Joseph Ratzinger. Dievas Kūrėjas

Pr 1, 1–19

Šie žodžiai, kuriais prasideda Šventasis Raštas, man visada iškilmingai aidi lyg didžiulis senas varpas, savo grožiu bei kilnumu iš tolo sujaudinantis širdį ir leidžiantis nujausti kažkiek amžinybės slėpinio. Daugeliui mūsų šie žodžiai, be to, primena pirmąjį susitikimą su Dievo šventąja knyga, Biblija, kuri mums šioje vietoje kaip tik būdavo atverčiama ir akimirksniu išvesdavo iš mažyčio vaikiško pasaulio, prikaustydavo savo poetiškumu ir leisdavo šiek tiek nuvokti kūrinijos bei jos Kūrėjo neišmatuojamumą.

Tačiau, skaitant šiuos žodžius, vis dėlto apima tam tikras dvilypis jausmas. Žodžiai gražūs ir pažįstami, bet ar jie teisingi? Viskas, rodos, kalba jų nenaudai, mat gamtamokslis jau seniai į šalį nustūmė ką tik girdėtus vaizdinius – mintį apie erdvėje bei laike apžvelgiamą pasaulį, mintį, kad kūrinija laipsniškai sukurta per septynias dienas. Vietoje to susiduriame su bet kurią vaizduotę pranokstančiais matais. Kalbama apie prieš milijardus metų įvykusį Pirmapradį sprogimą, sulig kuriuo visata ėmė plėstis ir nuo tada toliau eina savo keliu. Šviesuliai irgi nebuvo sukabinėti vienas po kito, o žaluma sukurta, bet, priešingai, pasaulis ir žemė, kokius dabar pažįstame, pamažu išsirutuliojo vingiuotais keliais per milžiniškas laiko atkarpas.

Tad ar visa tai nustojo galios? Vienas teologas neseniai iš tiesų pareiškė, jog sukūrimas šiandien virtęs tikrovės nežyminčia sąvoka. Intelektinio sąžiningumo dėlei reikėtų kalbėti nebe apie kūrimą, bet apie mutaciją ir atranką. Tad ar šie Biblijos žodžiai teisingi?

O galbūt jie kartu su visu Dievo žodžiu, visa bibline tradicija, pasitraukė į žmonių giminės ankstyvosios vaikystės svajonių sritį, svajonių, kurių galbūt ilgimės, tačiau nebegalime susigrąžinti, nes negalime gyventi nostalgija. O gal yra ir pozityvus atsakymas, kuris būtų įmanomas ir mūsų laikais? 

1.  Formos ir turinio perskyra pasakojime apie sukūrimą

Pirmasis atsakymo būdas išplėtotas jau seniai, pamažu kristalizuojantis moksliniam pasaulėvaizdžiui; daugelis veikiausiai apie tai žino iš tikybos pamokų. Atsakymas toksai: Biblija nėra gamtamokslio vadovėlis ir todėl iš jos negalima tikėtis gamtamokslinės informacijos, ji teikia tik religines žinias. Visa kita yra įvaizdis, būdas padėti žmogui suvokti tai, kas giliau, kas tikra. Būtina skirti perteikimo formą ir perteikiamą turinį. Forma atsirinkta iš ano meto suprantamybių, iš įvaizdžių, kuriais anuometiniai žmonės gyveno, kalbėjo ir mąstė, galėjo suprasti tai, kas yra didesnio, kas tikra. O pro įvaizdžius prasišviečianti tikrybė yra tai, kas iš tiesų išlieka ir turėta galvoje. Tad Raštas norįs mums ne papasakoti, kaip pamažu atsirado augalų rūšys, kaip susiformavo saulė, mėnulis ir žvaigždės, bet galiausiai pasakyti tik vieną dalyką: pasaulį sukūrė Dievas. Pasaulis nėra, pasak anuometinio žmonių įsivaizdavimo, susiduriančių jėgų raizgalynė, nėra demoniškųjų galių, kurių žmogus turi saugotis, buveinė. Saulė ir mėnulis nėra dievybės, valdančios žmogaus likimą, danguje negyvena besikivirčijančios neregimos dievybės, tačiau visa kyla iš Dievo žodžio, to paties Žodžio, kurį sutinkame tikėjimo vyksme. Sužinoję, kad pasaulis yra iš Žodžio, žmonės išsilaisvino ne tik iš dievų ir demonų baimės: pasaulis buvo išlaisvintas Dievop kylančiam protui, o žmogus atvertas be baimės susitikti su šiuo Dievu. Šis suvokimas jam buvo tikra apšvieta, į šalį nustūmusi dievus bei slaptąsias galias ir leidusi suvokti, kad visur yra viena Galia, o mes jos rankose, – gyvasis Dievas, ir kad ta galia, kuri sukūrė šią žemę ir žvaigždes, kuri laiko visą visatą, yra ta pati galia, kurią sutinkame Šventojo Rašto žodyje. Šiame žodyje prisiliečiame prie tikrosios pirmapradės pasaulio galybės, prie tikrosios galios visoms galioms (1).

Manau, jog toks aiškinimas teisingas, tačiau nepakankamas. Mat kai mums sakoma, jog turėtume skirti įvaizdžius ir tai, kas turima galvoje, kyla klausimas: o kodėl to nesakyta anksčiau? Juk anksčiau neabe jotinai mokyta ne taip, kitaip nebūtų teismo proceso prieš Galilėjų. Taip kyla įtarimas, kad toks aiškinimas galiausiai tėra Bažnyčios ir teologų triukas, kai prieinamas liepto galas, bet to nenorima pripažinti ir todėl surandama priedanga, už kurios galima įsitvirtinti. Ir apskritai susidaro įspūdis, jog krikščionybės istorija per pastaruosius keturis šimtmečius buvo nuolatinės traukimosi kautynės, viena po kitos atsisakant tikėjimo bei teologijos ištarų. Visada būdavo surandamas koks nors atsitraukti įgalinantis triukas. Tačiau beveik neįmanoma atsikratyti baimės, kad pamažu esame išstumiami į tuštumą ir ateis akimirka, kai nebeliks ko ginti ir pridengti, kai visą Rašto ir tikėjimo teritoriją užkariaus protas, nebeleisiantis visa tai traktuoti rimtai. Su tuo susijęs dar vienas nemalonus dalykas. Juk galima paklausti: jei teologai ar Bažnyčia gali taip stumdyti riboženklius tarp įvaizdžio ir ištaros, tarp to, kas nugrimzta į praeitį, ir to, kas galioja, kodėl tai neleistina, pavyzdžiui, Jėzaus stebuklų atžvilgiu? O jei taip galima elgtis ir tuo atveju, tai kodėl būtų negalima pačioje šerdyje, Viešpaties kryžiaus ir prisikėlimo atžvilgiu? Operacija, turėjusi apginti tikėjimą sakydama, kad už to, kas yra priešais akis ir ko nebegalima apginti, slypi kai kas tikriau, – tokia operacija tiesą sakant iš dalies kelia nerimą tikėjimui, nes verčia suabejoti aiškintojo sąžiningumu, verčia klausti, ar apskritai dar yra kas nors tvirta. Ne vienam po tokių teologinių aiškinimų susidaro įspūdis, jog Bažnyčios tikėjimas yra tarsi medūza, kai negali už kažko tvirčiau sugriebti, kai niekur nerandi branduolio, kuriuo būtų įmanoma pasitikėti. Iš daugelio tokių šiandien paplitusių Biblijos žodžio aiškinimų, labiau panašių į išsisukinėjimą, ir kyla krikščionybės pasiligojimas, kai ši nebesilaiko savęs ir todėl nebegali padrąsinti bei uždegti. Ji veikiau primena sąjungą, kuri vis dar plepa, nors ir nebeturi ko pasakyti, nes nugręžtu žodžiu skelbia nebe tai, kuo tiki, bet vien mėgina dangstyti savo netektį.

2. Biblijos vienybė kaip aiškinimo kriterijus

Tad turime dar kartą paklausti: ar įvaizdžio ir tikrosios ištaros perskyra tėra išsisukinėjimas, nes nebegalime laikytis teksto, bet norime ir toliau gyvuoti, ar ir pačioje Biblijoje yra kriterijų, liepiančių taip elgtis, taigi paliudijančių tokią perskyrą esant joje pačioje? Ar Biblija mums teikia tokių gairių ir ar Bažnyčios tikėjimas apie jas anksčiau žinojo ir jas pripažino?

To klausdami iš naujo atsiverskime Šventąjį Raštą. Pirmiausia galime konstatuoti, kad ką tik girdėtas pasakojimas apie sukūrimą Pr 1 ten neatsirado kaip atsitiktinis, nuo pradžių gatavas ir vientisas blokas. Tiesą sakant, ir visas Šventasis Raštas nebuvo tiesiog parašytas nuo pradžios iki galo kaip koks nors romanas ar vadovėlis, tai veikiau Dievo santykių su savo tauta istorijos aidas. Raštas išaugo iš istorijos pastangų ir kelių; jame galima įžvelgti šios istorijos pakilimus ir nuosmukius, viltis, didybę ir nesėkmes. Tad Biblija išreiškia Dievo pastangas padaryti save suprantamą žmogui, bet kartu lygiai taip pat ji išreiškia žmogaus pastangas pamažu suvokti Dievą. Tad sukūrimo tema radosi ne vienu kartu, bet lydi Izraelį per istoriją, maža to, visa Senoji Sandora yra kelionė su Dievo žodžiu. Tiktai tokioje kelionėje laipsniškai išsirutuliojo tikroji Biblijos ištara. Todėl ir mes tikrąją šio kelio kryptį galime išvysti tik turėdami prieš akis jį visą. Taigi kaip kelias Senasis ir Naujasis Testamentas neatskiriami. Senasis Testamentas krikščioniui pasirodo kaip ėjimas Kristaus link; tiktai Kristų pasiekus atsiveria, ką Senasis Testamentas reiškė žingsnis po žingsnio. Taigi visiems pavieniams dalykams suteikiama visuma, o visumai reikšmė remiantis tikslu, kuris yra būtent Kristus. Vadinasi, tekstą – taip manė visų laikų Bažnyčios tėvai ir Bažnyčios tikėjimas – tinkamai aiškiname tik tada, kai jį suvokiame kaip priekin vedančio kelio atkarpą, kai jame įžvelgiame šio kelio nuolydį, vidinę kryptį (2).

Ką tokia įžvalga reiškia pasakojimo apie sukūrimą supratimui? Pirmiausia konstatuotina: Izraelis visada tikėjo į Dievą Kūrėją, ir toks tikėjimas vienijo jį su visomis didžiosiomis Senojo pasaulio kultūromis. Juk, net ir aptemus monoteizmui, visos didžiosios kultūros visada žinojo apie dangaus ir žemės Kūrėją, tai liudija ir stebėtinos civilizacijų, niekada išoriškai negalėjusių susiliesti, bendrybės. Tokios bendrybės kažkiek rodo giliausią, niekada iki galo neprarastą žmonijos sąlytį su Dievo tiesa. Pačiame Izraelyje sukūrimo tema irgi patyrė likimo vingių. Ji niekada nenunyko, tačiau ne visada būdavo vienodai svarbi. Kai kada Izraelis būdavo taip užsiėmęs savo istorijos kančiomis bei viltimis, taip tiesiogiai įsikabinęs į dabartį, kad vargu ar turėjo ir galėjo žvilgsnį nukreipti į sukūrimą. Tikrai didžioji valanda, kai sukūrimas tapo vyraujančia tema, buvo Babilono tremtis. Šiuo laikotarpiu galutinį pavidalą įgijo ir ką tik girdėtas pasakojimas, besiremiantis, žinoma, labai senomis tradicijomis. Izraelis neteko savo šalies, neteko šventyklos. Anuometinei mąstysenai tai buvo nesuvokiama, mat tai reiškė, kad Izraelio Dievas nugalėtas – Dievas, iš kurio galėjai atimti jo tautą, šalį, garbintojus. Dievas, negalintis apsaugoti savo garbintojų ir garbinimo, anuomet laikytas silpnu, maža to, niekiniu Dievu; jis kaip Dievas atsistatydino. Tad išvarymas iš krašto, ištrynimas iš tautų žemėlapio reiškė didžiulę grėsmę Izraelio tikėjimui: ar dabar mūsų Dievas nugalėtas, mūsų tikėjimas tuščias?

Šią valandą pranašai atvėrė naują puslapį ir Izraelį pamokė, kad kaip tik dabar pasirodė tikrasis jo Dievo veidas – jis nesaistomas tos žemės lopinėlio. Toks niekada ir nebuvo: jis pažadėjo šį kraštą Abraomui, kol dar tas ten nebuvo atvykęs. Jis išvedė savo tautą iš Egipto: ir viena, ir kita padarė dėl to, kad buvo ne vieno krašto Dievas, bet dangaus ir žemės valdovas. Ir tik dėl to jis galėjo savo neištikimą tautą išvaryti į kitą kraštą ir ten save paliudyti. Dabar tapo suprantama, kad šis Izraelio Dievas buvo ne toks Dievas kaip dievai, bet Dievas, valdantis visas šalis ir tautas. Tačiau toks jis galėjo būti tik todėl, kad pats viską sukūrė – dangų ir žemę. Tremtyje, Izraeliui tariamai pralaimėjus, ateina suvokimas, jog Dievas savo rankose laiko visas tautas ir visą istoriją, jis viską remia, nes yra viską sukūręs ir turi visą galią.

Toks tikėjimas turėjo surasti savo veidą, viliojant regimai pergalingai Babilono religijai, besireiškusiai ištaigingomis liturginėmis apeigomis, kaip antai, Naujųjų Metų šventės liturgija, kuria pasaulis būdavo liturgiškai sukuriamas ir įgyvendinamas iš naujo. Jis turėjo atrasti save didžiojo babiloniškojo pasakojimo apie sukūrimą Enuma Eliš, vaizduojančio pasaulio kilmę, akivaizdoje. Ten aiškinama, kad pasaulis gimęs iš viena kitai priešiškų galybių kovos ir kad savo tikrąjį pavidalą įgijo pasirodžius šviesos dievui Mardukui ir padalijus pirmapradžio slibino kūną. Iš to perkirsto kūno radosi dangus ir žemė. Tad ir skliautas, ir žemė esą nužudyto slibino perskrostas kūnas, o iš slibino kraujo Mardukas sukūrė žmones. Čia susiduriame su kraupiu požiūriu į pasaulį ir žmogų: pasaulis iš tikrųjų yra slibino kūnas, žmogaus gyslomis teka slibino kraujas. Iš pasaulio pagrindo sklinda kraupumas, o žmogaus gelmėje tūno maištas, tai, kas demoniška ir bloga. Tik Marduko atstovas, Babilono diktatorius, karalius, gali prislopinti demonišką pradą ir palaikyti tvarką pasaulyje.

Tokie vaizdiniai nebuvo grynos pasakos: jais reiškėsi žmogaus kraupoka patirtis, atsiradusi iš santykių su pasauliu ir savimi pačiu. Juk gana dažnai iš tikrųjų atrodo, kad pasaulis yra slibino namai, o žmogaus kraujas – slibino kraujas. Apie visą tokią besiperšančią patirtį Šventojo Rašto pasakojimu pasakoma: taip nebuvo. Visa istorija apie kraupiąsias galybes sutraukiama į pusę sakinio: „Žemė buvo padrika ir dyka.“ Čia hebrajiškais žodžiais nusakoma tai, kas būdavo apibūdinama kaip slibinas, demoniškoji galybė. Dabar tai tėra niekas, palyginti su Dievu kaip vieninteliu Galinguoju. O dėl visos šių demoniškųjų galybių baimės pasakoma: pasaulį sukūrė ir savo rankose laiko vienintelis Dievas, amžinasis Protas, kuris yra amžinoji Meilė. Tik tokiame fone aikštėn iškyla grumtynės, slypinčios už Biblijos teksto; tikroji drama yra tai, kad šiuo tekstu į šalį nustumiami visi šie painūs mitai, o pasaulis kildinamas iš proto ir Dievo žodžio. Šitai galima parodyti tekste žingsnis po žingsnio. Pavyzdžiui, Saulė ir Mėnulis dabar vadinami šviesuliais, kuriuos Dievas pakabina danguje, kad matuotų laiką. Anuometiniams žmonėms turėjo atrodyti didžiulė šventvagystė didžiąsias Saulės ir Mėnulio dievybes nužeminti iki šviesulių laikui matuoti. Atskleisdamas, kad pasaulis nėra demonų kivirčo vaisius, bet kyla iš proto, iš Dievo proto ir remiasi Dievo žodžiu, tikėjimas, grumtynėse su pagonių mitais leidęs sušvisti tikėjimo šviesai, parodė savo drąsą, blaivumą. Tad šis pasakojimas apie sukūrimą yra esminės istorijos „apšvieta“, išsilaisvinimas iš žmogų engusių baimių. Jis reiškia pasaulio atidavimą protui, suvokimą, jog pasaulis racionalus ir laisvas. Tačiau kaip tikroji apšvieta jis aikštėn iškyla tik tada, kai žmogaus protas laikosi Dievo kūrybiškojo proto, kad per tai laikytųsi tiesoje ir meilėje, apšvietai neišeinant iš ribų, ir galiausiai nevirsta kvailybe. 

Ir štai ką turime pridurti. Ką tik sakiau, kad ši tauta suvokia, kas yra „sukūrimas“ grumdamasi su pagonių aplinka, grumdamasi su Izraelio širdimi. Tai taip pat reiškia, jog klasikinis pasakojimas apie sukūrimą nėra vienintelis šventosios knygos tekstas apie tai. Iškart po jo pateikiamas kitas, anksčiau sukurtas, kupinas kitokių įvaizdžių. Psalmėse aptinkame dar vieną, po jų stengiamasi tikėjimą sukūrimu nuskaidrinti: susitikus su graikų kultūra, tema išminties raštijoje perminkoma naujaip, nesilaikant senųjų įvaizdžių, pavyzdžiui, septynių dienų ir t. t. Tad galime matyti, kaip pačioje Biblijoje įvaizdžiai vis naujaip pritaikomi toliau žengiančiam mąstymui, vadinasi, perkeičiami siekiant vis iš naujo paliudyti vieną žinią, tikrai atėjusią iš Dievo žodžio, – žinią apie Dievo kūrinystę. Pačioje Biblijoje įvaizdžiai parenkami laisvai, nuolatos vienas kitą taiso, tokiu lėtu, besigrumiančiu žengimu priekin parodant, kad tai tik įvaizdžiai, per kuriuos atveriami gilesni ir didingesni dalykai.

3. Kristologinis kriterijus

Turėtume dar pridurti esminį momentą: su Senuoju Testamentu kelias nesibaigia. Tai, kas apmąstoma vadinamojoje išminties raštijoje, yra ilgo kelio paskutinis tiltas, vedantis prie Jėzaus Kristaus žinios, į Naująją Sandorą. Tik čia atrandame galutinį, norminį Šventojo Rašto pasakojimą apie sukūrimą: „Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas… Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1.3). Jonas čia sąmoningai dar kartą perima Biblijos pirmuosius žodžius ir kartu su Kristumi naujaip perskaito pasakojimą apie sukūrimą, kad iš naujo ir galutinai pasakytų, kas yra tas įvaizdžiais reiškiamas Žodis, kuriuo Dievas nori sujaudinti mūsų širdis. Tad pasidaro aišku: mes, krikščionys, Senąjį Testamentą skaitome ne kaip savarankišką ir nesavarankiškai, bet su Juo ir per Jį. Todėl Mozės įstatymo, švarumo nuostatų, valgymo priesakų ir viso kito neprivalome laikytis, nes Biblijos žodis dėl to netampa beprasmis ar bereikšmis. Visa tai skaitome ne kaip kažką, kas yra gatava ir nepriklausoma. Skaitome kartu su Tuo, kuriame visa išpildyta ir kuriame per tai atsiskleidžia visa to galiojamumas bei tiesa. Todėl lygiai taip, kaip Įstatymą, su Juo kartu skaitome ir pasakojimą apie sukūrimą ir, remdamiesi Juo, o ne naudodamiesi vėliau išrastais triukais, žinome, ką Dievas per amžius pamažu norėjo įdėti į žmogaus širdį ir sielą. Kristus išlaisvina mus iš raidės vergijos, būtent taip sugrąžindamas įvaizdžių tiesą.

Tai žinojo ir ankstyvoji Bažnyčia, ir viduramžių Bažnyčia. Jos žinojo, kad Biblija yra visuma, ir kad ją tikrai girdime tik tada, kai jos klausomės remdamiesi Kristumi, remdamiesi laisve, kurią Jis mums dovanojo, ir gilumu, kuriuo jis, nugriaudamas įvaizdžių sieną, apreiškė tai, kas amžina, tvirtą pagrindą, ant kurio visada galima stovėti. Tik Naujųjų laikų pradžioje imta pamažu užmiršti šią dinamiką, gyvąją vienybę Rašto, kurį galime suprasti tik kartu su Kristumi, vadovaudamiesi jo mums dovanojama laisve ir per tai tikrumu, kylančiu iš šios laisvės. Stiprėjantis istorinis mąstymas troško skaityti kiekvieną tekstą vien kaip tokį, grynai tokį, koks parašytas. Norėta tiksliai paaiškinti pavienį tekstą ir buvo užmiršta, kad Biblija yra visuma. Vienu žodžiu, tekstai skaityti žvelgiant ne priekin, bet atgalios, t. y. prieš akis turint nebe Kristų, bet jų spėjamą kilmę. Norėta pažinti, ką koks nors tekstas sako ar kas jis yra ne remiantis užbaigtu pavidalu, bet jo ištakomis, atsiradimu. Būtent atsiribojant nuo visumos, akcentuojant pavienio teksto raidiškumą, prieštaraujantį Biblijos tekstų visai vidinei esmei, bet dabar laikomą vieninteliu moksliniu, kilo iki šių dienų tikėjimą slegiantis konfliktas tarp gamtamokslio ir teologijos. Jo neturėjo būti, nes tikėjimas nuo pradžių buvo didesnis, platesnis ir gilesnis. Tikėjimas sukūrimu ir šiandien nėra netikroviškas, ir šiandien yra racionalus. Net remiantis gamtamokslio rezultatais tai „geresnė hipotezė“, daugiau ir geriau paaiškinanti nei visos kitos teorijos. Tikėjimas yra racionalus. Kūrinijos racionalumas kyla iš Dievo proto: jokio kito įtikinamo atsakymo nėra. Dar ir šiandien galioja tai, ką 400 m. pr. Kr. pasakė pagonis Aristotelis, prieštaraudamas tiems, kurie teigė, jog viskas atsiradę per atsitiktinumą – ek t’automatou; jis tai pasakė, nors pats nepažino tikėjimo sukūrimu (3). Pasaulio racionalumas leidžia mums pažinti Dievo protą, o Biblija yra ir lieka tikroji „apšvieta“, atidavusi pasaulį žmogaus protui, o ne išnaudojimui, nes atvėrė protui kelią pažinti Dievo tiesą ir meilę. Todėl ir šiandien neturime slėpti tikėjimo sukūrimu. Neturime teisės jo slėpti, nes tik tada, kai pasaulis yra kilęs iš laisvės, meilės ir proto, tik tada, kai šitai yra tikrosios grindžiančios galios, galime vieni kitais pasitikėti, galime žengti į ateitį, galime gyventi kaip žmonės. Tik todėl, kad Dievas yra visų daiktų Kūrėjas, jis yra jų Viešpats, ir tik todėl galime jam melstis. Juk tai reiškia, kad laisvė ir meilė yra ne bejėgiškos idėjos, bet pagrindinės tikrovės galios.

Todėl galime bei trokštame ir šiandien, kupini dėkingumo ir džiaugsmo, ištarti Bažnyčios tikėjimo išpažinimo žodžius: „Tikiu į Dievą, Tėvą Visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją.“ Amen.

Nuorodos

(1) Toks Pradžios knygos aiškinimas gerai perteiktas, pvz., M. Schmaus. Katholische Dogmatik II. München 1949, 30–39, ten taip pat daug literatūros nuorodų.

(2) Plg. čia ir toliau: Cl. Westermann. Genesis I. Neukirchener Verlag 31983, 1–103; Dėl Biblijos skaitymo laikant ją joje besiskleidžiančios istorijos vienybe žr.: H. Gese. Zur biblischen Theologie. Alttestamentliche Vorträge. München 31989, 9–30.

(3) Plg. Aristotelis. Metaphysik Z 7. Ed. Academia Regia Borussica. Darmstadt 1960, 1032.

Pamokslas, pasakytas 1981 m. Miuncheno katedroje

Šaltinis: „Bažnyčios žinios“ 2009 m. Nr. 20 (322), p. 19–22