Giulio Meotti. Sudie, katalikai

Apie kaimo parapijų dvasininkus Prancūzijoje praktiškai jau galima kalbėti būtuoju laiku. Neseniai pasaulietiškas mėnraštis Causeur paskelbė tekstą, pavadintą „Varpų skambėjimo pabaiga Prancūzijoje?“ Sausio pradžioje Boissettes bažnyčios varpai skambėjo kas pusvalandį. Paskui Paryžiaus administracinis teismas priėmė nutarimą tokią praktiką uždrausti, nes tai esą pažeidžia 1905 metais įtvirtintą valstybės ir religijos atskyrimą. Teismas nusprendė, jog pasaulietinės valstybės rimties nedera drumsti religinio pobūdžio varpų skambėjimu. Šis sprendimas – tai puikus pratęsimas prieš dešimtmetį pasirodžiusios religijos istorikės ir sociologės Daniele Hervieu-Leger knygos „Katalikybė: vieno pasaulio pabaiga“. Ši knyga, kaip matome šiandien, yra pranašiška.

Leger vartoja „iškultūrinimo“ sąvoką ir teigia, jog turėtume kalbėti ne tiek apie vykstančią kovą, kiek apie jau baigtą partiją.

Prancūzų visuomenė toliau eina keliu, kuris išstumia, iškultūrina krikščionybę, paskelbia ją kaip nereikšmingą. Tai jau nebe ta Prancūzija,  kuri kažkada buvo mylima Bažnyčios dukra. Tai jau ne Emanuelio Mounier, George Bernanos‘o, Francois'o Mouriaco, Jacques‘o Maritaino ar Teilard‘o de Chardeno Prancūzija, ir dabartinė prancūzų visuomenė yra deginama dviejų ugnių: agresyvaus laicizmo (karingo bandymo išstumti visko, kas susiję su religija, iš viešos erdvės) ir sparčiai plintančio islamo. Šiandien Prancūzijoje musulmonų tikybos žmonės yra įtakingesni nei bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Galima teigti, kad dabar musulmonai Prancūzijoje jau vyrauja prieš katalikus.

Rašytojas Albertas Camus perspėja, kad laicizmas Prancūzijoje yra tapęs islamo Trojos arkliu. Nedidelė bažnyčia, esanti Luaro ir Burgundijos regionų susikirtime, neseniai buvo parduota, nes nebebuvo tikinčiųjų, kuriems ji būtų reikalinga, ne kam kitam, bet musulmonų bendruomenei.

Žymus musulmonų lyderis Dalilis Boubakeuras, Didžiosios Paryžiaus mečetės rektorius, tvirtina, kad Prancūzijoje reikia dvigubai daugiau mečečių, nei yra dabar, jei norima patenkinti jų paklausą. Šiandien mečečių yra du tūkstančiai. Tuo pat metu Katalikų Bažnyčia uždarė daugiau nei 60 bažnyčių, ir didelė jų dalis greitu laiku taps mečetėmis. Neseniai Le Monde pasirodė rašinys, kuris prasideda sakiniu: Dievas pakeitė adresą.

Autoritetingas prancūzų demografas Jeanas Claude Chesnais tvirtai įsitikinęs: „Gyvename kultūros hibridizacijos laikais, ir tai skatina spartų visuomenės islamizavimą.“ Demografiniu požiūriu, islamas taip pat gali būti vadinamas nugalėtoju. Nemusulmonų šeimos augina vidutiniškai 1,2 vaiko, o islamo šeimose vaikų net penkis kartus daugiau. Per pastaruosius 30 metų Prancūzijoje buvo pastatyta daugiau mečečių ir musulmoniškų jaunimo namų, nei per visą XX amžių katalikų bažnyčių.

Deja, kaip pažymi Paryžiaus arkivyskupas, seniau žmonės kas sekmadienį eidavo į perpildytas bažnyčias, o dabar šv. Mišios švenčiamos kelis kartus per mėnesį pustuštėse bažnyčiose.

Tos uždaromos bažnyčios, kurios netampa bažnyčiomis, paprastai nugriaunamos. Pasak Prancūzijos Senato, šiandien net trys tūkstančiai religinių pastatų Prancūzijoje gali būti artimiausiu metu nugriauta.

Meno istorikas Didieris Rykneris, kuris aktyviai dalyvauja akcijoje už krikščioniško paveldo išsaugojimą, perspėja, kad nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų nebuvo tokio bažnyčių niokojimo, kaip dabar.

Katalikų Bažnyčios Prancūzijoje statusas – tai lakmuso popierius, norint suprasti katalikybės likimą Europoje. Šiandien tik vienas iš dvidešimties Prancūzijos gyventojų vaikšto į  Mišias. Tėvas Innocentas Feugna, duodamas interviu BBC, papasakojo apie situaciją savo parapijoje, Šiaurės Prancūzijoje. Jis teigė, kad jam tenka homilijas sakyti pensininkams, o tuo pat metu Afrikoje, Kamerūne, į bažnyčias plūsta jauni žmonės.

Praėjusiais metais Prancūzijoje kunigais įšventinti tebuvo 97 jaunuoliai. Pačioje Prancūzijoje – šiandien apie 9 tūkstančius kunigų. Palyginkime, prieš septynis dešimtmečius jų buvo 40 tūkstančių. Prancūzijos vyskupai aktyviai vykdo pašaukimų paieškos renginius, kurie vyksta su šūkiu – O kodėl ne aš? Deja, bet Prancūzijoje gerokai sumažėjo ir krikštytų žmonių skaičius. Šiandien tik kas ketvirtas Prancūzijos gyventojas yra krikštytas, o bažnytinėje santuokoje gyvena tik 40 nuošimčių visų sutuoktinių.

Patys Prancūzijos vyskupai dabar užėmė gynybinę poziciją. Tokios laikysenos ištakos – 1974 metais vykę debatai, kurie vedė prie abortų legalizavimo. Deja, anuomet Bažnyčia tylėjo. Taip pat ir 1999 metais tūkstančiai prancūzų išėjo į gatves, protestuodami prieš tai, kas vyksta valstybėje. Protestavo daugybė katalikų, bet ne vyskupai. Deja, kaip pažymi ne viena Prancūzijos žiniasklaidos priemonė, Prancūzijos vyskupai jau seniai yra pasitraukę į pogrindį. Net ir tada, kai jie bando pasakyti svarią, gerai apgalvotą poziciją apie tai, kas vyksta visuomenėje, jie aršiai puolami, jog tokiu būdu pažeidžia valstybės pasaulietiškumo principą.

Prancūzijos visuomenės nuomonės tyrimų institutas paskelbė sukrečiančių duomenų, kad nuo 1965 iki 2009 metų prancūzų, kurie įvardija save katalikais, sumažėjo nuo 81 iki 54 nuošimčių. Du trečdaliai prancūzų mano, jog krikščionys pakankamai gerai atstovaujami visuomenėje, o net keturiasdešimt nuošimčių prancūzų pareiškė, kad nei jų šeimos nariai, nei artimi giminaičiai, nei draugai nėra praktikuojantys katalikai. Į klausimą – kokia svarbiausia Bažnyčios misija? – dauguma prancūzų pasakė, kad tai kova su skurdu ir už taiką visame pasaulyje. Mišiose dalyvaujančių prancūzų skaičius nukrito nuo 27 iki 4,5 procentų. Tai reiškia, kad praktikuojantis katalikas Prancūzijoje yra retenybė.

Katalikybės nuosmukis ypač stiprus „progresyviausiose” vyskupijose. Paryžiuje 2009 metais įšventinti tik 9 kunigai, 2010 metais – septyni, 2011 metais – keturi. Kai kuriose vyskupijose apskritai neliko seminaristų. Regionas, garsus Lurdo šventove, šiandien yra visiškai agnostiškas. Tiesa, čia auga arkivyskupo Lefebvre'o pasekėjų bei evangelinių krikščionių skaičius. Pastarieji gali pasidžiaugti, kad 1940 metais jų Prancūzijoje tebuvo 60 tūkstančiai, o dabar – jau pusė milijono. Jie turi 3 tūkstančius maldos namų, iš kurių trečdalis buvo pastatyti per pastaruosius du dešimtmečius.

Katalikiškos Prancūzijos vaizdinį griauna ir vis didesnis žmonių, atsivertusių į islamą, skaičius, Viename iš Paryžiaus prabangių kvartalų yra įsikūrusi „atsivertimų mečetė”, Kiekvienais metais čia vykdomos bent pusantro šimto atsivertimo į islamą ceremonijų. Ši mečetė pastatyta tik 2008 metais ir turi įspūdingą 81 metrų aukščio minaretą. Jis tapo islamo Prancūzijoje simboliu. Nemaža dalis tų, kurie penktadieniais čia ateina melstis, yra buvę katalikai, kurie dabar nešioja galvos apdangalą.

Vidaus reikalų ministerijoje dirbantis Bernard‘as Godard‘as stengiasi fiksuoti religinę statistiką. Jis teigia, kad atsivertimų į islamą gerokai padaugėjo 2000 metais. Deja, oficialios statistikos nėra, tačiau galima spėti, kad šiandien Prancūzijoje yra beveik du  šimtai tūkstančių į islamą atsivertusių žmonių. Tuose regionuose, kur daugumą sudaro musulmonai, net ir nemusulmonai laikosi Ramadano. Pavyzdžiui, Marselio mieste pastaraisiais metais jaučiamas tikras atsivertimų į islamą bumas. Žymūs konvertitai į islamą yra tokie futbolininkai kaip Nicola Anelka ar Frankas Ribery.

2009 metais Geste gyventojai atsisveikino su istorine bažnyčia, kurią planuojama nugriauti. Miesto taryba įvertino, kad jos remontui reikėtų 4 milijonų eurų, o jos nugriovimas ir naujo pastato statyba turėtų kainuoti perpus pigiau. Ši bažnyčia buvo pastatyta ant griuvėsių kitos, kurią per Prancūzijos revoliuciją sugriovė Robespiere'o iliuminatai. Šios bažnyčios likimas yra Prancūzijos Bažnyčios sunykimo simbolis, kuris primena dviejų šimtų metų senumo įvykius. Prisimenant George‘o Weigelio knygos pavadinimą, galima sakyti, kad šiandien Prancūzijoje vyksta kubo ir Bažnyčios kova. Didžioji Triumfo arka meta iššūkį Paryžiaus Dievo Motinos katedrai, tapusiai muziejumi. Panašu, kad kubas nugali bažnyčią. Kol kas neaiškus pusmėnulio, kuris iškilęs tiek virš Katedros, tiek virš Triumfo arkos likimas.

Šaltinis: www.bernardinai.lt