Mečys Laurinkus. Lietuvai naudinga tik V. Landsbergio kritika?

Kas turi teisę Lietuvoje kritikuoti Europos Sąjungą? Visi. Tačiau tokią kritiką reiškiantys politikai vertinami skirtingai.

Jeigu ES kritikuoja Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) ar Liberalų sąjūdis, tai laikoma rūpinimusi Lietuva ir kova už jos interesus. Jei skeptiškas mintis ES atžvilgiu reiškia kitos partijos ar konservatorių įtakos zonai nepriklausančios visuomeninės organizacijos, tokie samprotavimai priskiriami vandeniui, pilamam ant Rusijos malūno.

Tokia išvada peršasi apibendrinant konservatorių reakciją tiek į savo pačių, tiek į kitų politinių organizacijų pareiškimus dėl ES.

Per pastaruosius penkerius metus aštriausiai ir taikliausiai ES kritikavo europarlamentaras V. Landsbergis. Gausiuose, vos ne į kiekvieną išorės ir vidaus politikos judesį reaguojančiuose jo straipsniuose ES valstybės ir bendri jų sprendimai kritikuojami už dviveidystę Rusijos atžvilgiu, neprincipingumą visuomeniniame gyvenime, dvasinį nuosmukį, sumaterialėjimą.

Tai kur kas aštresnė kritika nei ta, kurią kur kas rečiau apie ES išsako buvę V. Landsbergio bendražygiai R. Ozolas, V. Radžvilas ar parašus dėl žemės pardavimo užsieniečiams sąlygų referendumui rinkę žmonės.

Tačiau, TS-LKD požiūriu, V. Landsbergio reiškiama kritika ES atžvilgiu yra naudinga Lietuvai, o visų kitų skepticizmas, nors dažnai išreiškiamas tais pačiais žodžiais, – žalingas.

Dar būdami valdžioje TS-LKD viešai parėmė Vengriją, kurios priimami įstatymai iki šiol ES vertinami kaip priešiški šios bendrijos nuostatoms ir taisyklėms. Bet kai tos pačios Vengrijos pavyzdžiu seka referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams rengėjai, konservatorių jie jau laikomi ES išdavikais. Jei TS-LKD remia Vengriją, yra gerai, jei kiti – blogai.

Galutinai idėjinės atskirties poziciją TS-LKD suformulavo sueigoje, skirtoje D.Grybauskaitei, kaip būsimai kandidatei į prezidentus, paremti.

Nors viešai dar neteko girdėti apie D. Grybauskaitės požiūrį į ES ateitį, TS-LKD net nesvarstę nusprendė, kad ši politikė atstovauja strateginiams Lietuvos siekiams, ir kelių partijos vadovų monologų pagrindu nutarė jai suteikti net neprašomą paramą.

Atitinkamai rūšiuojama ir politinė bendruomenė – visi D. Grybauskaitę kritikuojantys ar drįstantys kandidatuoti į penkeriems metams jau rezervuotą postą yra ir prieš Lietuvos strateginius interesus.

A.Kubilius savo kalbą sueigoje užbaigė ritualine, jau įdomia ir mitologijos tyrimų požiūriu formule: „Visų kitų kandidatų, kuriuos iki šiol matome, programa turi vienintelį punktą – visi prieš D. Grybauskaitę. Kaip žinome, Kremlius sako tą patį.“

Nors keli nedrąsūs pretendentai į prezidentus jokių programų dar nėra pateikę. Ar rimtai į šį pasakymą žiūrėsime, ar ironizuosime, jis atspindi tą ribinę situaciją, kuri per šiuos prezidento rinkimus ir yra svarbiausia.

Iki šiol Lietuvoje dominavo priešpriešos ir vis didėjančio susvetimėjimo politika. Ji atsirado prieš 15 metų, kai laikotarpį, kurį galima pavadinti pasipriešinimu okupacijai, pamažu pakeitė tarpusavio politinės kovos be aiškesnių pažiūrų ir kriterijų, dažniausiai pagrįstos politikų individualistų ambicijomis.

Susiformavo pusiau uždaros, praturtėjusių žmonių dažnai paremiamos politinės grupės, kurios, visiškai nebekreipdamos dėmesio į visuomenės nuomonę, pradėjo spręsti, kas valstybei naudinga, kas ne, kas kritikuotina, o kas garbintina, kokius nacionalinius projektus forsuoti, o kokius palaidoti demagogine retorika.

Tuo rėmėsi ir kelių partijų kaleidoskopas valdžioje. Į koalicijas telkėsi absoliučiai priešingų pažiūrų jėgos ir kovojo su tokio pat pobūdžio dariniais. Visuomenei buvo ir tebėra sunku suvokti, kuri kova yra dėl idėjų, o kuri dėl interesų ar karjeros.

Daugybė žmonių tolo ir tebetolsta nuo politikos, dar tiksliau - svetimėja, vengia bet kokių diskusijų ir aptarimų, o politines kovas mielai keičia į chorų karus. Politika – sau, visuomenės gyvenimas – sau.

Jeigu konservatoriai mano, kad jie vieni gali teisingai spręsti apie ES, o D. Grybauskaitė yra tobuliausia kandidatė į prezidentus, kokia prasmė ginčytis. Kad būtum jaunųjų konservatorių apšauktas Rusijos pakaliku? Ar ne geriau per rinkimus išvis kur nors išvažiuoti iš Lietuvos?

Bergždžia, aiškių kriterijų neturinti priešprieša lėmė visuomenės ir politikos susvetimėjimą. D. Grybauskaitė yra šios 15 metų politinės tradicijos paskutinis etapas. Per jos prezidentavimą nėra nė vieno politinio veiksmo, kurį būtų galima įvardyti kaip dialogo siekimą. Nei užsienio politikoje, nei valstybės viduje.

Ar ta tradicija gali pasibaigti su artėjančiais rinkimais? Tai esminis klausimas.

Konservatoriai priešpriešos ir susvetimėjimo politiką nori pratęsti dar penkeriems metams. Kad bus kitaip, vilčių nedaug, bet negalima paneigti, kad pradeda rodytis ir naujo proceso ženklų. Parašų rinkimas dėl žemės referendumo, kaip pradeda aiškėti, nėra sąmokslas prieš ES, o buvusių valdžių žmonių nuomonės ignoravimo rezultatas.

Didžiosios partijos virė savo sultyse ir manė, kad aukšta referendumų kartelė nebesutrikdys jų ramybės. Atsitiko kitaip. Todėl dabar referendumo sumanytojų jau pagarbiai klausiama, kas jiems kelia nerimą. Anksčiau tik šaipydavosi.

Mat paaiškėjo, kad žmonės ir be politikų pagalbos gali spręsti, kas valstybei naudinga, kas ne. Kas ES sistemoje pozityvu, o kas keistina. O tokių politikų, kurie diskusijose įžvelgia tik darbą Rusijai, šiuose ir kituose rinkimuose reikia išvis atsisakyti.

Šaltinis: lrytas.lt