Algirdas Degutis. Liberalizmas: metafizinės Ištakos (III)

Antrąją straipsnio dalį rasite čia *** Scientizmo triumfas Šis skeptiškas ir net ciniškas požiūris į paveldėtą visuomenės tvark...


Šis skeptiškas ir net ciniškas požiūris į paveldėtą visuomenės tvarką ir tradicines nuostatas yra moderniosios pasaulio vizijos prielaidų loginio rutuliojimo rezultatas, vėliau įvardintas kaip „scientizmas“. Juk kaip turi būti suvokiamas pasaulis, kad „švietėjų“ nuostata atrodytų suprantama ir pagrįsta? Jis turi būti suvokiamas „moksliškai“: kaip nuo visos teleologijos išvalytas, jokios savaiminės prasmės ar vertės neturintis „atomų ir tuštumos“ pasaulis. „Vertybiniai sprendiniai“ čia netenka buvusio ontologinio įžeminimo ir todėl tampa vien individų kaprizingos valios raiška. Kaip rašo liberalizmo kritikas A. MacIntyre’as: „Pagrindinė moralinė priešstata yra tarp vienokios ar kitokios atmainos liberalaus individualizmo ir vienokios ar kitokios aristotelinės tradicijos.“ [8] Liberalus individualizmas jam yra „Apšvietos projekto“ konstruktas, suręstas atmetus klasikinę teleologinę žmogiškosios prigimties sampratą ir iškėlus žmogiškąjį subjektyvumą į demiurgo poziciją. Turbūt tiksliau būtų sakyti, kad liberalus individualizmas yra viena iš voliuntarizmo atmainų, atsiradusių kaip atsakas į kylantį scientizmą. Vertybinį pasaulio nuskurdimą (garsųjį Entzauberung) atnešė scientizmas ir tokios jo atmainos kaip redukcionizmas, materializmas, natūralizmas, empirizmas bei pozityvizmas – tipiškai modernioji metafizika, besipuikuojanti „antimetafizikos“ vardu. Pamatus jai padėjo Descartes’o atlikta pasaulio perskyra, o ją išgarsino ir net įtvirtino Comte’as savo trijų istorinių fazių teorija, kuri teologiją ir metafiziką paskelbė esant tuščiomis spekuliacijomis ir vien mokslą paliko ant pažinimo pjedestalo.

Scientizmo tezė skelbia, kad mokslas, ir visų pirma fizikinis gamtos mokslas, yra vienintelis tikro pažinimo šaltinis9. Kad suvoktume šios tezės paradoksalumą, pakanka paklausti, ar įmanoma ją pagrįsti gamtos mokslų metodais: stebėjimais, eksperimentais, matavimais ir matematiniais skaičiavimais. Pati tokia pastanga būtų petitio principii. Aiškiai matyti, jog scientizmo tezė nėra jokio gamtos mokslo tezė, ji yra veikiau aprio­ rinė tezė apie mokslą. Pasak paties scientizmo kriterijaus, nebūdamas mokslo teze scientizmas nėra tikro pažinimo šaltinis. Norint pagrįsti scientizmo pretenzijas, reikėtų įrodyti metafizinę tezę, kad visa pasaulio reiškinių įvairovė gali būti aprašyta ir paaiškinta vien fizikiniais terminais. Tokių mėginimų filosofijoje būta daugybės, pradedant Demokrito atomine teorija (atmesta Aristotelio), kuri vėliau buvo atgaivinta „mechaninės filosofijos“ ir kurią tęsia naujesnės materializmo atmainos. Visų jų esminį paradoksalumą liudija jau tai, kad siekiant tokias teorijas pagrįsti, jas pačias reikėtų redukuoti į beprasmes atomų ar panašių elementų kombinacijas. Descartes’as suvokė tokių mėginimų beviltiškumą ir todėl neatsitiktinai sušlavė į res cogitans visus tuos pasaulio aspektus, kurie nepaaiškintini mechaniškai.

Fizikiniai gamtos mokslai pasaulį traktuoja specifiniu aspektu, abstrahuodamiesi nuo kitų jo aspektų. Manyti, kad tas aspektas vienintelis atskleidžia realybę, reiškia būti panašiam į garsųjį plaktuką, kuris visur mato tik vinis. Žinoma, mechanika kaip mokslas ir kaip technologija nėra kalta dėl to, kad kai kurie filosofai ją pavertė „mechaninės filosofijos“ stabu. Panašiu stabu vėliau jie pavertė evoliucijos teoriją ir, konkrečiai, Darwino natūraliosios atrankos teoriją. Kuo juos patraukia Darwino teorija? Pirmiausia tuo, kad ji žada galutinį objektyvios teleologijos pašalinimą net iš gyvosios gamtos. Teorija, kad gyvūnijos rūšys atsiranda atsitiktinių mutacijų ir labiausiai prisitaikiusių individų išlikimo būdu, puikiai dera su „mechaninės filosofijos“ pastanga išsiversti be Aristotelio „formaliųjų“ ir „tikslinių“ priežasčių. Bet ar nėra taip, kad teleologija, išvaryta pro duris, sugrįžta pro langą?

Šiuolaikinei biologijai esminis gyvos būtybės komponentas yra DNR molekulė. O kaip ji apibūdinama, koks žodynas vartojamas jai aprašyti? Sakoma, kad DNR molekulė turi genetinį „kodą“, „informaciją“ arba „programą“, pagal kurią ji stato specifinės rūšies organizmą. „Kodas“, „informacija“, „programa“ yra ne fizikinės, o teleologinės, intencionalios sąvokos. Tačiau be tokių sąvokų neįmanoma apibrėžti DNR esmės ir funkcijos. Taigi pamatiniame gyvybės lygmenyje biologas susiduria su sąmonės neturinčia struktūra, kuri pasižymi tikslingumo bruožais, – nors dualisto požiūriu tikslingumas gali priklausyti tik res cogitans charakteristikai. Kitaip sakant, šiuolaikinis biologas turi reikalą su objektyvia teleologija – dalyku, kuriam tiek daug dėmesio skyrė Aristotelis. Bet jeigu teleologija reiškiasi jau molekuliniame lyg­ menyje, kodėl ji turi nesireikšti aukštesniuose lygmenyse? Kodėl pati evoliucija negali būti teleologinis procesas? Tik todėl, kad scientizmui savo apriorinę antiteleologinę prielaidą pavyko įtaigiai, bet apgaulingai pateikti kaip empirinį teiginį, esą mokslas eliminavo tikslinį priežastingumą. Tačiau pati ši prielaida nėra nei biologijos, nei jokio kito mokslo tezė; ji tėra scientistinės metafizikos nuostata, scientizmo mitas [10].

Kitas scientizmo mitas, kuris nuo Hume’o laikų pateikiamas kaip svarbus filosofinis atradimas, yra vadinamoji „faktų/vertybių dichotomija“. Esą jokia nuoroda į faktus neleidžia pagrįsti vertybinio sprendinio, jokia „privalomybė“ nekyla iš „esamybės“. O kadangi šioje dichotomijoje tik faktai laikomi objektyvia būtimi, tai reiškia, kad vertybės neturi objektyvaus pagrindo ir yra tik sub­ jektyvių vertinimų projekcijos. Tokiu būdu tapdamos vienodai nepagrindžiamos, visos vertybės tampa lygiavertės. Iš čia liberalas daro išvadą, kad jos visos yra vienodai gerbtinos arba toleruotinos kaip individų autentiško subjektyvumo raiška. Tačiau lygiai taip pat galima padaryti išvadą, kad jos visos yra vienodai negerbtinos, ir įkandin Nietzsche’s reikalauti visų vertybių pervertinimo. Kiek­ vienu atveju tos vertybės dažnai konfliktuoja tarpusavyje. Nesant objektyvaus jų pagrindimo ir atrankos kriterijaus, lieka tik voliuntaristiniai ir legalistiniai tokių konfliktų sprendimai.

Tačiau prieš darant tokias išvadas verta suabejoti pačia dichotomija. Ji gali būti prasmingai formuluojama tik tokioje pasaulio vizijoje, iš kurios pašalintos tikslinės ir formaliosios priežastys, kurioje daiktai neturi savo prigimties, esmės ar paskirties. O tai ir yra redukcionistinė scientizmo vizija, aprioriškai šalinanti teleologiją iš savo regėjimo lauko. Nesunku suprasti, kad atmetus šią viziją, jokios prarajos tarp faktų ir vertybių (gėrybių) nelieka. Suvokdami daikto esmę arba prigimtį kartu suvokiame, kokiu mastu jis realizuoja ją ir kas jam yra gėris (arba blogis). Antai, kalbant paprastai: aštrus peilis yra geras, atšipęs peilis – blogas; augalo palaistymas vandeniu jam yra gėris, o palaistymas druskos rūgštimi – blogis. Panašiai žmogui kaip racionaliai būtybei tiesos siekis yra gėris, jos vengimas – blogis. Kitaip sakant, jeigu teleologinis pasaulio sandas nėra ignoruojamas, tai pasaulis teikia pagrindo objektyviems vertinimams, visiškai nepriklausomiems nuo subjektyvių preferencijų [11]. Klasikinė tradicija nežinojo faktų/vertybių dichotomijos ne todėl, kad painiojo faktus ir vertybes, o todėl, kad nesivadovavo tuo nususintu pasaulio vaizdiniu, kuriuo vadovaujasi scientizmas.


[8] The MacIntyre Reader, ed. by Kelvin Knight. Notre Dame: University of Notre Dame Press, 1998, p. 97.

[9] Įtaigią istorinę ir kritinę scientizmo analizę pateikia Friedrich August von Hayek, The Counterevolution of Science: Studies on the Abuse of Reason. New York: Free Press of Glencoe (Macmillan), 1955.

[10] Darvinizmo pastangas išsiversti be teleologinių sąvokų šmaikščiai kritikuoja David Stove, Darwinian Fairy Tales: Selfish Genes, Errors of Heredity and Other Fables of Evolution. New York: Encounter Books, 2007. Platesnę filosofinę materia­ listinio redukcionizmo kritiką pateikia Thomas Nagel, Mind and Cosmos: Why the Materialist NeoDarwinian Conception of Nature Is Almost Certainly Wrong. New York: Oxford University Press, 2012.

[11] Glaustą klasikinės pozicijos išdėstymą pateikia Edward Feser, Aquinas: A Beginner’s Guide. Oxford: One World Books, 2009, p. 175 ir toliau.

---

Šaltinis: "Logos", Nr. 76 (2013), www.litlogos.eu

Susiję

Skaitiniai 8606894273135632055
item