Jonas Užurka. Neišspręstos Lietuvos valstybės desovietizacijos problemos

Aštrėjant informacinei-ekonominei įtampai mūsų valstybės institucijų, visuomenės prioritetas - sutelktinai nukenksminti priešišką dezinformaciją, pašalinti jos pamatus gają - sovietinę ideologiją. Artėjant iškiliai datai - Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 100-čiui, prisiminkime, kad ar ne tik panašiai vystėsi politiniai įvykiai ir tada, vos tik žengus į trečiąjį dešimtmetį: kolaborantai parsidavėliškai koneveikė mūsų Lietuvą, tyčiojosi iš Nepriklausomybės, laisvės kovų gynėjų, iš vidaus griovė mūsų valstybę, veržėsi į to meto raudonosios Maskvos glėbį.

Ir šiandien, Lietuvai įžengus į trečiąjį Laisvės dešimtmetį, įvykiai klostosi panašiai – vis atviriau žeminami Nepriklausomybės gynėjai, signatarai, trypiama tautinė dvasinė kultūra. Sniečkų, cvirkų dvasiniai įpėdiniai, savo gretas papildę nauja ideologine generacija, atkakliai dirba ardomąjį darbą. 

LR Seimas 2010-06-30 Nutarime „Dėl Lietuvos kultūros politikos gairių“, konstatavo, kad: “...Lietuvoje iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietinių laikų paveldėtas kultūros įgyvendinimo modelis ir jos institucinis pobūdis, kad ypač susilpnino pasitikėjimą valstybės vaidmeniu...“

Pagrįstai konstatuoju faktus, kad:

- piktnaudžiaujant demokratija, laisve išsikerojo bedvasė nomenklatūrinė kolaboracija, vis dar ginamos sovietinės okupacinės istorinės traktuotės, sampratos;

- ciniškai tyčiojantis iš Laisvės kovotojų, iš mūsų Tautos, pompastiškai įteikiamos aršių mūsų Tautos išdavikų, kolaborantų, naikinusių mūsų švietimą, kultūrą, premijos – P. Cvirkos, L. Dovydėno ir kt.  [L. Dovydėnas ir P. Cvirka dėjo visas pastangas prijungiant Lietuvą prie TSRS, Maskvoje pasmerkė mūsų Tautą sovietinėn vergijon o būdami sovietiniais komisarais okupuotoje Lietuvoje, sąmoningai naikino mūsų Tautos savastį, kultūrą, istoriją];   

- lyg šiol pelnytai neįprasminame žuvusiųjų už mūsų Laisvę: neturime nei panteono, nei paminklo Vilniuje kaip kad ir nėra iškilių disidentų, sąjūdiečių, laisvės šauklių kūrėjų vardų nominacijų;

- ir šiandien švenčiausiose mūsų Tautai vietose, įstatymais ginami naikinusių mūsų Tautą okupantų paminklai o kultūros įstaigose puikuojasi mūsų Tautą paniekinantys kūriniai; 

- lyg šiol visais įmanomais informaciniais būdais diegiamas mūsų Tautai nebūdingas nevisavertiškumo kompleksas, nuolankumas, trinama garbinga mūsų Tautos praeitis. 

Būtina:

1. LR Seimui: įstatymiškai iš viešų erdvių pašalint mūsų Tautos žiauraus genocido, mūsų savastį niekinančius, Lietuvos okupacinius sovietinės ideologijos simbolius, kūrinius, kolaborantų premijas. 

2. Įsteigt strateginių tyrimų ir sklaidos centrą nukenksminantį priešišką propagandą ir dezinformaciją, skleidžiantį Lietuvą šlovinančius, aukštinančius istorinius faktus.

3. LR Kultūros, Švietimo ir Mokslo ministerijoms: deramai įamžinti Laisvės kovas; numatyti ir vykdyti mūsų Tautos ir Valstybės dvasinę-patriotinę-kultūrinę viziją ir strategiją; užtikrinti istorinį – patriotinį ugdymą, puoselėti patriotinę pasaulėžiūrą, dvasines vertybes, kovų už laisvę paveldą; rekomenduoti LRT Tarybai numatyti sistemines TV bei LR laidas populiarinančias mūsų Tautos giliai didingą praeitį, kovas už laisvę ir nepriklausomybę; dėti pastangas atstatyti Lietuvos valdovams jų turėtus titulus bei tautiškumo, valstybingumo simbolius. 

Patriotiškumas tai – ne politinė, ne antgamtinė samprata. Patriotiškumas yra prigimtinė žmogaus doros savybė. 

Jonas Užurka, rašytojas, ats. plk. lt.