Kęstutis Girnius. Socdemų pasirinkimas

Šią savaitę opozicija įteikė parašus dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininko pirmuoju pavaduotoju, Darbo partijos (leiboristų) pirmininku Vytautu Gapšiu. Nepasitikėjimą pareiškė 44 Seimo nariai – konservatorių bei Liberalų sąjūdžio frakcijų atstovai, dar keli „Drąsos kelio“ partijos bei Mišrios Seimo narių grupės nariai.

Vasarą Vilniaus apygardos teismas pripažino Gapšį kaltu dėl sukčiavimo ir apgaulingos buhalterinės apskaitos tvarkymo. Nepasitikėjimo pareiškime tvirtinama, kad eidamas Seimo pirmininko pavaduotojo pareigas „daro žalą Lietuvos Respublikai, menkina piliečių pasitikėjimą valstybe, jos institucijomis, žemina Seimo vardą ir autoritetą“. Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas pasakė, kad Gapšio likimas Seime bus sprendžiamas spalį.

Reiškiamas nepasitikėjimas Gapšiu, bet jis pagrindinėje dramoje turės tik statisto vaidmenį. Esminis klausimas yra kaip balsuos socialdemokratai, o ne kokie bus galutiniai balsavimo rezultatai. Socdemai atsidūrė aklavietėje. Jeigu jie balsuos už Gapšio atleidimą iš pareigų, jau ir taip braškanti koalicija dar labiau susilpnės. Neatmestina galimybė, kad ji taps nevaldoma. Jei socdemai palaikytų savo koalicijos kolegą, jiems būtų priekaištaujama, kad jie pro pirštus žiūri į nusikalstamą veiklą, politiniais sumetimais rizikuoja Lietuvos ir jos parlamento geru vardu.

Opozicija, be abejo, trina rankas iš džiaugsmo. Ką socdemai bedarytų, partija nukentės. Arba susilpnės jų valdžia, arba jie bus vaizduojami moralios politikos reikalavimų nepaisantys oportunistai. Veikiausiai konservatoriai nuoširdžiai mano, kad Seimo vadovybėje neturėtų būti vietos nuteistajam, bet neabejoju, kad prie nutarimo reikšti nepasitikėjimą Gapšiu prisidėjo žinojimas, kad savo politinius oponentus įvaro į kampą.

Socdemų vadovas premjeras Algirdas Butkevičius pasakė, kad partija dar neapsisprendė, kaip ji balsuos. 

Kol kas Gapšio likimas nebuvo svarstomas ir koalicijos lygiu. Bet yra ženklų, kad socdemai nepalaikys nepasitikėjimo rezoliucijos. Save principingu laikantis Vytenis Andriukaitis aiškina, kad jei jis būtų Gapšys, jis pats iš pareigų pasitrauktų. Esą etika to reikalauja. Bet Andriukaitis taip pat teigia, kad nėra pagrindo Gapšį atstatydinti, kol nebus paskelbtas galutinis teismo nuosprendis. Galima kokį pusmetį luktelti. Dorovės požiūriu tai absoliučiai minimalistinė pozicija – galima laikytis poste iki paskutinio įmanomo momento, o iki tol viskas leistina. Manau, kad Birutė Vėsaitė apgailestauja, kad jos kolega anksčiau neišdėstė šios išradingos teorijos. Ji buvo priversta atsistatydinti, kilus įtarimui, jog ji sumaišė privačius ir viešuosius interesus, nors Vyriausioji tarnybinės etikos komisija net nebuvo teikusi išvadų. Moterys gali skųstis, kad jų kolegos taiko joms dvigubus standartus.

Panašiai kaip Andriukaitis argumentuoja buvusio Italijos premjero Silvio Berluskoni rėmėjai. Teismai ne kartą paskelbė nuosprendį prieš Berluskoni, bet jis neatsistatydindavo, laukdamas galutinių teismų sprendimų. Ne kartą ji išgelbėjo senaties terminas, bet šįmet laimė sustojo jam šypsotis, ir dabar svarstoma, ar jį pašalinti iš parlamento. Bet Berlusconi ir Italija tikrai nėra moralios politikos etalonai.

Matyti, kad Aloyzas Sakalas lankė tą pačią „dialektikos“ mokyklą, kaip jo jaunesnysis kolega. Po teismo nuosprendžio šią vasarą Sakalas pabrėžė, kad Darbo partija nebuvo nuteista, jos atžvilgiu byla nutraukta. 

„Nuosprendžio sulaukė Darbo partijos veikėjai, partijai nutraukta byla, todėl kalbėti apie koalicijos keitimą nėra pagrindo”. Partijos vicepirmininkas Algirdas Sysas kitais argumentais pasiekė tą pačią išvadą. „Iš dviejų blogybių renkamės mažesnę – kol kas Seime susiklostė tokia situacija, kad kitos koalicijos sudaryti neįmanoma, todėl reikia dirbti. Arba rengti naujus rinkimus”.

Gaila, kad tokia garbinga partija su tokia garbinga praeitimi ir tokiais vadovais kaip Steponas Kairys pasuko ekvilibristikos keliu, nusigręžė nuo moralios politikos ir nuo socialinio teisingumo, kertinio socdemų principo, atsisakydama rimtai svarstyti progresinių mokesčių įvedimą. Abejoju, ar toks „lankstumas” partijai naudingas. Geriau išsilavinę miestiečiai seniai nebalsuoja dėl socdemų, nes jų oportunizmas perdėm akivaizdus. Pasukę labiau principingos politikos keliu jie galėtų geriau miestuose varžytis su konservatoriais ir Liberalų sąjūdžiu.

Jei socdemai balsuotų už Gapšio atsistatydinimą, koalicija nesukristų, nes „darbiečiai“ neturi kur eiti. 

Pasitraukusi iš koalicijos Darbo partija atsirastų politinėje dykumoje. Ji netektų Seimo pirmininko posto ir ministerijų, neturėtų tinkamų tribūnų savo mintims plėsti ir visuomenės dėmesiui patraukti. Jai grėstų marginalizacija, partija panašėtų į „Drąsos kelią.“ Socdemai irgi neturi kur eiti. „Darbiečiams“ palikus koaliciją, reikėtų pakviesti konservatorius, ko gero, ir Liberalų sąjūdį. Konservatoriai išreikalautų daugiau svarbių postų, ir turėtų neoficialų prezidentės palaikymą. Ne dėl to, kad prezidentė itin susižavėjusi konservatoriais, bet dėl to, kad jie vykdytų politiką, kuri, prezidentės nuomone, geriausiai atstovautų Lietuvos interesams. Gana greitai nauji koalicijos nariai griežtų pirmuoju smuiku.

Taigi, koalicija išliks, bet jos veiksmingumas dar labiau smuks. Partijų tarpusavio santykiai nėra draugiški. Darbo partija, kuri dažnai nepaiso Vyriausybės sprendimų, pasidarys dar labiau nepriklausoma ir socdemų atžvilgiu dar mažiau prognozuojama. „Darbiečiai“ nejaučia nei poreikio, nei pareigos derinti savo veiksmus su socdemais, net dėl biudžeto. Reikia manyti, kad Darbo partija vis atkakliau pirš kairuoliškus siūlymus, siekdama užsitikrinti kairįjį elektoratą, sukurti regimybę, kad ji, skirtingai nuo socdemų, nuoširdžiai rūpinasi nuskriaustaisiais ir mažiau pasiturinčiais. Gal po kokių metų socdemai manys, kad vis dėlto reikėjo balsuoti prieš Gapšį, nutraukti koaliciją ir rizikuoti naujais rinkimais.

Šaltinis: www.alfa.lt