Sergejus Chudijevas. Apie dabartinę Sirijos krikščionių padėtį

Autorius yra  vienas iškiliausių Rusijos krikščionių mąstytojų, ortodoksas (stačiatikis). Šiame tekste jis ragina į situaciją Sirijoje pažve...

Autorius yra  vienas iškiliausių Rusijos krikščionių mąstytojų, ortodoksas (stačiatikis). Šiame tekste jis ragina į situaciją Sirijoje pažvelgti iš ten gyvenančių krikščionių perspektyvos.

Sirijos, kaip ir jos sostinės Damasko, pavadinimai gerai žinomi kiekvienam Biblijos skaitytojui. Damaskas minimas jau Pradžios knygoje, ir tai suprantama – archeologų įsitikinimu, tai seniausias žemėje tankiausiai apgyvendintas miestas. Vienas iš svarbiausių krikščionybės istorijos įvykių – ir pasaulio istorijos apskritai – šv. Apaštalo Pauliaus atsivertimas įvyksta kelyje į Damaską. Būtent Damaske prasideda apaštalo misionieriška tarnystė – nors tuo metu ten jau buvo ir krikščionių.

Sirija – tai žemė, kur krikščionybė nepertraukiamai egzistuoja nuo Kristaus ir apaštalų laikų. Krikščionys čia gyveno ir Rytų Romos (Bizantijos) imperijos laikais, ir po islamo užkariavimo, ir Osmanų imperijos valdžioje. Reikia pasakyti, kad daugelį amžių musulmonai ir krikščionys gyveno taikiai. Turkų valdžios požiūris iš esmės buvo geranoriškas, ir regionas galėjo būti harmoningo skirtingų religijų išpažinėjų sugyvenimo pavyzdžiu.

Po Osmanų imperijos žlugimo regioną kontroliavo Prancūzija, o po Antrojo pasaulinio karo buvo įkurta nepriklausoma Sirijos valstybė. Ji buvo ne itin stabili, jos pokario istorijoje pilna perversmų, kol pagaliau – 1966 metais – valdžią paėmė Baath partija – arabų nacionalistai, kurie buvo linkę pabrėžti arabų kultūros didybę ir siekė jos atgimimo. Vykstant tarpusavio konfliktams, šalies valdžia buvo sutelkta Hafezo al-Assado, dabartinio prezidento Basharo al-Assado tėvo, rankose.

Hafezo al-Assado diktatūrai pavyko stabilizuoti politinę situaciją ir užbaigti seriją perversmų, kurie iki tol krėtė šalį. Al-Assado valdymas buvo žiaurus – tai pasireiškė kad ir tokiu įvykiu kaip „skerdynės Hamoje“ – kai 1982 metų vasarį Sirijos armija subombardavo miestą, o po to jį užėmė šturmu, siekdama numalšinti „Musulmonų brolijos“ – islamistų judėjimo – sukilimą. Apytikriais duomenimis, žuvo nuo 17 000 iki 40 000 žmonių.

Po to, kai Hafezas al-Assadas 2000-aisiais mirė nuo širdies priepuolio, valdžios vadžias perėmė jo sūnus Basharas.

Sirija – etniškai ir konfesiškai gana marga šalis. Didžiausios etninės grupės – arabai, kurdai ir Sirijos turkmėnai, gyventojų dauguma išpažįsta sunitų krypties islamą, yra alavitų ir izmailitų. Reikia pabrėžti, kad Assado šeima – alavitai, religinės mažumos nariai, atstovaujantys neortodoksinei islamo krypčiai. Alavitai buvo kaltinami tuo, jog išpažįsta tikėjimą, visiškai nesuderinamą su islamu, tačiau pastaraisiais dešimtmečiais jie buvo linkę pabrėžti, jog yra padorūs musulmonai.

Taigi pilietiniai prieštaravimai Sirijoje turi ryškų etnokonfesinį atspalvį – sunitų dauguma nepatenkinta alavitų viršūnės valdymu. Neatsitiktinai vienas iš opozicijos šūkių yra „Alavitus – į kapines, krikščionis – į Libaną“.

Krikščionys šiame sunitų ir alavitų konflikte dažnai stengėsi išsaugoti neutralitetą, tačiau įvykių logika verčia juos palaikyti Assadą, nes šis režimas, nepaisant neabejotino autoritarizmo, yra pasaulietiškas, o žvelgiant į karo eigą, opozicija vis labiau įgauna islamistinį charakterį.

Įsigalėjus Assado režimui, pagal įstatymą šalies prezidentu galėjo būti tik musulmonas, tačiau jokia religija negalėjo būti laikoma valstybine, ir krikščionys galėjo laisvai išpažinti savo tikėjimą.

Opoziciją sudaro gana marga įvairių grupių koalicija, ne visi jos atstovai yra islamistai, todėl Vakarų politikai gali kalbėti apie „demokratines jėgas“ Sirijoje, tačiau daug įtakingesnės ir kovingesnės grupės yra būtent islamistai. Taigi, jei opozicija laimės, Siriją valdys islamistai, ir tai, kas vyksta dabar, krikščionims kelia didelį nerimą dėl ateities.

Krikščionys jau susiduria su plataus masto persekiojimais. Interviu visuomenės informavimo priemonėms Antiochijos pravoslavų cerkvės hierarchas vyskupas Seidnaiskis Luka papasakojo, kad iš savo namų buvo išvaryti 138 000 krikščionių, be to, nuolat griaunamos krikščionių šventyklos. „Jie žudo žmones. Žmogaus gyvenimas jiems nėra jokia vertybė.“

Interviu „Rusijos balsui“ Antiochijos pravoslavų cerkvės metropolitas Afamijskis Ischakas sakė, kad Sirijos krikščionis palaiko teisėta valdžia taip, kaip gali, o atėjus kovotojams vyksta nenusakomi dalykai: griaunamos šventovės, grobiami dvasininkai, gyventojai prievarta išvaromi iš namų, vyksta teroro aktai.

Kita vertus, Vakaruose tvirtai tikima, kad vyksta demokratijos kova su autoritarizmu, jog liaudis sukilo prieš žiaurų diktatorių, taigi daugelis politikų ir žiniasklaidos priemonių linkę palaikyti opoziciją, daugiau ar mažiau ignoruodami sukilėlių daromus nusikaltimus, taip pat ir prieš krikščionis.

Neabejotina, kad Basharas al-Assadas – žiaurus ir autoritarinis valdovas, ir rasti demokratiškų ir romių valdytojų šiame regione būtų problema. Bet tie, kurie prieš jį sukilo, – dar labiau pažeidžia teises ir laisvę. Arabų pasaulyje įvykių eiga tokia, kad suteikti bent minimalų tikėjimo laisvės lygį (bent saugumą) gali tik autoritariniai lyderiai. Bandymai įdiegti demokratiją baigiasi taip, kaip jie baigėsi Irake ir Libijoje – nesibaigiančiu karu visų su visais, karu, kurio aukomis tampa etninės ir religinės mažumos.

Todėl Vakarų lyderių veiksmai, kurie teoriškai motyvuojami rūpinimusi žmogaus teisėmis, tik dar labiau pablogina tų teisių padėtį. Reikia atkreipti dėmesį nors į tai, kad Irakas po „išlaisvinimo“ prarado didelę krikščionių gyventojų dalį.

Amerikos senatorius Ronas Polas su skausmu pareiškė, kad „vyksta karas prieš krikščionybę ne tik iš liberalaus elito pusės, bet ir visame pasaulyje... Ir vyriausybės – arba, tiksliau, jūs, mokesčių mokėtojai, jį finansuojate.“

Todėl Sirijos krikščionys stoja prieš Vakarų karinį įsikišimą – pavyzdžiui, Grigorijus III, Antiochijos graikų katalikų patriarchas, pareiškė, kad tokia ataka būtų nusikalstamas aktas, kuris tik padidintų žuvusiųjų skaičių. Prieš planuojamą ataką stoja ir daugelis kitų krikščioniškų ir visuomenės veikėjų, tarp jų ir pačiose JAV. Pavyzdžiui, vyskupas Richardas Patesas, katalikų organizacijos „Amerikiečių vyskupų komiteto už tarptautinę taiką ir teisingumą“ pirmininkas, sakė: „Tikiuosi, kad mes ko nors išmokome iš patirties Irake.“

Karinio įsikišimo šalininkai piešia tokį paveikslą: „Diktatorius Basharas al-Assadas veda žiaurų karą prieš savo liaudį, naudoja cheminį ginklą, jį reikia nubausti už niekšingas piktadarybes ir duoti pamoką visiems, kas panorės jas pakartoti.“ Šie teiginiai kelia abejonių net Vakarų šalių visuomenei. Su kokia liaudimi kariauja žiaurų karą kovotojai? Su kokia nors kita? 

Turbūt neįmanoma nustatyti, kas ten panaudojo cheminį ginklą – galbūt Basharas al-Assadas išprotėjo. Galbūt jis nusprendė savo priešams padaryti didžiulę paslaugą, kurią jis tiktai gali, įtraukti JAV ir jų sąjungininkus į karą sukilėlių pusėje. Galbūt jis specialiai tam parinko tokį momentą, kai jiems to labiausiai reikia, nes karas klostosi ne sukilėlių naudai. Negalima atmesti tokio varianto. Bet daug įtikinamesnis atrodo kitas – cheminę ataką organizavo būtent tie, kuriems ji naudinga, kuriems jos labai reikia, kai lieka vienintelis šansas, kad Vakarai kariniu įsikišimu palaikytų jų pusę.

Verta prisiminti, kad vyriausybės, norinčios pradėti karą, paprastai melą laiko visai priimtiną, ir amerikiečių ar britų vyriausybės – nėra išimtis. Pavyzdžiui, prisiminkime Saddamo cheminį ginklą (taip ir nerastą) ir viagrą, kurią Kaddafis dalijo kariams, kad jie prievartautų moteris (šis pranešimas sukėlė audringą pasipiktinimą visame pasaulyje, ypač Hillary Clinton, bet jis, pasirodo, buvo melagingas). Melas, be to, aukščiausio lygio, niekam nėra problema, nei vyriausybėms, nei žiniasklaidai.

Galbūt perdėčiau sakydamas, jog prezidentas Obama, senatorius McCainas ar kiti įsiveržimo šalininkai turi tikslą sunaikinti Artimųjų Rytų krikščionis. Jie tiesiog žino, kad jų veiksmų šalutinis efektas bus būtent tai – ir tai jų nejaudina.

Tokioje situacijoje Rusijos pozicija, kuri tvirtai priešinasi Vakarų įsikišimui į Sirijos karą, yra labiau pagrįsta. Ir daug naudingesnė Sirijos krikščionims.

Mums gi belieka melstis Dievui už mūsų persekiojamus brolius ir būti dėkingiems, kad galime statyti bažnyčias, saugiai ir laisvai skelbti Dievo žodį. Ir prisiminti, kad pilietinę taiką verta palaikyti.

 Parengė M. Bočiarova



Susiję

Sergėjus Chudijevas 8154128895554995448
item