Joseph Ratzinger. Biblijos pasakojimo apie sukūrimą prasmė

Pr 1, 20–2, 4

Prisiartinus prie Biblijos ir Bažnyčios tikėjimo sukūrimu pirmiausia išryškėjo dvi įžvalgos. Pirmąją galėtume apibendrinti taip: būdami krikščionys, Šventąjį Raštą skaitome su Kristumi. Būtent jis veda mus per Šventąjį Raštą, patikimai rodo, kur yra įvaizdis ir kur tikrasis, išliekamasis biblinės ištaros turinys. Jis sykiu išlaisvina iš klaidingo vergavimo paraidiškumui ir laiduoja tvirtą, realistinę Biblijos tiesą, kuri neišsisklaido maldingų nuojautų migloje, bet pasilieka ant tvirtos žemės, galinčios būti pagrindu mums. Antroji įžvalga buvo štai tokia: tikėti sukūrimu protinga. Net jei tokio tikėjimo protas galbūt ir negali pats sau pateikti, jis jo dairosi ir jame atranda atsakymą, kurio ieškojo.

1. Tikėjimo sukūrimu racionalumas

Šią įžvalgą turėtume pagilinti dviem kryptimis. Pirmiausia čia galvoje turimas „sukūrimo“ faktas. Šis faktas prašosi pagrindžiamas; jis kreipia į galią, kuri buvo pradžioje ir galėjo ištarti: tebūna! XIX a. tai galėjo atrodyti kitaip. Gamtamokslį ženklino abu didieji tvermės – materijos tvermės ir energijos tvermės – dėsniai. Todėl visas pasaulis rodėsi kaip amžinai egzistuojantis, amžinų dėsnių valdomas kosmosas, esantis iš savęs bei sau ir nereikalaujantis nieko už savęs. Jis buvo kaip visuma, apie kurią Laplace’as galėjo pasakyti: „Dievo hipotezės man nebereikia.“ Tačiau paskui radosi naujų įžvalgų. Buvo atrastas entropijos dėsnis, teigiantis, jog vartojama energija pereina į būvį, iš kurio nebegali grįžti į ankstesnį. Tačiau tai reiškia: pasauliui būdingas tapsmas ir praeinamumas. Laikiškumas įrašytas į jį patį. Vėliau suvokus dar ir tai, kad materija gali virsti energija, pakito ir abu tvermės dėsniai. Reliatyvumo teorija ir dar kai kurios įžvalgos rodė, jog pasaulyje tartum yra laikrodis – laikrodis, leidžiantis įžiūrėti pradžią ir pabaigą, kelią nuo pradžios iki pabaigos. Kad ir kokios neišmatuojamai ilgos laiko atkarpos, žinant apie būties laikiškumą, per milijardų metų tamsą vėl galima išvysti Biblijai pažįstamą akimirką – pradžią, kreipiančią į Tą, kuris turi galią steigti būtį: tebūna – ir atsirado.

Antra mintis susijusi ne su grynu būties faktu, bet su pasaulio, taip sakant, sąranga, modeliu, pagal kurį jis pastatydintas. Juk iš to „Tebūna“ radosi ne chaotiška košė. Juo daugiau pažįstame pasaulį, juo labiau jame išryškėja protas, kurio kelius galime su nuostaba atrasti tiktai mąstydami. Jie padeda mums naujaip išvysti Dvasią Kūrėją, kuriam už būtį skolingas ir mūsų pačių protas. Albertas Einšteinas kartą pasakė, kad gamtos dėsniuose „atsiskleidžia taip smarkiai pranašesnis protas, kad, palyginti su juo, visas prasmingas žmogaus mąstymas bei rikiavimas tėra menkas atspindys“ (1). Suvokiame, kad tame, kas didžiausia, – žvaigždynų pasaulyje atsiskleidžia galingas protas, neduodantis Visatai iširti. Tačiau geriau išmokstame pažvelgti į vidų to, kas mažiausia, – į ląstelę, pirmapradę gyvybės ląstelę; čia irgi atrandame racionalumą, verčiantį nusistebėti ir kartu su šventuoju Bonaventūra sušukti: „Kas to nemato – aklas. Kas to negirdi – kurčias, o kas nepradeda garbinti ir šlovinti Dvasią Kūrėją – nebylus.“ Jacques’as Monod, bet kokį tikėjimą į Dievą atmetęs kaip nemokslinį ir visą pasaulį kildinantis iš atsitiktinumo ir būtinumo žaismo, kūrinyje, kuriame mėgina apibendrintai pateikti ir pagrįsti tokį savo požiūrį, pasakoja, kad po paskaitų (vėliau virtusių knyga) François Mauriacas pasakęs: „Ką šis profesorius sako, dar labiau neįtikėtina negu tai, ką mes, vargšai krikščionys, tikime“ (2). Monod neginčija, kad taip ir yra. Jo teigimu, visas gamtos koncertas kyląs iš klaidų ir disonansų. Jis pats pripažįsta, kad toks požiūris iš tikrųjų absurdiškas. Tačiau mokslinis metodas, anot jo, verčiąs nekelti klausimo, į kurį atsakymas būtų „Dievas“. Koks varganas metodas – tik tiek tegalima pasakyti. Per kūrinijos protą į mus žvelgia pats Dievas. Fizika ir biologija, apskritai gamtos mokslai, pateikė mums naują, negirdėtą pasakojimą apie sukūrimą, kupiną didingų, naujų įvaizdžių, leidžiančių pažinti Kūrėjo veidą ir iš naujo įsitikinti: taip, visos būties pradžia ir pagrindas yra Dvasia Kūrėjas. Pasaulis nėra tamsos ir beprasmybės vaisius. Jis kyla iš supratimo, iš laisvės ir grožio, kuris yra meilė. To suvokimas teikia mums drąsos gyventi, jėgų ramiai leistis į gyvenimo nuotykį.

2. Simbolinių teksto elementų išliekamoji reikšmė

Abi mintis, kuriomis praplėtėme pirmojo apmąstymo pagrindines įžvalgas, turime papildyti žengdami dar vieną žingsnį. Tapo akivaizdu, kad Biblijos pasakojimai apie sukūrimą yra kitoks kalbėjimo apie tikrovę būdas, negu mums pažįstamas iš fizikos ir biologijos. Jais vaizduojama ne tapsmo eiga ir matematinė materijos struktūra, bet įvairiopai pasakoma: yra tik vienas Dievas; pasaulis – ne tamsių galių grumtynės, bet jo žodžio kūrinys. Tačiau tai nereiškia, kad pavieniai biblinio teksto sakiniai nugrimzta į bereikšmybę ir galioti lieka tik tas, taip sakant, plikas ekstraktas. Jie irgi išreiškia tiesą, bet, žinoma, kitaip negu fizikoje ir biologijoje. Jie rodo tiesą simbolių motyvais – maždaug taip, kaip gotikinio lango šviesų žaismas ir ženklai leidžia įžvelgti giliausią esmę. Norėčiau stabtelėti tik prie dviejų elementų. Pirma: biblinis pasakojimas apie sukūrimą paženklintas skaičių, kuriais perteikiama ne matematinė pasaulio struktūra, bet tarsi vidinis jo audinio raštas, idėja, pagal kurią jis pastatydintas. Jame vyrauja skaičiai – trys, keturi, septyni ir dešimt. Dešimt kartų pasakojime apie sukūrimą sakoma: „Dievas tarė.“ Per tai pasakojimas apie sukūrimą jau iš anksto kreipia į Dekalogą, dešimt Dievo įsakymų. Tai leidžia mums suvokti, jog dešimt Dievo įsakymų yra tartum kūrinijos aidas – ne savavališkas išradimas, kuriuo žmogus atitveriamas nuo jo laisvės, bet supažindinimas su kūrinijos dvasia, kalba ir prasme, perteikimas pasaulio kalbos ir Dievo logikos, kuria vadovaudamasis jis sukūrė pasaulį. Vyraujantis visumos skaičius yra septyni; septynių dienų schema akivaizdžiai ženklina visumą. Tokia yra ir Mėnulio fazės trukmė; tad šiuo pasakojimu mums pasakoma, kad mūsų broliško šviesulio ritmas rodo ir žmogaus gyvenimo ritmą. Tampa suprantama, kad mes, žmonės, nesame uždaryti mūsų nedideliame „aš“, bet alsuojame Visatos ritmu, kad tarsi iš dangaus išmokstame savo gyvenimo ritmo, judėjimo bei per tai galime deramai įsilieti į Visatos protą. Biblijoje ši mintis dar labiau išplėtojama. Joje mums pranešama, kad šviesulių ritmas, vaizdžiai sakant, išreiškia širdies ritmą, per tai pasirodančios Dievo meilės ritmą (3).

a) Kūrinija ir kultas

Taip priartėjome prie pasakojimo apie sukūrimą antrojo vaizdinio elemento, apie kurį norėčiau tarti kelis žodžius. Mat čia susiduriame ne tik su septyneto ritmu ir jo kosmine reikšme; tas ritmas veikiau tarnauja dar gilesnei ištarai išreikšti: kūrinija krypsta į šabą, Dievo ir žmogaus sandoros ženklą. Tai turėsime apmąstyti išsamiau. Kol kas pirmu bandymu galime padaryti išvadą: kūrinija suręsta taip, kad artinasi garbinimo valandos link. Kūrinija sukurta, kad atsirastų vietos garbinimui. Ji išsipildo, tampa teisinga, kai nuolat gyvena judėjimu garbinimo link. Kūrinija yra dėl garbinimo. Operi Dei nihil praeponatur („Niekam nevalia teikti pirmenybės Dievo tarnybos atžvilgiu“), – savo reguloje yra pasakęs šventasis Benediktas. Tai ne egzaltuoto pamaldumo išraiška, bet grynas, blaivus pasakojimo apie sukūrimą, jo žinios mūsų gyvenimui vertinys. Tikrasis centras, žvaigždžių ir mūsų gyvenimo ritmo vidinė varomoji ir rikiuojamoji jėga yra garbinimas. Mūsų gyvenimo ritmas banguoja tinkamai, kai yra persunktas garbinimo.

Tai galiausiai žinojo visos tautos. Visų kultūrų pasakojimai apie sukūrimą krypsta į tai, kad pasaulis sukurtas dėl kulto, dėl Dievo šlovinimo. Tokia kultūrų vienybė pamatiniais žmogaus būties klausimais yra labai brangus dalykas. Kalbantis su Afrikos ir Azijos vyskupais, pirmiausia per vyskupų sinodus, man dažnai vis iš naujo paaiškėja, kokia gili vienybė didžiąsias tautų tradicijas sieja su Biblijos tikėjimu. Jose išlaikomas pirmapradis žmonių žinojimas, atsiveriantis ir Kristui. Techninėse civilizacijose pavojų kelia tai, kad mes nuo to pirmapradžio žinojimo esame atkirsti, kad mūsų klaidingai suprantamo moksliškumo visažinystė trukdo išgirsti, ko kūrinija moko. Egzistuoja bendras pirmapradis žinojimas, rodantis kelią ir jungiantis didžiąsias kultūras.

Sąžiningumo dėlei, žinoma, turime pridurti: toks žinojimas vis iškreipiamas. Pasaulio religijoms nesvetima didi mintis: pasaulis sukurtas garbinti. Tačiau ta mintis įvairiopai suteršiama nuomonės, jog garbindamas žmogus dievams duoda kažką, ko jiems reikia. Manoma, jog dievybei tokios žmogaus paslaugos reikalingos, ir kad taip kultas išlaiko pasaulį. Bet taip atkeliami vartai manipuliuoti galia. Žmogus tada gali pasakyti: dievams manęs reikia, taigi galiu paspausti, o prireikus ir pašantažuoti. Grynas meilės santykis, koks turėtų būti garbinimas, virsta prievartavimu, kai mėginama pasaulį pajungti sau. Tada kultas tampa pasaulio ir žmogaus klastote. Tad Biblija galėjo perimti dvi pagrindines mintis apie pasaulio orientaciją į garbinimą, tačiau sykiu turėjo jas apvalyti. Joje, kaip minėta, idėja išnyra šabo įvaizdžiu. Biblija sako: kūrinijos struktūra remiasi šabo tvarka. Tačiau šabas savo ruožtu vėl yra Toros – Izraelio Įstatymo apibendrinimas. Tai reiškia: garbinime glūdi dorovės pavidalas. Į garbinimą įimta visa dorovinė Dievo tvarka. Tik toks garbinimas yra tikras. Nuo jo neatsiejamas dar vienas dalykas: Tora – Įstatymas išreiškia Izraelio santykių su Dievu istoriją, išreiškia sandorą, o sandora – Dievo meilę, jo „taip“ žmogui, kurį sukūrė, kad tas mylėtų ir sulauktų meilės.

Tad dabar ši mintis tampa aiškesnė. Galime sakyti: Dievas sukūrė pasaulį, kad su žmogumi pradėtų meilės istoriją. Jis sukūrė pasaulį, kad būtų meilė. Už to išnyra Izraelio žodžiai, kreipiantys tiesiai į Naująjį Testamentą. Apie Torą, įkūnijančią sandoros – Dievo ir žmogaus meilės istorijos slėpinį, žydų raštuose pasakyta: ji buvo pradžia. Ji buvo pas Dievą, per ją visa atsirado, ir be jos neatsirado nieko. Ji buvo šviesa ir gyvybė žmonėms. Jonui šias formuluotes tereikėjo pritaikyti tam, kuris yra gyvasis Dievo Žodis, kad galėtų pasakyti: Visa per jį atsirado (Jn 1, 3). O dar anksčiau Paulius jau buvo pareiškęs: „Visa sukurta per jį ir jam“ (Kol 1, 16; plg. Kol 1, 15– 23). Dievas sukūrė pasaulį, kad galėtų tapti žmogumi ir paskleisti savo meilę, kad leistų atsirasti mums ir pakviestų mus meile atsiliepti į meilę.

b) Kūrinijos šabiška struktūra

Bet dabar turime žengti dar vieną žingsnį ir paklausti: kaip tai suprasti išsamiau? Pasakojime apie sukūrimą šabas vaizduojamas kaip diena, kai žmogus, laisvai garbindamas, dalijasi  Dievo  laisve,  Dievo  poilsiu ir per tai Dievo ramybe. Švęsti šabą tai švęsti sandorą. Tai reiškia grįžti į ištakas, nuvalyti visus nešvarumus, visa, kas buvo sutepta mūsų darbais. Tai taip pat reiškia žengti į naują pasaulį, kuriame nebebus nei vergų, nei šeimininkų, tik laisvi Dievo vaikai, – į pasaulį, kuriame žmonės, gyvūnija ir žemė dalysis Dievo ramybe ir jo laisve.

Iš tokios minties išsirutuliojo Mozės socialiniai įstatymai. Jie remiasi tuo, kad šabas lemia visų lygybę. Neapsiribojant savaitine šabo diena nustatoma, kad kas septinti metai yra šabo metai, kai žemė ir žmogus gali pailsėti. Metai po septynis kartus po septynerius metus būna didieji šabo metai, kai nubraukiamos visų skolos, atšaukiami visi įsigijimai ir pardavimai. Kiekvienas vėl atsiduria pradžioje, kai pasaulis iš naujo priima save iš kuriančiųjų Dievo rankų. Šio faktiškai veikiausiai niekada nepaisyto potvarkio reikšmė geriausiai paaiškėja iš nedidelės pastabos Kronikų knygoje. Jau per pirmą apmąstymą atkreipiau dėmesį, kaip Izraelis kentėjo tremiamas, kai Dievas tartum paneigė pats save, atėmė iš savęs kraštą, šventyklą, garbinimą. Svarstymai nenutrūko ir tremtyje: kodėl Dievas taip pasielgė? Kodėl tokia neišmatuojama bausmė, kuria Dievas tarsi baudžia pats save – dar nė nenujaučiant, kad jis ant kryžiaus prisiims visas bausmes, leisis būti sužeistas savo meilės žmogui istorijos. Kaip tai galėjo atsitikti? Atsakymas Kronikų knygoje toks: visa daugybė nuodėmių, prieš kurias sukilo pranašai, galiausiai negalėjo būti pakankamas tokios neišmatuojamos bausmės pagrindas. Priežastis turėjo glūdėti dar giliau, dar arčiau šaknų. Kronikų knygoje taip nusakoma pirminė tremties priežastis: „…kol kraštas atsilygins už savo nešvęstus šabus: per septyniasdešimt metų jis laikysis šabo nuniokotame krašte“ (2 Kr 36, 21).

Tuo norima pasakyti: žmogus atmetė Dievo poilsį, laisvalaikį, jo ramybę ir laisvę, todėl pakliuvo į veikimo vergovę. Jis primetė pasauliui veikimo vergovę ir pats taip save pavergė. Dėl šios priežasties Dievas turėjo suteikti jam šabą, kurio žmogus pats nebenorėjo. Tardamas „ne“ Dievo nustatytam laisvės ir laisvalaikio ritmui žmogus nutolo nuo panašumo į Dievą ir sutrypė pasaulį. Žmogus turėjo būti išlaisvintas iš įsikibimo į savo darbus, todėl Dievui teko jį iš naujo grąžinti prie jo tikriausios esmės, atpirkti iš veikimo valdžios. Operi Dei nihil praeponatur – pirma Dievo garbinimas, Dievo laisvė ir poilsis. Tik tada žmogus gali tikrai gyventi.

c) Žemės išnaudojimas?

Taip prisiartinome prie paskutinio pasvarstymo. Ypatingo aiškinimo prašosi dar keli pasakojimo apie sukūrimą žodžiai. Turiu galvoje Pradžios knygos pirmojo skyriaus garsiąją 28 eilutę, Dievo paraginimą žmonėms:

„Valdykite žemę!“ Šis sakinys jau kuris laikas vis labiau tampa dingstimi krikščionybei užsipulti. Iš šio sakinio išplaukiantys negailestingi padariniai, paneigiantys pačią krikščionybę, vienintelę kaltą už mūsų dienų vargą.

„Romos klubas“, trimituodamas apie augimo ribas ir prieš gerus dešimtį metų iš pagrindų išjudinęs pokarinių laikų tikėjimą pažanga, savo iki dvasinės srovės išaugusią civilizacijos kritiką suprato ir kaip krikščionybės kritiką – šioji yra išnaudojimo civilizacijos šaknis: užduotis žmogui valdyti žemę atvėrė vartus į pražūtingą kelią, kurio skaudi pabaiga dabar ryškėjanti. Vienas Miuncheno rašytojas, įkvėptas tokių minčių, nukaldino nuo tada dažnai kartojamus žodžius apie negailestingus krikščionybės padarinius. Visa, kuo iki tol gyrėmės, būtent, kad tikėjimas sukūrimu pasaulį nudievino ir padarė racionalų, kad saulė, mėnulis ir žvaigždės yra nebe grėsmingos ir didelės dievybės, bet vien šviesuliai, kad gyvūnai ir augalai neteko savo mitinio pobūdžio, – visa tai virto krikščionybės kaltinimu. Didžiąsias broliškas pasaulio galias krikščionybė iškreipusi paversdama žmogaus vartojimo objektais ir taip paskatinusi piktnaudžiauti augalais bei gyvūnais ir apskritai šio pasaulio jėgomis laikantis augimo ideologijos, galvojančios tik apie save ir besirūpinančios vien savimi.

Ką į tai atsakyti? Kūrėjo užduotis žmogui reiškia, jog jis pasaulį kaip Dievo kūrinį turi puoselėti paisydamas kūrinijos ritmo ir logikos. Užduoties prasmė kitame Pradžios knygos skyriuje nusakoma žodžiais „dirbti ir rūpintis“ (2, 15). Vadinasi, užduotis kreipia į pačios kūrinijos kalbos mokymąsi, reiškia, jog reikia dėti pastangas, kad kūrinija duotų, ką geba ir kam pašaukta, o ne supriešinti ją su pačia savimi. Biblinis tikėjimas pirmiausia reikalauja, kad žmogus neužsisklęstų tik savyje, bet visada žinotų, jog jis yra didžiajame istorijos kūne, kuris galiausiai turi tapti Kristaus kūnu. Praeitis, dabartis ir ateitis privalo susitikti ir viena kitą perskverbti kiekviename žmogaus gyvenime. Tik mūsų laikais paplito nusikamavęs narcicizmas, vienodai atsiribojantis nuo praeities bei ateities ir norintis vien savosios dabarties.

Tačiau dabar tikrai rimtai turime paklausti: kaip tada išsikerojo ta šiandien mums visiems grėsmę kelianti veikimo ir valdymo mąstysena? Pirmieji naujos nuostatos ženklai pasirodo Renesanse, pavyzdžiui, Galilėjui svarstant maždaug taip: jei gamta nenori savo noru atsakyti į mūsų klausimus ir praskleisti savo paslaptis, imsimės kankinimų ir skausmingai tardydami išgausime atsakymus, kurių ji geranoriškai nenori duoti. Gamtamokslio instrumentų konstravimas jam yra tarsi kankinimo priemonių rengimas, žmogui kaip absoliučiam viešpačiui išsireikalaujant atsakymų, kurių jis nori sulaukti iš šios kaltinamosios. Konkrečius ir istorijoje juntamus pavidalus tokia nuostata įgijo, žinoma, vėliau. Tobuliausią formą jai suteikė Karlas Marksas: būtent jis pareiškė, kad žmogus nebeieškotų savo kilmės, savo ištakų. Toks klausimas beprasmis. Taip norima į šalį nustumti proto klausimą dėl pasaulio kilmės ir sąrangos, apie kurią iš pradžių kalbėjome, nes kūrinija savo vidiniu racionalumu yra stipriausia ir garsiausia žinia apie Kūrėją, iš kurio niekada negalime emancipuotis. Kadangi į sukūrimo klausimą galiausiai niekada neįmanoma atsakyti kitaip negu nurodant Dvasią Kūrėją, jau pats klausimas paskelbiamas beprasmiu. Svarbi ne sukurtoji kūrinija; pats žmogus dar tik turi duoti pradžią tikrajai kūrinijai, kuri bus ko nors verta. Štai kodėl žmogaus pagrindinės užduoties keitimas, štai kodėl pažanga yra tikroji tiesa, o materija – medžiaga, iš kurios žmogus kuria pasaulį, kuris bus vertas, kad jame būtų gyvenama. Ernstas Blochas šią mintį išplėtotojo taip, kad ji įgijo gąsdinantį pavidalą. Pasak jo, tiesa ne tai, ką pažįstame, tiesa esanti vien kitimas. Taigi tiesa yra tai, kas įsitvirtina, o tikrovė – „instrukcija įsikišti ir nurodymas pulti“ (5). Kad įgytume reikiamo polėkio keisti, tikrovei būtinas „konkretus neapykantos polius“ (6). Grožis, Blocho akimis, yra ne daiktų tiesos suspindėjimas, bet ateities, kurios link turime eiti ir kurią turime patys sukurti, pasirodymas. Todėl, jo teigimu, ateities katedra bus laboratorija; naujųjų laikų Morkaus bažnyčios bus elektrinės. Tada, pasak jo, nebereikės daryti skirtumo tarp sekmadienio ir darbo dienos, nebereikės šabo, nes visa ko kūrėjas bus žmogus. Jis liausis stengęsis vien užvaldyti ar formuoti gamtą, jis pačią gamtą pavers kitimu (7). Čia vargiai pranokstamu aiškumu suformuluota, kas yra mūsų laikų vargas. Iki tol žmogus galėjo visada keisti gamtoje tik tam tikrus dalykus. Gamta, kaip tokia, buvo jo veiklos ne objektas, bet sąlyga. Dabar ji visa atiduodama jo valiai, tačiau staiga iškyla didžiausia grėsmė jam pačiam. Išeities tašką sudaro požiūris, kūriniją laikantis vien atsitiktinybės ir būtinybės žaismu. Tada ji neturi teisių ir iš jos negali sklisti jokie nurodymai. Nutyla tas vidinis, mums pateiktas Šventojo Rašto pasakojime, ritmas – garbinimo ritmas, kuris yra Dievo ir žmogaus meilės istorijos ritmas. Šiandien beregint išvystume tokios nuostatos siaubingus vaisius. Jaučiame grėsmę ne tolimai ateičiai, bet tiesiogiai mums patiems. Tikėjimo nuolankumas pranykęs, veikimo puikybė žlugusi, tad gimsta nauja, ne mažiau netikusi laikysena – nuostata laikyti žmogų trikdytoju, kuris viską griauna ir yra tikrasis kenkėjas, gamtos liga. Žmogus savęs nemyli, jis mieliau save pašalintų, kad gamta vėl galėtų būti sveika. Tačiau pasaulio ir taip nepastatydinsime, mat, nebenorėdami būti žmonėmis, kokių jis panoro, prieštaraujame Kūrėjui. Taip gamtos nepagydysime, tik sugriausime save ir kūriniją. Atimsime joje glūdinčią viltį ir didybę, kuriai ji pašaukta.

Tad krikščioniškasis kelias išlieka kaip vienintelis gelbėjantis. Nuo krikščioniškojo kelio neatsiejamas įsitikinimas, kad tikrai kūrybingi galime būti tik tada, kai esame susivieniję su pasaulio Kūrėju. Žemei įmanu tarnauti tik tuomet, kai ji bus valdoma, kaip nurodo Dievo žodis. Tada galėsime tikrai tobulinti ir atbaigti save bei pasaulį. Operi Dei nihil praeponatur – Dievo darbo, Dievo tarnybos atžvilgiu niekam neteiktina pirmenybė. Šis sakinys yra tikrasis kūrinijos tvarumo teiginys, apsaugantis nuo klaidingo pažangos garbinimo, žmogų trypiančios kaitos garbinimo ir nuo žmogaus juodinimo, irgi griaunančio pasaulį bei kūriniją ir nukreipiančio nuo tikslo. Vien Kūrėjas yra tikrasis žmogaus Atpirkėjas, ir tik pasitikėdami Kūrėju žengiame keliu į pasaulio, žmogaus ir daiktų atpirkimą. Amen.

Nuorodos

(1) A. Einstein. Mein Weltbild. Hg. von C. Seelig. Stuttgart Zürich Wien 1953, 21. plg. mano Einführung in das Christentum. München 1990, 116.

(2) J. Monod. Zufall und Notwendigkeit. Philosophische Fragen der modernen Biologie. München 1975. 110 ir 124.

(3) Dėl šio Pradžios knygos pasakojimo aiškinimo, greta minėtų Cl. Westermanno komentarų, pirmiausia nurodytina: G. von Rad. Das erste Buch Mose. ATD 2–4, Göttingen 121987, ir: J. Schabert, Genesis 1–11. Würzburg 1983.

(4) Šiuo klausimu svarbus leidinys: K.H. Schwarte. Die Vorgeschichte der augustinischen Weltalterlehre. Bonn 1966, ypač 220–256.

(5) Šią citatą paėmiau iš pamokomos knygos: F. Hartl. Der Begriff des Schöpferischen. Deutungsversuche der Dialektik durch Ernst Bloch und Franz von Baader. Frankfurt 1979, čia 74–80; Prinzip Hoffnung. Gesamtausgabe Bd. 5. Frankfurt 1959, 319.

(6) „Be meilės šališkumo, su lygiai tokiu pat konkrečiu neapykantos poliumi, nėra tikros meilės; be revoliucinio klasinio požiūrio šališkumo vietoj priekin nukreiptos praktikos tėra atgal žvelgiantis idealizmas.“ Prinzip Hoffnung, 318; Hartl 80.

(7) Markuskirchen und Elektrizitätswerke: Prinzip Hoffnung 928 ir t.; Verzicht auf abgetrennte Sonn-und Feiertage, ten pat, 1071 ir t.; plg. Hartl 109–146, ypač 130 ir

142. Daugiau įdomios medžiagos iš marksistinio mąstymo srities šiuo klausimu plg. J. Pieper. Zustimmung zur Welt. Eine Theorie des Festes. München 21964, 133 ir t.

Pamokslas, pasakytas 1981 m. Miuncheno katedroje

Šaltinis: „Bažnyčios žinios“ 2009 m. Nr. 22 (334), p. 19–22