Erika Šiminskytė. Parlamentarai pasisakė už norą turėti, bet ne už vaiko gerovę
Priėmę įstatymą, leidžiantį pagalbinio apvaisinimo procedūras atlikti vienišoms moterims, parlamentarai pasipriešino tautos valiai: valstybė...
Priėmę įstatymą, leidžiantį pagalbinio apvaisinimo procedūras atlikti vienišoms moterims, parlamentarai pasipriešino tautos valiai: valstybės finansuojamą pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims remia tik 39 proc. Lietuvos gyventojų. LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ 2026 m. kovo mėn. atlikta visuomenės apklausa parodė, jog valstybės finansuojamą pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims remia 39 proc. gyventojų, tuo tarpu 14 proc. tam prieštarauja, o dar 8 proc. apskritai nepritaria tokių paslaugų kompensavimui iš viešųjų lėšų.
Dažnai tenka girdėti pasisakymų, jog prieštaraujantieji
vienišų moterų pagalbiniam apvaisinimui į keblią padėtį stato tas moteris,
kurios vienos augina vaiką. Netgi priekaištaujama pagalbinio apvaisinimo
vienišoms moterims priešininkams: „Kaip turėtų jaustis vaikas, augantis be tėvo
ir girdėdamas tokius priekaištus? Tai gali paskatinti jo nepilnavertiškumo
jausmą.“
Tačiau yra milžiniškas skirtumas tarp situacijos, kai
moteris netenka vaiko tėvo susiklosčius nepalankioms aplinkybėms – dėl skyrybų,
mirties ar vyrui, sužinojusiam, kad moteris laukiasi, pabėgus. Tokiu atveju
moters ryžtas vienai auginti kūdikį prilygsta žygdarbiui.
Tačiau situacija, kai valstybė iš anksto įstatymu suplanuoja
vaikui sąlygas augti be tėvo, yra visai kas kita. Todėl prieš priimdami tokį
įstatymą tautos išrinktieji turėjo atsakyti į klausimus būtent žvelgdami iš
vaiko pozicijos, nes valstybės pareiga yra ginti silpnuosius.
Mūsų pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje, pagal kurią
turėtume gyventi, – įrašyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę,
tėvystę ir vaikystę“ (38 str.).
Žvelgiant būtent per tėvystės, motinystės ir vaikystės
prizmę, tuo atveju, kai pagalbinis apvaisinimas (PA) atliekamas vienišai
moteriai naudojant donoro spermą, išryškėja esminė konstitucinių vertybių
įtampa.
Svarbu pastebėti, kad tradicinėje šeimos teisėje tėvo
nebuvimas (dėl skyrybų, mirties ar partnerio pasitraukimo) yra laikomas
gyvenimo aplinkybe arba nelaime, kurios pasekmes valstybė stengiasi sušvelninti
(alimentų išieškojimu, našlaičių pensijomis).
Tuo tarpu įteisinus vienišos moters PA su donoro sperma,
tėvystė eliminuojama sąmoningai ir iš anksto – pačios valstybės įstatymu. Todėl
natūraliai kyla klausimas: ar Konstitucijos 38 straipsnis motinystę ir tėvystę
įvardija greta kaip lygiavertes vertybes?
Kai valstybė legalizuoja (o juo labiau – finansuoja)
procedūrą, kuria sąmoningai sukuriamas vaikas be teisinio ir socialinio tėvo,
kyla klausimas, ar ji nepažeidžia savo pareigos saugoti ir globoti tėvystę?
Įteisindama PA vienišoms motinoms, valstybė sukuria
precedentą, jog tėvas vaikui auginti nėra būtinas, o jam pradėti užtenka vyro
biologinės medžiagos. Tėvo redukavimas iki genetinės medžiagos reiškia jo
vaidmens susiaurinimą iki biologinės funkcijos, ignoruojant auklėjimo, emocinio
ryšio ir atsakomybės aspektus, įtvirtintus to paties 38
straipsnio 6 dalyje: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus… iki
pilnametystės juos išlaikyti.“
Šios nuostatos pasekmės skaudžiai paliečia vaiko vaikystę.
Įteisinus PA vienišai moteriai, pažeistas „vaiko interesų viršenybės“
principas.
Jungtinių
Tautų vaiko teisių konvencija, kuri yra Lietuvos teisinės sistemos dalis,
ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis įpareigoja valstybę visų
pirma užtikrinti vaikystės apsaugą ir geriausius vaiko interesus. Kritikai
atkreipia dėmesį į kelis aspektus:
Teisė į abu tėvus. Vaikas neturi galimybės pasirinkti
savo gimimo aplinkybių. Kai PA atliekamas heteroseksualiai porai (net ir su
donoro sperma), vaikas nuo pat pradžių turi ir motiną, ir tėvą (socialinį bei
teisinį), kurie dalijasi atsakomybe. Vienišos moters PA atveju valstybė iš
anksto atima iš vaiko teisę turėti vieną iš tėvų (tėvą).
Tapatybės ir kilmės klausimas. Net ir atvėrus
donorystės registrus (kai vaikas, sulaukęs pilnametystės, gali sužinoti donoro
tapatybę), biologinis donoras niekada netampa tėvu. Vaikui tenka susidurti su
savotiška egzistencine asimetrija: jis žino, kad tėvo nebuvimas nebuvo
atsitiktinumas, o iš anksto suplanuotas sprendimas.
Raidos ir socialinių išteklių netolygumas. Sociologiniai
ir ekonominiai tyrimai nuosekliai rodo, kad dviejų tėvų šeimose augantys vaikai
vidutiniškai turi didesnį emocinį, laiko ir finansinį saugumą nei augantys
vieno iš tėvų šeimoje. Nors viena motina gali būti visiškai atsidavusi ir
finansiškai pajėgi, objektyviai vieno žmogaus ištekliai (laikas, energija,
pajamos, atsarginis planas ligos ar krizės atveju) yra dvigubai mažesni nei
dviejų tėvų.
Poveikis motinystei ir valstybės socialinei atsakomybei
Savo mintimis apie valstybės atsakomybę saugant motinystę ir
užtikrinant realią socialinę paramą moterims dalijasi Vytauto Didžiojo
universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorė, Santuokos ir šeimos
studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja Birutė Obelenienė.
Ar įteisintas teisinis reguliavimas pakankamai užtikrina
motinystės apsaugą ir valstybės socialinę atsakomybę, ar, priešingai, labiau
pabrėžia individualią moters autonomiją, nepakankamai įvertindamas socialines
ir ekonomines motinystės aplinkybes?
Vertinant įteisinto teisinio reguliavimo pasekmes, svarbu
atkreipti dėmesį ir į valstybės konstitucinę pareigą saugoti bei globoti
motinystę, kuri įtvirtinta Konstitucijos
38 straipsnyje. Tačiau šioje situacijoje išryškėja įtampa tarp moters
individualios autonomijos ir realios motinystės apsaugos. Būtina atkreipti
dėmesį į kelis itin svarbius veiksnius.
Didesnė skurdo ir perdegimo rizika. Lietuvoje vienišų
tėvų (dažniausiai motinų, kurios augina vaikus vienos) namų ūkiai statistiškai
yra viena labiausiai skurdo rizikos veikiamų grupių.
2015 m. Lietuvoje vienišų tėvų su vaikais buvo daugiausia iš
trijų Baltijos valstybių – 14 proc. visų namų ūkių. Daugiausia tai buvo motinos
su vaikais. Vienišų tėčių tais pačiais metais Lietuvoje buvo 27 proc.
Pastebėta, jog vieniša tėvystė nepalyginamai grėsmingesnė
moterims. Vienišos motinos skurdo labiau, palyginti su vienišais tėčiais,
beveik visais gyvenimo etapais.
Kai moteris sąmoningai pasirenka motinystę viena, ji
prisiima visą finansinę ir buitinę naštą – be antrojo maitintojo ir be teisinės
galimybės prisiteisti išlaikymą (alimentus) iš vaiko biologinio tėvo.
Rizikos perkėlimas valstybei. Vienišai motinai
susidūrus su sveikatos problemomis, darbo netekimu ar finansiniais sunkumais,
vaiko išlaikymo ir globos našta tiesiogiai gula ant valstybės socialinės
sistemos. Dėl to kyla diskusija, ar valstybė, skatindama ir kompensuodama
tokias procedūras, netiesiogiai nepadidina socialiai pažeidžiamų šeimų
skaičiaus, užuot stiprinusi dviejų tėvų šeimos modelį.
Iš tiesų PA vienišoms moterims sukuria papildomų problemų, į
kurias iš viso neatsižvelgta šioje diskusijoje. Tyrimai patvirtina, jog vaikai,
iki 5 metų amžiaus augdami su vienu iš tėvų, turėjo daugiau emocinių ir elgesio
sutrikimų, netgi išsiskyrė žemesniais akademiniais pasiekimais.
Čia reikėtų būtinai pastebėti, jog tai tyrimai, kurie kalba
apie visą populiaciją, o ne apie konkretų atvejį. Labai dažnai motinos
įsiskaudina tai išgirdusios. Būtina priminti, kad atskiri atvejai, asmeninės
patirtys gali gerokai skirtis nuo populiacinių tyrimų.
Reikia akcentuoti, jog tėvo buvimas ypač svarbus mergaitės
gyvenime. Tyrimais patvirtinta, jog mergaitė, augdama be tėvo, anksčiau pradeda
lytinį gyvenimą, dažniau rizikuoja užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis
(LPL), turi daugiau lytinių partnerių, o tai savo ruožtu padidina paauglių
nėštumų ir nevaisingumo atvejų skaičių.
Noras turėti vaiką dar nesuteikia teisės jį turėti
Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto
profesoriaus, gydytojo, kunigo Andriaus Narbekovo teigimu, teisės į vaiką nėra
– yra tik vaiko teisė į šeimą ir abu tėvus.
Remiantis šia pozicija, Konstitucijos 38 straipsnis
įpareigoja valstybę ne tenkinti suaugusiųjų norus bet kokia kaina, o kurti
teisinę aplinką, kurioje kiekvienas vaikas turėtų maksimalią galimybę turėti ir
motiną, ir tėvą, taip užtikrinant lygiavertę motinystės, tėvystės ir vaikystės
apsaugą.
Kunige, kur yra riba tarp asmens teisėto troškimo
susilaukti vaikų ir teisės į vaiką?
Katalikų Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra
dovana, kurią Dievas Kūrėjas patiki žmogui, ir kad ši dovana turi būti
perduodama atsakingai, o ne kaip objektas, kurį galima techniškai pagaminti ar
užsitikrinti.
Reikia aiškiai skirti troškimą turėti vaiką ir teisę į
vaiką. Noras turėti vaiką, kad ir koks giliai suprantamas ir empatiškai
vertinamas, savaime nesuteikia moralinio pagrindo vaiko „pagaminti“ dirbtinėmis
priemonėmis, lygiai taip pat, kaip noras vaiko neturėti nepateisina jau pradėto
vaiko apleidimo ar sunaikinimo.
Šis principinis skyrimas – troškimo (norminio nesaistymo) ir
teisės (moralinės pareigos kito atžvilgiu) – yra esminis.
PA pažeidžia vaiko orumo klausimus. „Žmogaus asmens orumo
pripažinimas taip pat reiškia santuokinės sąjungos ir žmogaus prokreacijos
orumo pripažinimą visais jų aspektais. Šia prasme teisėtas noras turėti vaiką
negali virsti „teise į vaiką“, kai negerbiamas paties vaiko kaip neatlygintinos
gyvybės dovanos gavėjo orumas.“
Taigi iš šios perspektyvos pagalbinio apvaisinimo
prieinamumo vienišoms moterims legalizavimas keltų dvigubą įtampą: viena
vertus, jis paverčia vaiko atsiradimą suaugusiojo autonominio pasirinkimo ir
technologinės intervencijos rezultatu, o ne abipusės sutuoktinių savęs
dovanojimo meilės vaisiumi; kita vertus, jis institucionalizuoja prielaidą, jog
subjektyviai patiriamas, kad ir gilus, troškimas turėti vaiką savaime sukuria
teisę šį troškimą įgyvendinti.
Pasak profesorės Birutės Obelenienės, pagalbinio apvaisinimo
prieinamumo išplėtimas savaime negali būti laikomas demografinių problemų
sprendimo priemone.
„Toks lūkestis nėra pagrįstas empiriniais duomenimis, todėl
šį sprendimą būtų sunku laikyti veiksminga demografinės politikos priemone.
Seimo Žmogaus teisių komiteto svarstyme pateikti duomenys
rodo, kad per metus pagalbinio apvaisinimo būdu Lietuvoje gimsta kiek daugiau
nei 400 vaikų – ir tai apima visus pagalbinio apvaisinimo pacientus. Vien šis
skaičius sudaro mažiau nei 2,5 proc. visų per metus gimstančių vaikų.
Vienišų moterų, kurios realiai pasinaudotų šia galimybe
(atsižvelgiant į procedūros kainą, emocinę bei fizinę naštą, sveikatos
apribojimus ir socialinį kontekstą), grupė objektyviai būtų dar kur kas mažesnė
– tikėtina, keliasdešimt ar keli šimtai gimimų per metus optimistiniu
scenarijumi.
Nesu demografė, tačiau paprasti aritmetiniai veiksmai padeda
atskleisti, jog šis sprendimas tikrai nepagerins situacijos.
Per vienerius metus vaiko susilaukia maždaug viena iš 3–3,5
pagalbinio apvaisinimo procedūras atliekančių porų, o dėl šių procedūrų kasmet
kreipiasi apie 1 300–1 500 porų.
Atsižvelgiant į šiuos rodiklius, norint, kad vienišų moterų
pagalbinis apvaisinimas turėtų reikšmingą poveikį Lietuvos demografinei
situacijai, jų skaičius turėtų būti gerokai didesnis.
Vis dėlto šalių, kuriose pagalbinis apvaisinimas vienišoms
moterims jau įteisintas, praktika rodo, kad skirtingose šalyse jos sudaro tik
apie 7–15 proc. vaisingumo klinikų pacienčių.
Pritaikius šį procentą visiems pagalbinio apvaisinimo
klinikų pacientams, Lietuvoje susidarytų apytiksliai 98–210 moterų (geriausiu
atveju gimtų 70 vaikų), ir tai nekeistų mūsų tragiškos demografinės situacijos,
nes iki skausmo žinomas skaičius: norint, kad tauta išliktų, vienai moteriai
turi gimti 2,1 vaiko per metus, t. y. šalyje turėtų gimti apie 35 000–36 500
kūdikių, daugiau nei dvigubai tiek, kiek gimsta dabar.”
Šaltinis: laikmetis.lt

Rašyti komentarą