Antanas Maceina. Tautos esmė (III)

Antrąją teksto dalį rasite čia

3. Tauta kaip bendruomenė

a) Bendruomeniškas tautos pobūdis

Tauta kaip vienetas nėra masė, tai yra belytis, chaotiškas, palaidų individų sambūris, bet aprėžtas ir sutelktas dalykas. Tauta kaip individas yra išvidinės jungties (tautinės individualybės) suvienytas padaras. Ir vienu, ir kitu atveju tauta yra vieninga (aliquid unum). Bet šitas vieningumas nėra vientisinis (simplex). Tauta yra sudėta iš atskirų laisvų ir sąmoningų individų. Tauta yra kartu ir dauginga (compositum).

Jau iš anksto galima įspėti, kad šitas tautos daugingumas nėra mechaniškas, kad asmens nėra tik iš viršaus sutelkti šalia vienas antro. Jie yra vienas su antru susijungę, jie yra sudarę tam tikrą bendruomenę. Todėl po tautos kaip vieneto ir po tautos kaip individo savaime iškyla tautos kaip bendruomenės problema. Pro ją negalima tylomis praeiti jau tik dėl to, kad mūsų laikais ji yra tapusi svarbiausia visuomenės filosofijoje.

Tauta nėra sąjunga arba draugija (societas, Gesellschaft). Draugija yra sąlygota intereso. Ji atsiranda laisvai susitariant asmenims, kuriuos jungia noras pasiekti tam tikrą iš anksto pažintą ir paskirtą tikslą. Šitą mintį jau yra pasakęs Aristotelis savo Politikoje. „Kiekviena draugija (koinomia), - sako jis, - yra įsteigta kurio nors gėrio dėlei". [41] Ji tad yra sąmoningo ir valingo veikimo vaisius. Joje asmens gyvena šalia vienas antro, jungiami vienodo intereso, kuris kiekvienam įgyja savotiško atspalvio. Draugija todėl „yra panaši į mechanizmą" [42].

Tuo tarpu tauta yra organiška. Tautos pagrinduose visų pirma glūdi prigimtis, o tik paskui prisideda kultūrinis veikimas. Tauta nėra įsteigta, nėra sudaryta, bet atsiradusi ir išsivysčiusi. „Tauta yra daugiau negu aritmetinė suma atskirų žmonių, iš kurių ji susideda" [43]. Tauta yra bendruomenė (communio, Gemeinschaft).

Bendruomenės organiškumas daugelį suviliojo laikyti ją organizmu (Ad. Mülleris, Hegelis, Schellingas). Bet organiškumas dar nėra organizmas. Organiškumas yra tik priešingybė mechaniškumui. Tai, kas yra mechaniška, yra jungiama iš viršaus. Mechanizmo dalys koordinuojasi viena su antra dėl to, kad yra palenktos vienam tikslui, kurio siekia visuma. Tai, kas yra organiška, yra jungiama iš vidaus. Organizmo nariai yra suvedami vienybėn išvidinės prasmės. Kad organiškas dalykas taptų organizmu, reikia, kad jis turėtų substancialinę lytį. Kitaip sakant, reikia, kad jojo jungtis būtų substancialinė. Tuo tarpu dar niekam nepavyko įrodyti, kad pati bendruomenė yra substancija, tai yra turinti substancialinę lytį. Bendruomenė yra organiškas dalykas, bet ne organizmas.

Organiškumas reikalauja išvidinės jungties. Bendruomenė ją ir turi. Jau pats vardas parodo, kad ji yra tokia žmonių susivienijimo lytis, kur individai turi kažką bendra (commune, gemein). Šitasai bendras dalykas neateina individams iš viršaus: jis yra juose pačiuose. Jis jungia juos vieną su antru, jis daro juos savus, nes jie vienas antrame suranda tai, ką turi ir patys. Tuo bendruomenė ir skiriasi nuo draugijos. „Bendruomenė, - sako A. Rademacheris, turi prasmę, draugija turi tikslą. Prasmė imanenčiai glūdi pačioje grupėje, vadinamoje bendruomene, tikslas stovi šalia grupės... Bendruomenė yra vitalinis padaras, visuma (Ganzheit), draugija racionalinis padaras, suma". [44] Bendruomenė todėl iš esmės yra skirtina nuo draugijos. „Kaip organiškas dalykas yra iš esmės skirtinas nuo neorganiško, taip ir bendruomenė nuo draugijos. Čia yra ne tik grynas laipsnio skirtumas, tartum draugija būtų tik palaidesnė bendruomenė, bet ir skirtumas esminis". [45]

Organiškas bendruomenės pobūdis tautoje pasirodo labai ryškiai. Br. Bauchas visai teisus, teigdamas, jog „tauta yra konkrečiausias pavidalas, kokį bendruomenė laimi istorijos eigoje" [46]. Žinoma, antgamtinė bendruomenė Šventųjų Bendravime pasiekia dar didesnio organiškumo laipsnio ir, pasak D. v. Hildebrando, „darosi galima ontologišku atžvilgiu palyginti su organizmu" [47]. Bet ji yra kitos srities dalykas. Tuo tarpu prigimtoje tvarkoje (po šeimos) tautos nepralenkia niekas. Kitos bendruomenės daugiau ar mažiau yra draugijinio pobūdžio ir, kaip sako E. Krieckas, svyruoja tarp atskiro žmogaus ir žmonijos. Tuo tarpu tauta turi aiškų, apibrėžtą ir pastovų pavidalą.

Bendruomeniškas tautos pobūdis visų pirma pasireiškia josios jungtyje. Individus į tautą sujungia tautinė individualybė. Tuo tarpu ji, kaip matėme yra visiškai išvidinis dalykas. Ji nėra šalia individų, bet individuose. Ji nestumia jų, bet traukia vieną prie antro. Tauta neturi tikslo šalia savęs: jis glūdi joje pačioje. Tauta, kaip ir kiekviena bendruomenė, turi prasmę, bet ne tikslą. Šitoji prasmė išsivysto ir skleidžiasi iš vidaus. Tauta niekados negali tapti draugija, tai yra išvidinę savo jungtį pakeisti išviršiniu individų susitarimu. Tautos tapimas kultūrine bendruomene reiškia ne organiškos jungties nykimą, bet tik josios pažinimą, pripažinimą ir tobulinimą. Vitalinis tautos pobūdis lieka visados. Dar daugiau, tautai kultūrėjant, josios vitalumas, arba organiška gyvybinė jėga, darosi dar didesnis, nes instinktyvinis ryšys tuomet esti papildomas sąmoningu susirišimu.

Tauta, kaip ir kiekviena bendruomenė, nėra organizmas. Tiesa, tam tikrą gana vykusią paralelę galima čia išvesti. Tauta yra labai panaši į organizmą, nes ji yra organiškas dalykas. Vis dėlto ji nėra ir negali būti organizmas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių ir kiekviena kita bendruomenė organizmu gali būti vadinama tik metaforiškai. Tautos jungtis nėra substancialinė. Tiesa, ji yra išvidinė, ji yra pakankamai stipri jungti individams ir tam tikru laipsniu apspręsti jų žygiams. Bet ji neturi substancijalinės lyties žymių. Ji, kaip matėme, yra tik individualinio reiškimosi būdas. Jis yra bendras visiems tautos nariams, jis juos tad ir jungia. Bet jis visados lieka tik būdas.

Organizmas skiriasi nuo tautos dar ir tuo, kad jame veikia tik būtinumas (prigimtis), o tautoje šalia prigimties ir būtinos evoliucijos yra ir laisva kūryba, kuri tautai turi svarbiausią reikšmę. Tauta savo išsivystymo niekad tikra prasme neatbaigia. Ji gali tobulėti neribojamai, nes ją nuolat gaivina laisvas individų veikimas. Tuo tarpu organizmas, stumiamas tik prigimties, savo išsivystymo galą tuoj pasiekia.

Vis dėlto, nepaisant šito esminio skirtumo, tauta gali būti palyginama su organizmu. Ji auga organišku būdu, t. y. ne pridedant iš šalies (iuxtapositio), bet įimant į vidų (intussusceptio) ir išsiskleidžiant. Josios sudedamieji elementai yra ne šalia vienas antro kaip mechanizme; jie yra ne dalys, bet nariai tikra šio žodžio prasme. Savo organiškumu tauta yra panaši į organizmą, bet savo nesubstancialumu ji iš esmės nuo jo skiriasi.

b) Tautos linkimas į regimą lytį

Tauta yra visuomet bendruomenė. Bet kad ji būtų pergyvenama kaip bendruomenė, reikia, kad tautos nariai santykiuotų vienas su antru kaip tautiniai individai, o ne tik kaip žmonės apskritai; kad jie žinotų esą vienos didelės bendruomenės nariai ir pagal šitą žinojimą tvarkytų savo santykius, žodžiu, kad jie suvoktų save kaip tautinius individus. Šitoksai suvokimas žmonių santykius apsprendžia pagal tautiškumo principą. Tautos nariai tada vienas antrą jaučia ir pergyvena ne tik kaip žmogų, bet ir kaip tautietį, kaip tos pačios tautinės bendruomenės dalyvį. Tautiškumo principas keičia žmogaus nusistatymą kito žmogaus atžvilgiu, keičia žmonių santykius ir išviršinę šitų santykių formą. Tautiniai individai sąmoningai nori taip santykiuoti vieni su kitais, kad jų santykiai įgytų ir išviršinės vienybės formą. Tai, kas buvo bendra ir vieninga tik viduje, dabar stengiasi prasimušti į paviršių. Tautinė sąmonė nori tautos bendruomeniškumą apreikšti regimu pavidalu. Tauta linksta sukurti draugijinę savo gyvenimo lytį.

Tai yra nuoseklus tautos, kaip bendruomenės, išsivystymas. Pačiame ankstyvajame tarpsnyje tauta yra bendruomenė tik savo viduje. Draugijinėje lytyje ji susiorganizuoja jau iš viršaus. Į išviršinę organizaciją linksta kiekviena bendruomenė ir anksčiau ar vėliau ji ją pasiekia. Ilgus amžius šeima buvo jungiama tik išvidinio ryšio, kuris instinktyviai tvarkė josios narių santykius. Bet Mozės laikais ji įgijo draugijos formą ir tapo net juridine institucija: ji buvo suorganizuota iš viršaus. Šeimyninė bendruomenė tapo ir šeimynine draugija. Pirmųjų amžių Bažnyčia tvarkėsi meilės principu be ryškesnių ir griežtų įstatymų. Tuo tarpu šiandien ji turi tobuliausią teisinį kodeksą ir tikslingiausią organizacinę formą.

Žmonija taip pat siekia draugijinės lyties. Pirmuosius bandymus mes pergyvename Tautų Sąjungos pavidalu, kada instinktyvų tautų santykiavimą norima suimti į išviršines formas. Kai bendruomenėje instinktyvus ryšys apsireiškia sąmoningu susirišimu, kai išvidinė prasmė yra suvokiama kaip bendruomenės gyvenimo tikslas, kai organiškumas išviršinėse apraiškose yra sumechaninamas, tuomet bendruomenė įgyja draugijos pavidalą. Aišku, ji niekados nevirsta draugija ta prasme, kad paliautų buvusi bendruomene. Ji tik pasiima draugijos formą, pasilikdama bendruomenės pagrindą: bendruomenė tuomet susiorganizuoja. „Bendruomenė savo apraiškoje yra draugija". [48] Individų santykiai tada esti normuojami tam tikrų dėsnių, kuriuos mes vadiname įsakymais, įstatymais ir kitais vardais.

Taip yra ir su tauta. Per tautinės individualybės brendimą, per josios suvokimą tauta eina prie išviršinės organizacijos: tautinė bendruomenė stengiasi apsireikšti draugijos pavidalu. Tautinė bendruomenė skleidžiasi individuose, tautinė draugija šituos individus suorganizuoja. Tautinė bendruomenė duoda individų santykiams atramą, tautinė draugija šituos santykius apipavidalina pastovia ir regima lytimi. Tautinė bendruomenė taip santykiuoja su tautine draugija, kaip esmė su savo apraiška, kaip organizmas su organizacija, kaip apskritai subjektyvinė ir objektyvinė to pačio dalyko pusės. Tauta kaip bendruomenė yra subjektyvinė tautos pusė, tauta kaip draugija yra objektyvinė josios apraiška. Bet kaip kiekviena buitis stengiasi objektyvuotis, taip ir tauta. Todėl tautinė draugija arba tautinė organizacija yra ne kas kita, kaip tautos objektyvacija. Šitoji tautos objektyvacija, šitoji regima organizacinė arba draugijinė tautos lytis yra ne kas kita, kaip tautinė valstybė.

c) Tauta ir valstybė

Tauta gali būti valstybėje ir tauta gali būti valstybė. Pirmuoju atveju ji yra tam tikro suvereninio politinio vieneto dalis, antruoju ji pati yra tasai suvereninis politinis vienetas. Pirmuoju atveju valstybė jai yra išviršinis ir todėl svetimas dalykas, antruoju - valstybė tautai išauga iš vidaus ir todėl tampa sava valstybe. Kaip tauta santykiuoja ir turi santykiuoti su svetima valstybe - tai sociologų dalykas. Filosofiniam tautos tyrinėjimui rūpi tik klausimas, kas įvyksta tada, kai tauta sukuria savą valstybę.

Valstybėje tarp daugybės kitų dalykų galima įžiūrėti du charakteringus elementus: regimą organizaciją ir autoritetyvinę galią. Organizacija duoda valstybei tam tikrą aprėžtą formą, autoritetas palenkia piliečius paklusti šitai formai. Organizacija valstybę kuria, autoritetas ją palaiko. Be organizacijos valstybė būtų masė, be autoriteto ji virstų mase. Tauta, sukūrusi savą valstybę, įgyja regimą draugijinę lytį ir gauna autoritetyvinės galios. Sava valstybė nėra tautai primesta iš viršaus, bet kilusi iš vidaus. Josios nariai nėra įjungiami į kitą organizaciją, bet jie patys šitą organizaciją kuria. Jie patys savo santykiams duoda regimą pavidalą ir juos normuoja tam tikrais dėsniais. Tautinė bendruomenė čia tampa tautine draugija, vadinasi, tokia žmonių susivienijimo lytimi, kur išvidinė narių jungtis apsireiškia kaip išviršinis jų sutarimas. „Valstybėje, - sako W. Saueris, - tauta pasiekia suformuotą bendruomenę". [49] Valstybė tautos nesukuria. Tauta esti jau ir prieš valstybinę savo formą. Valstybė tik sujungia jau esamą tautą į išviršinę vienybę ir šitai vienybei duoda regimą pavidalą. Kultūrinis, o per jį ir gamtinis tautos savotiškumas yra sutelkiamas vienoje regimoje lytyje. Tautos ypatybės čia prasiveržia viršum ir susikristalizuoja tam tikromis pastoviomis formomis. Tautinė valstybė yra tautos objektyvacija, arba išviršinis tautos apsireiškimas.

Šiuo atžvilgiu tauta ir tautinė valstybė yra tas pats dalykas, tik svarstomas kitu atžvilgiu. Kai ją suvokiame kaip išvidinę bendruomenę, turinčią tam tikrą individualybę, ji yra tauta. Kai ją nagrinėjame kaip išviršinę organizaciją, turinčią tam tikrą lytį, ji yra valstybė. Kol tauta neturi valstybės, ji lieka daugiau ar mažiau išvidinis subjektyvinis dalykas, nes gyvena tik atskiruose individuose be pastovesnės regimos lyties. Regimumo ir pastovumo ji pasiekia tik savo valstybėje. Ta prasme O. Baueris ir sako, kad „valstybė man yra iš viršaus, o tauta gyvena manyje" [50].

Sukūrusi savo valstybę, tauta įgyja autoritetyvinės galios. Tauta kaip išvidinė bendruomenė neturi autoriteto, kaip jo neturi nė žmonija. Visuomenine prasme autoritetas yra teisė įpareigoti draugijos narius imtis tam tikrų veiksmų arba jų nesiimti [51]. Bet šitoji teisė gali apsireikšti tiktai tada, kai kuri nors bendruomenė įgyja regimą pavidalą. Kol ji yra išvidinė, josios autoritetas yra tik galimas, bet ne realus. Autoriteto realumui reikia regimo valios apsireiškimo. Tauta savoje valstybėje kaip tik ir apreiškia savo valią. „Valstybė, - sako J. Binderis, - yra tautos valia būti ir veikti, vadinasi, valia gyventi". [52] O kadangi tauta turi prigimtą teisę gyventi, todėl, apreiškusi šitą valią, ji tuo pačiu įgyja galios autoritetyviai reikalauti iš savo narių viso to, kas būtina josios gyvenimui. Valstybės autoritetas tampa tautos teisės gyventi išraiška. „Valstybė yra ne kas kita, kaip organizuota tautos galia". [53]

Tautinė valstybė veikia ir įsakinėja ne savo, bet tautos vardu. Valstybinis autoritetas čia yra kartu ir tautinis autoritetas. Antra vertus, paklusimas valstybei čia nėra paklusimas kokiam svetimam dalykui ar išviršinei prievartai, bet savo tautai, savo tautinės individualybės apsireiškimui, taigi ir savo paties prigimties reikalavimams. Kanto reikalaujama paklusimo autonomija tautinėje valstybėje iš tikro įvyksta.

Suprantama tad, dėl ko W. Saueris sako, kad „tauta ilgisi valstybės", kad „idealas, kurį sveika tauta ir kartu kiekvienas josios narys nešioja savo širdyje, yra stipri tautinė valstybė" [54]. Išvidinis tautos brendimas prirengia josios viduje organišką jėgą, kuri būtinai turi apsireikšti išviršine organizacija, josios slopinimas labai dažnai esti įvairių revoliucijų ir sąmyšių priežastis. Galima net neperdedant tvirtinti, kad visi XVIII, XIX ir XX a. politiniai sąjūdžiai iš esmės buvo ne kas kita, kaip šitos organiškos tautų jėgos apsireiškimas vienokia ar kitokia forma. Tautinės sąmonės atbudimas neišvengiamai veda į tautinę valstybę. Žinoma, būtų vienašališka tvirtinti, kad valstybė yra būtina tautai būti. Tauta gali egzistuoti ir be savos valstybės; gali ji šitą valstybę ir prarasti. „Valstybė gali žlugti, bet tautinė bendruomenė liks, nes ji yra gyva kiekviename individe". [55] Bet tokia tautos būtis nėra normali. Tobulesniam tautos išsivystymui sava draugijinė lytis yra reikalinga. Tauta be savos valstybės nėra atbaigta. „Tauta trokšta valstybinės organizacijos, kad sustiprėtų ir viduje, ir iš viršaus". [56] Vėliau mes matysime, kad tauta iš tikro negali tapti nacija, tai yra visuotinio reikšmingumo tauta, jei ji nėra ar bent nebuvo sukūrusi savo valstybės.

Po viso, kas pasakyta, darosi aiškus ir tautybės principas (le principe des nationalités). Jo esmė yra ta, kad kiekviena tauta gali turėti valstybę, ir kiekviena valstybė gali apimti tik vieną tautą. „Kiekviena tauta yra pašaukta sukurti valstybę, o kiekviena valstybė turi būti tautinis asmuo". [57] Šito principo šaknys glūdi pačiuose Europos kultūros pagrinduose. Pripažinus ir praktiškai įvykdžius (vergijos ir baudžiavos panaikinimas) nelygstamą žmogiškojo asmens vertingumą, nuosekliai paskui jį turėjo ateiti ir tautinės individualybės teisių pripažinimas. Konkrečiai jis apsireiškė Prancūzų revoliucijos metu, vėliau formuluotas Paskalio Manzinio [58] 1861 m. (jo kalboje gruodžio 7) ir pagaliau praktikoje įvykdytas po didžiojo karo pagal garsiąją tautų apsisprendimo teisę.

Tautybės principu apsireiškia tautos, kaip ir kiekvienos kitos bendruomenės, iš pačios prigimties kylanti teisė objektyvuotis konkretiniu pavidalu. Čia teoriškai pripažįstama tai, kas glūdi kiekvienos tautos gelmėse. Tautybės principas nėra dirbtinis padaras, bet nuoseklus organiško kultūros išsivystymo vaisius. Kiekviena tauta turi teisę, „kad išvidinė bendruomenė taptų išviršinės galios nešėja, o išviršinė galia saugotų išvidinę bendruomenę" [59]. Išvidinis tautos vieningumas turi apsireikšti vieninga organizacija iš viršaus, o šitoji išviršinė vienybė turi ugdyti ir saugoti išvidinį vieningumą. Tauta sukuria valstybę, o valstybė tobulina tautą. Tauta, kaip ontologinis ir kaip sociologinis dalykas, tobulos sintezės pasiekia tautinėje valstybėje.

d) Pilnutinis tautos supratimas

Daugybėje tautos apibrėžčių galima aiškiai skirti dvi grupes arba du stebėjimo punktus, iš kurių žiūrima į tautą ir kurie todėl apsprendžia josios esmės supratimą. Tautą galima nagrinėti kaip visuomeninio gyvenimo lytį, turinčią tam tikrą politinę vienybę. Tai bus išviršinis tautos supratimas. Bet į ją galima žiūrėti ir iš vidaus. Galima tautą imti kaip organišką bendruomenę, kaip individualybę, turinčią išvidinę jungtį, kuri telkia individus draugėn net ir tada, kai tauta kaip vienetas dar nepasirodo visuomeniniame gyvenime. Pirmasis tautos supratimas bus sociologinis, antrasis ontologinis. Pirmuoju atveju tauta yra svarstoma kaip visuomeninis dalykas, antruoju - kaip ontologinis. Pirmasis supratimas yra įsigalėjęs romanų (italų, prancūzų, belgų) kraštuose, antrasis germanų (vokiečių, austrų). Šių tautų charakterio skirtingumai apsireiškia net ir filosofinėse koncepcijose.

Romanams tauta visų pirma yra „politinės valios vienetas". Tam tikra žmonių grupė tampa tikra tauta tada, kai įsigyja politinę laisvę ir pati tvarko politinį savo gyvenimą. Šitoksai sociologinis tautos supratimas ryškiausiai išėjo aikštėn garsioje Paskalio Manzinio definicijoje, kuria jis apibrėžia tautą savo kalboje, pasakytoje atidarant tarptautinės teisės katedrą Turino universitete 1851 m. sausio 22 d. Pasak jo, „tauta yra prigimtoji žmonių draugija (societa), kurioje teritorijos, kilmės, papročių ir kalbos vienybė suformuoja gyvenimo bendruomenę ir socialinę sąmonę" [60]. Ta pati mintis glūdi ir E. Renano posakyje: „Tautos buvimas yra nuolatinis plebiscitas" [61]. Tauta būna dėl to, kad nori būti ir kad šitą savo norą apreiškia. Šitoks tautos supratimas vienokia ar kitokia forma yra kartojamas beveik visų italų ir prancūzų sociologų (J. Toniolo, Gentile'o, J. Deloso, Le Furo ir kt.).

Prieš sociologinį tautos supratimą germanai stato ontologinę tautos sąvoką. Jiems tauta visų pirma yra ne visuomeninė apraiška, bet individualybė. Įdomu ir tai, kad romanų kraštuose tautos esmę tyrinėjo daugiau sociologai ir teisininkai, o germanų filosofai. Visi didieji vokiečių metafizikai yra davę tautos apibrėžtis. Kantui, pavyzdžiui, tauta yra „vienos žemės juostos (Landstrich) sujungta žmonių grupė, kiek ji sudaro vienetą" [62]. Pasak Fichte's, tauta yra „bendruomenėje gyvenančių ir prigimtuoju bei dvasiniu būdu visuomet save gimdančių žmonių vienetas, kuris visumoje yra palenktas ypatingam iš jo išsivystančio dieviškumo dėsniui" [63]. Hegelis tautą supranta kaip organišką visuotinio gyvenimo kūną, kaip objektyvinės dvasios išsivystymo narį, kuris istoriniame vyksme turi atlikti ypatingą savo paskyrimą [64]. Metafizinis tautos supratimas, vienaip ar kitaip pakeistas, žymu visose germanų sociologų ir kultūros filosofų teorijose (O. Spanno, O. Bauerio, W. Sauerio ir k.). Galima lengvai suprasti, kad nei viena, nei kita tautos sąvoka nėra pilna. Tauta nuo vieneto, kuris ją išskiria iš masės, per išvidinę bendruomenę išsivysto į tautinę valstybę. Čia mes turime tris tobulėjimo tarpsnius: išviršinį susitelkimą, išvidinį vieningumą ir išviršinį šito vieningumo apsireiškimą. Ir germanai, ir romanai prileidžia pirmąjį tarpsnį: ir vieniems, ir kitiems tauta yra vienetas. Bet toliau germanai labiau pabrėžia antrąjį tarpsnį, o romanai trečiąjį. Germanams tauta yra išvidinis vienetas, romanams išviršinis. Germanai tautos esmę suranda išvidinėje bendruomenėje, o romanai - regimoje šitos bendruomenės lytyje.

Tuo tarpu tauta nėra tik socialinis dalykas, kuriamas ir palaikomas „politinės valios" arba „socialinės sąmonės", kaip nori romanai. Politinė valia ir socialinė sąmonė pirmiausia yra ne tautos atsiradimo priežastys, bet tautos buvimo pasekmė. Tiesa, grįžtamuoju būdu jos formuoja tautą. Bet joms atsirasti reikia pagrindo, joms būti reikia subjekto, kuris galėtų įgyti „socialinę sąmonę" ir apreikšti „politinę valią". Masė negali turėti jokios sąmonės ir jokios valios. Tam reikia organiškos bendruomenės ir vieningos individualybės. Socialinė tautos sąmonė ir politinė josios valia būtinai suponuoja tautą kaip išvidinį dalyką, nes šitoji sąmonė ir šitoji valia yra tik išviršinis suvokimas ir apsireiškimas to, kas glūdi viduje.

Germanai tad visai teisingai tautą laiko išvidine bendruomene ir individualybe. Bet jie per maža žengia priekin. Tauta yra išvidinis dalykas. Bet ji stengiasi objektyvuotis. Tauta yra organiška bendruomenė. Bet ji siekia sukurti regimą draugijinę savo buvimo lytį. Išvidinė žmonių jungtis nori tapti išviršiniu jųjų ryšiu. Tauta nori objektyvuotis valstybėje. Valstybė iš esmės yra visuomeninis arba išviršinis dalykas. Romanų tautos sąvoka yra tad taip pat teisinga, tik jie neieško šitam išoriniam dalykui išvidinės atramos, šitai draugijinei lyčiai subjekto, būtent: kieno ji yra lytis. Germanai per daug pabrėžia subjektyvinę tautos pusę, romanai per daug įsižiūri į objektyvinę tautos lytį. Romaniškasis tautos supratimas pasilieka paviršiuje, nes neieško atramos, germaniškasis neišsiveržia į viršų, nes nemato atbaigos. Tuo tarpu pilnutinė tauta yra ir vienetas, ir išvidinė bendruomenė, ir organizacija arba draugija. Dėl to ir pilnutinis tautos supratimas negali praleisti nė vieno šito momento.

Tobulai išsivysčiusi, arba pilnutinė, tauta yra žmonių grupė, vieningos individualybės sujungta į bendruomenę ir apsireiškianti draugijine-valstybine lytimi. Kaip grupė, tauta skiriasi nuo žmonijos ir susieina su šeima. Grupinė žymė tautai virsta rūšiniu skirtumu žmonijos atžvilgiu ir bendrąja gimine šeimos atžvilgiu. Kaip bendruomenė, tauta susieina su žmonija ir su šeima, bet skiriasi nuo draugijų ir nuo organizacijų, kurios neturi organiškos išvidinės jungties ir todėl nėra bendruomenės. Kaip turinti draugijinę lytį, tauta susieina su šeima ir su organizacijomis, bet skiriasi nuo žmonijos, kurios draugijinė lytis yra dar tik tolima viltis.

Šitoji apibrėžtis nesuplaka tautos nė su vienu kolektyviniu vienetu. Bet ji taip pat nė nuo vieno josios visiškai neatskiria, nes tauta, būdama kolektyvas, turi tam tikru būdu su jais susisiekti, o būdama ypatingas kolektyvas, turi nuo jų ir skirtis. Šitoje apibrėžtyje taip pat sueina visi pilnutinės tautos pradai. Jei svarstysime tautą, praleisdami draugijinę josios lytį, kaip ją supranta germanai, ji bus žmonių grupė, vieningos individualybės sujungta į bendruomenę. Jei imsime tautą romaniškuoju atžvilgiu, ji bus žmonių grupė, apsireiškianti valstybine lytimi. Bet kaip pilnutinė tauta išvidinę savo pusę apreiškia regimu pavidalu, taip ir pilnutinis tautos supratimas sintetinį savo išsprendimą randa tik organiškame šitų dviejų pusių sujungime.

41 1, 2.
42 A. Rademacher. Die Kirche als Gemeinschaft u. Gesellschaft, Augsburg , 1931, p. 25.
43 VI. Solovjov. National e u. politische Betrachtungen, Stuttgart, 1922, p. 38, II išnaša.
44 Op . cit., p. 26.
45 A. Rademacher. Op . cit. ibd.
46 Systematische Philosophie , rinkinyje Die Kultur der Gegenwart, IVI Abt. Leipzig, 1924, p. 272.
47 Metaphysi k de r Gemeinschaft , p. 179, Augsburg , 1930. Plg. dar Šv. Povilo 1. Kor. 12.
48 A. Rademacher. Die Kirche als Gemeinschaft u. Gesellschaft, p. 28.
49 Schöpferisches Volkstum als national u. weltpolitisches Prinzip, p. 6.
50 Nationalitätenfrag e u. Sozialdemokratie, p. 183.
51 Plg. V. Cathrein. Moralphilosophie , II, Leipzig, 1924, p. 399.
52 Der autoritär e Staat, vok. Logos, 22 tom . 2 sąs., p. 156.
53 P. Barth. Philosophi e de r Geschichte als Soziologie, p. 801.
54 Schöpferisches Volkstum... p. 6.
55 O. Bauer, op . cit., p. 186.
56 W. Sauer. Sozialphilosophie, p. 191.
57 Blüntschli. Revue de droit international de sciences diplomatique s et politiques, 2 sąs., 1933, p. 127.
58 Pagal Manzin į „tai yra principas, duodą s tautai teisę iš tauto s pereiti į valstybę " (plg. Revue de droit international etc. ibd.).
59 O. Bauer, op . cit., p. 187.
60 Cit. Johannet. Le princip e de s nationalités, p. 7.
61 Cit. Fr. Meinecke. Weltbürgertu m u. Nationalstaat, München , 1911, p. 4.
62 Plg. R. Eisler. Wörterbuc h de r phil. Begriffe, II, p. 202.
63 Reden an die deutsch e Nation , Berlin, 1808, p. 251.
64 Plg. R. Eisler, op . cit., p. 203; Fr. Überweg , Grundris s de r Geschichte de r Philosophie, IV, Berlin, 1913, p. 95.


Iš veikalo „Tautinis auklėjimas". Antanas Maceina. Raštai VII: Pedagogikos filosofija („Minties" leidykla, 2009 Vilnius).

Šaltinis: www.maceina.lt