Romualdas Ozolas. Apie puolimą ir gynybą

Visą laiką maniau, kad mes puolame. Nuo to laiko, kai okupantai, padedami išdavikų, išklojo miško brolius, ir mes, dar netikę miškui, perėmėme tautos gyvenimo estafetę, svarbiausiu uždaviniu laikiau sukaupti jėgas naujam puolimui. Jis įvyko su Sąjūdžiu ir buvo vainikuotas valstybės atkūrimu. Gynyba tai gali atrodyti nebent tam, kuris buvo anoje pusėje arba viską atsargiai stebėjo stovėdamas po medžiu.

Ne gynėmės, o puolėme ir 1991-ųjų sausį, ir vėliau - iki pat pripažinimo. Visa istorinių įvykių seka norinčiajam juos matyti ne kaip nacionalistų ar radikalų (taip šiuos žmones vadino Maskva) siautėjimą, o kaip dar vieną tautos pakilimą pareikšti valią į savarankišką gyvenimą nuo pat 1988-ųjų birželio ir dar anksčiau - 1949-ųjų vasarį, 1941-ųjų birželį, 1918-ųjų vasarį - yra viena nenutrūkstama tautos bandymų įsikurti savo žemėje su visomis suvereniai tautai priklausančiomis teisėmis linija. Puolimo linija. Su pakilimais ir atoslūgiais, pralaimėjimais ir pergalėmis, bet nuosekliai siekianti būti tauta ir valstybe Žemėje. Prie jų kaip prologą priskirčiau ir tuos tris šimtus mūšių, kurių dalis vertė keistis visą Europą dar iki Naujųjų laikų.

Dabar man sakoma, kad visa tai yra abejotinos vertės pastangos, nes 1918 metais Jonas Basanavičius padarė strateginę klaidą - pabrėždamas tautinio prado primatą, atsiribojo "nuo lenkiškai kalbančios gyventojų dalies", ir "viena tautos šaka buvo nukirsta". Suprask, tai lemia visas tolesnes mūsų istorijos nesėkmes iki pat šių dienų, kai kuriame "troškią uždaros erdvės atmosferą", o tautą traktuojame "kaip uždarą sektą". Dėl to, atrodo, ir prezidentė nesuteikia pilietybės čiuožėjai Isabellai Tobias. Taip dėsto Saulius Spurga savo tekste "Kaip atsispirti globalizacijai?"

Jeigu kas nors mano, kad lietuvių modernios valstybės sukūrimas buvo klaida, beprasmiška yra diskutuoti, nes šiuo atveju veikia ne argumentai, o visai kas kita. Tokias pozicijas palikime pačių tokiamanių sąžinei. Tačiau klausimas, ar globalizmo kaip pasaulio suvienmatinimo ideologijos užkloti nacionalinės valstybės kūrėjai negali pasakyti nieko pozityvaus, net neieško "konstruktyvaus prado" - jau ne J.Basanavičiaus smerkėjų reikalas.

Kad esame gerokai susiskaldę, išsiskaidę, susipriešinę, pasimetę ir t. t., pripažįstama visuotinai. Tai kur ieškoti bendrumo, kuris galėtų integruoti visos nacijos pastangas valstybei, atramos?

Galimi įvairūs siūlymai. Bet jei vis dar sakome, kad esame savarankiška valstybė, ar ne priimtiniausias, beje, ir įsakmiausias būtų bandymas atsiremti į savo valstybės Konstituciją? Išgryninkime čia keletą svarbiausių jos postulatų.

1. Lietuva yra nepriklausoma demokratinė respublika. 2. Lietuvos Respublikos įkūrėja yra lietuvių tauta. 3. Pamatiniai valstybės matmenys yra teritorija, kalba ir tikėjimas. 4. Tautybė nėra tapati pilietybei. 5. Valstybės paskirtis - tautos kultūra, kultūros paskirtis - tautos intelektas. 6. Ryšys su pasaulio kultūromis - vertimas. 7. Lietuvos žemė Respublikos teritorijoje - išimtinė lietuvių tautos nuosavybė.

Galima būtų paminėti ir daugiau postulatų, nukreipiančių mus į konstruktyvias mintis, žodžius ir veiksmus. Šios ideologijos pagrindu, manytina, retas nesutiktų ieškoti politinių sprendimų su visų politinių pakraipų jėgomis.

Ką praktikuojame? Užuot nustatę, kiek Lietuvos Respublika, įstojusi į Europos Sąjungą (ES), dar yra nepriklausoma, o kiek ir kaip - priklausoma, kaip tuo savo nepriklausomybės potencialu ji turi ir gali pasinaudoti, o kaip - priklausomybės, tuščiai malame liežuviais. Tuo metu galintieji tyliai siurbia ES finansus ir šlovina "paramą". Konstitucija aiškiai sako, kad valstybę įkūrė lietuvių tauta, o kuria ją su visais valstybei lojaliais piliečiais, kuriais gali būti ne tik lietuviai (ir jų esama, deja, nelojalių!), bet ir Lietuvos teritorijoje gyvenančios tautinės bendruomenės bei mažumos. Ar turi teisę reikšti pretenzijas valstybei asmenys, nelojalūs jai iš principo arba deklaruojantys savo lojalumą kitoms valstybėms (tiek lietuviai, tiek kitataučiai)? Vienas labiausiai supainiotų yra tautybės ir pilietybės klausimas. Normą "Respublikos pilietybė įgyjama gimstant" įprasta aiškinti lietuvių prigimtinės teisės į pilietybę prasme. Tačiau Konstitucija sako, kad visi Respublikoje gimusieji, taigi ne tik lietuviai, gauna galimybę įgyti Respublikos pilietybę. O įgyja ją apsispręsdami, ar nori jos, ar ne. Ir tai galioja ne vien Lietuvos lenkams, rusams, bet ir lietuviams. Ne vienas jų ir neapsisprendžia. O mes traukiam: pagal Konstituciją lietuvis, net turintis kitos šalies pilietybę, turi prigimtinę teisę į Lietuvos pasą! Ir t. t. Kur čia mūsų uždarumas? Kur čia "atvirųjų" logika?

Kas pasakyta, yra tik galimų diskusijų apmatai. Jos visiems aiškumo siekiantiesiems ir argumentų paisantiesiems galėtų suteikti ne tik problemų supratimą, bet ir galimybę telktis jas spręsti, o kartu aiškiai matyti, kam sveiko proto argumentai nepriimtini, kas savo valia pasitraukia į aną pusę, už konstruktyvių valstybės problemų erdvės, į destrukcijos ir absurdo zoną. Deja, užuot bandžius sutelkti nacijos protą ir valią, toliau strateguojama ideologinėse stovyklose ir partijose, kuriami su tautos tikrove beveik nieko bendra neturintys planai, o kitų pažiūrų netikšos kartkartėmis apmėtomi savadarbėmis bombutėmis, panašiomis į S.Spurgos publikaciją. Gaila. Ir apgailėtina.

Beje, aš asmeniškai maniau, kad I.Tobias turėjo pakankamą įdirbio minimumą Lietuvos pilietybei gauti.

Šaltinis: www.lzinios.lt