties, taikingojo Karaliaus, Gimino dienomis, kuriam ateinant į pasaulį angelų būriai giedojo: Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms (59).

Norime, Garbingieji Broliai, kad šios taikos tarsi 28. Paiaiminilaidas būtų Mūsų Apaštališkasis palaiminimas, kuris, kiekvienam iš klero ir tikinčiųjų ir pačioms valstybėms bei krikščionių namams nešdamas visokią palaimą, atneštų gyviesiems palaimą mirusiems amžinąjį atilsį ir laimę. Ir tą palaiminimą, Mūsų atsidavimo liudininką, Jums, klerui bei Jūsų tikintiesiems su malonumu teikiame.

Išleista Romoje, prie šventojo Petro, 1922 m. gruodžio 23 dieną, Mūsų pontifikato pirmaisiais metais.

(Pabaiga)

Skelbiama iš „Paskutiniųjų popiežių enciklikų ir p. Pijaus XII kalbų rinkinys svarbesniais žmonijos viešojo gyvenimo klausimais“. Spaudai paruošė vyskupas Dr. Vincentas Brizgys. Tübingen : Lux, 1949 m.