Vytautas Raškauskas. Naktibaldos kvepia nakty... Padėka partizanų ryšininkei

Suvalkijos gėlių darželiuose, dažniausiai po trobų langais, vėlai vakarais ar naktimis galėdavai užuosti neapsakomai malonų, svaigų naktibaldų (tarmiškas dviragių leukonijų pavadinimas) kvapą. Tos menkos gėlelės, tarsi ne laiku pabudusios iš dienos miego, visa, ką turi geriausio, atiduodavo nakčiai. Tačiau ne tik jos. Ta pati Suvalkijos žemė, tose naktimis kvepiančiose sodybose, išaugino kartą didvyrių, kurie tamsioje okupuotos pokario Lietuvos naktyje savo jaunyste ir darbu stengėsi įžiebti tėvynės laisvės žiburį. Šis trumpas tekstas skirtas vienai tokių didvyrių – Vitalijai Juselytei, savo, kaip partizanų ryšininkės pareigas uoliai vykdžiusiai Naktibaldos slapyvardžiu.

Ko gero, dažnas lietuvis netruks bent jau mintyse suniurnėti: nereikia man pasakoti apie didvyrius, žinau, kad ir tarp partizanų visokių buvo! Atsakau: smarkiai klysti visokio plauko nusikaltėlius vadindamas partizanais! Tikrieji partizanai davė priesaiką ir jos nesulaužė, besielgdami, kaip doram, klusniam ir narsiam lietuviui elgtis pridera (iš Lietuvos partizano priesaikos), tad nei moralės, nei teisės savo kova nepamynė. Apie juos, negaišdami laiko nenaudėliams, ir kalbėkime.

Vitalija Juselytė-Naktibalda gimė 1924 m. anuometiniame Marijampolės valsčiuje, dar ir dabar tebegyvuojančio, tiesa, gerokai sumenkusio, Balsupių kaimo vienkiemyje. Toje sodyboje užaugo, toje sodyboje tapo dora ir narsia Lietuvos dukterimi, iki pat suėmimo dienos (1947 m. birželio 12 d.) tėvynės labui dirbusia su kovos draugais.

Kodėl apie tai rašau? Laikai pasikeitė, kadaise vidury Suvalkijos laukų stūksojusią Vitalijos šeimos sodybą šiandien mena tik keletas vienišų medžių. Sodybas galima nugriauti, medžius su šaknimis išrauti, bet kas pajėgs sunaikinti laisvės spindulį, dar ir šiandien šviečiantį Vitalijos veide? Sakysite – laikas? Tam ir skirtas šis tekstas – pasakyti, kad nei laikas nepradangins to, kam tyra dvasia vardan laisvės save paaukoja žmogus. Tačiau ne banaliai suprantamos laisvės rinktis, ne! O visų pirma laisvės saugoti, branginti, puoselėti bei neapleisti to, kas jau tavo. Net jei laikas užgesina prisiminimus apie konkrečių žmonių didžius žygius, pastarieji visuomet gyvi tuose, kurie dėl tų žygių šiandien gali laisvai gyventi.

Esu vienas tokių žmonių, nepriklausomos Lietuvos vaikas. Nors nepriklausomybė dar negarantuoja laisvės supratimo, užaugau šeimoje, kuri tos tikrosios laisvės niekuomet neužmiršo, neišsižadėjo ir man jos suvokimą perduoti pajėgė. Už tai, kad šiandien esu laisvas ir suprantu, ką reiškia tokiam būti, o gal net ir už tai, jog apskritai esu, šiuo tekstu dėkoju Vitalijai Juselytei. Ir štai kodėl. Tą lemtingą jos suėmimo vakarą Vitalija dėl vis aktyvėjančio persekiojimo atsisakė nakvynei priimti tris partizanus. Šie patraukė į kaimyninę, mano senelių sodybą, iš kurios, vietovę nakčia pradėjus supti rusų kareiviams, buvo priversti sprukti. Kurį laiką bėgę rugių lauku, du iš jų sėdo ant šalimais besiganančių arklių ir buvo pašauti. Vienam jų pavyko pasprukti. Kadangi nebuvo aišku, kieno sodyboje tąnakt slėpėsi partizanai, o vietovę kariai supo ieškodami jau išduotos ir atpažintos partizanų ryšininkės Naktibaldos, kaip įtariamąją suėmė būtent ją. Nors ir gerai žinodama, jog tąsyk partizanai nakvojo mano senelių sodyboje, Vitalija tardymų metu niekada apie tai neužsiminė, taip išsaugodama senelių laisvę, dovanodama jiems gyvenimą Lietuvoje, o kartu sūnų ir dukters (vėliau ir mano) gimimą.

Nepatiklus lietuvis gal ir vėl suirzęs tars: anoks čia nuopelnas – neišduoti, juk tam duota priesaika! O aš ir vėl turiu ką tokiam atsakyti: fiziškai ir dvasiškai sunkiai pakeliamų tardymų metu, kai muša kartais net iki sąmonės netekimo, daugybė iš pažiūros tvirtų žmonių visiškai palūžta, sutikdami ir išduoti, ir toliau šnipinėti, kad tik nebeskaudėtų, kad tik būtų galima grįžti į namus, galbūt kaip niekad mielus dėl apverktinų kalėjimo sąlygų.

Vitalijai, kaip ir kiekvienam suimtajam, buvo ne kartą siūlyta galimybė išduoti ir šnipinėti. Ji tardymuose laikėsi didvyriškai, nieko neįduodama. Nors pati buvo sulaikyta kaip tik dėl netoliese gyvenusios mokytojos, taip pat partizanų ryšininkės, tačiau vėliau užverbuotos, išdavystės. Būtent dėl šios moters Vitalija kartu su dar septyniais žmonėmis tą naktį pateko į kalėjimą. Būtent dėl jos tąnakt Marijampolės apylinkėse žuvo penki partizanai. Vitalija tarp išduotųjų atsidūrė dėl vieno vienintelio laiško, anos mokytojos kartą atnešto partizanams perduoti. Reikia pasakyti, jog ši nelaimingoji šnipinėti nenustojo ir vėliau, jau kalėjimo kamerose, kur būdavo talpinama su didesniu būriu kalinamųjų. Kokios tarybinės sistemos priešių nuotaikos, kokių uždraustų daiktų pastarosios su savimi turi – visa tai, neva tardyti išvesta šnipė raportuodavo lietuvių tautos budeliams.

Nors nevalia klydusį žmogų visiškai pasmerkti, nedera tų klaidų pamiršti tarytum jų ir nebuvo. Jau vien todėl, kad jas atmenant, išryškėja tie, kurie ne ką lengvesnėmis sąlygomis pajėgė neišduoti ir laisvės idealo nepaminti. Visa, kas praeityje nutiko – gražaus ar nedovanotino – pamiršti nebūtų protinga. Klydusiems todėl, jog tik pripažinę savas klaidas gali vėlei gyventi, atsilaikiusiems, kad būtų deramai pagerbti. Šis tekstas tebūna simboline padėka visiems jos nusipelniusiems Lietuvos partizanams bei jų ryšininkams.

Tačiau visų pirma ačiū Jums, miela Naktibalda, už svaiginamą laisvės kvapą net juodžiausioj naktyje. Ačiū už tai, kad, pasirinkdama kentėti, išsaugojote mano šeimą ir visų mūsų laisvę.

Šaltinis: www.bernardinai.lt