Erika Šiminskytė. Parlamentarai pasisakė už norą turėti, bet ne už vaiko gerovę

Priėmę įstatymą, leidžiantį pagalbinio apvaisinimo procedūras atlikti vienišoms moterims, parlamentarai pasipriešino tautos valiai: valstybė...

Priėmę įstatymą, leidžiantį pagalbinio apvaisinimo procedūras atlikti vienišoms moterims, parlamentarai pasipriešino tautos valiai: valstybės finansuojamą pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims remia tik 39 proc. Lietuvos gyventojų. LRT užsakymu „Baltijos tyrimų“ 2026 m. kovo mėn. atlikta visuomenės apklausa parodė, jog valstybės finansuojamą pagalbinį apvaisinimą vienišoms moterims remia 39 proc. gyventojų, tuo tarpu 14 proc. tam prieštarauja, o dar 8 proc. apskritai nepritaria tokių paslaugų kompensavimui iš viešųjų lėšų.

Dažnai tenka girdėti pasisakymų, jog prieštaraujantieji vienišų moterų pagalbiniam apvaisinimui į keblią padėtį stato tas moteris, kurios vienos augina vaiką. Netgi priekaištaujama pagalbinio apvaisinimo vienišoms moterims priešininkams: „Kaip turėtų jaustis vaikas, augantis be tėvo ir girdėdamas tokius priekaištus? Tai gali paskatinti jo nepilnavertiškumo jausmą.“

Tačiau yra milžiniškas skirtumas tarp situacijos, kai moteris netenka vaiko tėvo susiklosčius nepalankioms aplinkybėms – dėl skyrybų, mirties ar vyrui, sužinojusiam, kad moteris laukiasi, pabėgus. Tokiu atveju moters ryžtas vienai auginti kūdikį prilygsta žygdarbiui.

Tačiau situacija, kai valstybė iš anksto įstatymu suplanuoja vaikui sąlygas augti be tėvo, yra visai kas kita. Todėl prieš priimdami tokį įstatymą tautos išrinktieji turėjo atsakyti į klausimus būtent žvelgdami iš vaiko pozicijos, nes valstybės pareiga yra ginti silpnuosius.

Mūsų pagrindiniame įstatyme – Konstitucijoje, pagal kurią turėtume gyventi, – įrašyta: „Valstybė saugo ir globoja šeimą, motinystę, tėvystę ir vaikystę“ (38 str.).

Žvelgiant būtent per tėvystės, motinystės ir vaikystės prizmę, tuo atveju, kai pagalbinis apvaisinimas (PA) atliekamas vienišai moteriai naudojant donoro spermą, išryškėja esminė konstitucinių vertybių įtampa.

Svarbu pastebėti, kad tradicinėje šeimos teisėje tėvo nebuvimas (dėl skyrybų, mirties ar partnerio pasitraukimo) yra laikomas gyvenimo aplinkybe arba nelaime, kurios pasekmes valstybė stengiasi sušvelninti (alimentų išieškojimu, našlaičių pensijomis).

Tuo tarpu įteisinus vienišos moters PA su donoro sperma, tėvystė eliminuojama sąmoningai ir iš anksto – pačios valstybės įstatymu. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar Konstitucijos 38 straipsnis motinystę ir tėvystę įvardija greta kaip lygiavertes vertybes?

Kai valstybė legalizuoja (o juo labiau – finansuoja) procedūrą, kuria sąmoningai sukuriamas vaikas be teisinio ir socialinio tėvo, kyla klausimas, ar ji nepažeidžia savo pareigos saugoti ir globoti tėvystę?

Įteisindama PA vienišoms motinoms, valstybė sukuria precedentą, jog tėvas vaikui auginti nėra būtinas, o jam pradėti užtenka vyro biologinės medžiagos. Tėvo redukavimas iki genetinės medžiagos reiškia jo vaidmens susiaurinimą iki biologinės funkcijos, ignoruojant auklėjimo, emocinio ryšio ir atsakomybės aspektus, įtvirtintus to paties 38 straipsnio 6 dalyje: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus… iki pilnametystės juos išlaikyti.“

Šios nuostatos pasekmės skaudžiai paliečia vaiko vaikystę. Įteisinus PA vienišai moteriai, pažeistas „vaiko interesų viršenybės“ principas.

Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, kuri yra Lietuvos teisinės sistemos dalis, ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis įpareigoja valstybę visų pirma užtikrinti vaikystės apsaugą ir geriausius vaiko interesus. Kritikai atkreipia dėmesį į kelis aspektus:

Teisė į abu tėvus. Vaikas neturi galimybės pasirinkti savo gimimo aplinkybių. Kai PA atliekamas heteroseksualiai porai (net ir su donoro sperma), vaikas nuo pat pradžių turi ir motiną, ir tėvą (socialinį bei teisinį), kurie dalijasi atsakomybe. Vienišos moters PA atveju valstybė iš anksto atima iš vaiko teisę turėti vieną iš tėvų (tėvą).

Tapatybės ir kilmės klausimas. Net ir atvėrus donorystės registrus (kai vaikas, sulaukęs pilnametystės, gali sužinoti donoro tapatybę), biologinis donoras niekada netampa tėvu. Vaikui tenka susidurti su savotiška egzistencine asimetrija: jis žino, kad tėvo nebuvimas nebuvo atsitiktinumas, o iš anksto suplanuotas sprendimas.

Raidos ir socialinių išteklių netolygumas. Sociologiniai ir ekonominiai tyrimai nuosekliai rodo, kad dviejų tėvų šeimose augantys vaikai vidutiniškai turi didesnį emocinį, laiko ir finansinį saugumą nei augantys vieno iš tėvų šeimoje. Nors viena motina gali būti visiškai atsidavusi ir finansiškai pajėgi, objektyviai vieno žmogaus ištekliai (laikas, energija, pajamos, atsarginis planas ligos ar krizės atveju) yra dvigubai mažesni nei dviejų tėvų.

Poveikis motinystei ir valstybės socialinei atsakomybei

Savo mintimis apie valstybės atsakomybę saugant motinystę ir užtikrinant realią socialinę paramą moterims dalijasi Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesorė, Santuokos ir šeimos studijų centro vyriausioji mokslo darbuotoja Birutė Obelenienė.

Ar įteisintas teisinis reguliavimas pakankamai užtikrina motinystės apsaugą ir valstybės socialinę atsakomybę, ar, priešingai, labiau pabrėžia individualią moters autonomiją, nepakankamai įvertindamas socialines ir ekonomines motinystės aplinkybes?

Vertinant įteisinto teisinio reguliavimo pasekmes, svarbu atkreipti dėmesį ir į valstybės konstitucinę pareigą saugoti bei globoti motinystę, kuri įtvirtinta Konstitucijos 38 straipsnyje. Tačiau šioje situacijoje išryškėja įtampa tarp moters individualios autonomijos ir realios motinystės apsaugos. Būtina atkreipti dėmesį į kelis itin svarbius veiksnius.

Didesnė skurdo ir perdegimo rizika. Lietuvoje vienišų tėvų (dažniausiai motinų, kurios augina vaikus vienos) namų ūkiai statistiškai yra viena labiausiai skurdo rizikos veikiamų grupių.

2015 m. Lietuvoje vienišų tėvų su vaikais buvo daugiausia iš trijų Baltijos valstybių – 14 proc. visų namų ūkių. Daugiausia tai buvo motinos su vaikais. Vienišų tėčių tais pačiais metais Lietuvoje buvo 27 proc.

Pastebėta, jog vieniša tėvystė nepalyginamai grėsmingesnė moterims. Vienišos motinos skurdo labiau, palyginti su vienišais tėčiais, beveik visais gyvenimo etapais.

Kai moteris sąmoningai pasirenka motinystę viena, ji prisiima visą finansinę ir buitinę naštą – be antrojo maitintojo ir be teisinės galimybės prisiteisti išlaikymą (alimentus) iš vaiko biologinio tėvo.

Rizikos perkėlimas valstybei. Vienišai motinai susidūrus su sveikatos problemomis, darbo netekimu ar finansiniais sunkumais, vaiko išlaikymo ir globos našta tiesiogiai gula ant valstybės socialinės sistemos. Dėl to kyla diskusija, ar valstybė, skatindama ir kompensuodama tokias procedūras, netiesiogiai nepadidina socialiai pažeidžiamų šeimų skaičiaus, užuot stiprinusi dviejų tėvų šeimos modelį.

Iš tiesų PA vienišoms moterims sukuria papildomų problemų, į kurias iš viso neatsižvelgta šioje diskusijoje. Tyrimai patvirtina, jog vaikai, iki 5 metų amžiaus augdami su vienu iš tėvų, turėjo daugiau emocinių ir elgesio sutrikimų, netgi išsiskyrė žemesniais akademiniais pasiekimais.

Čia reikėtų būtinai pastebėti, jog tai tyrimai, kurie kalba apie visą populiaciją, o ne apie konkretų atvejį. Labai dažnai motinos įsiskaudina tai išgirdusios. Būtina priminti, kad atskiri atvejai, asmeninės patirtys gali gerokai skirtis nuo populiacinių tyrimų.

Reikia akcentuoti, jog tėvo buvimas ypač svarbus mergaitės gyvenime. Tyrimais patvirtinta, jog mergaitė, augdama be tėvo, anksčiau pradeda lytinį gyvenimą, dažniau rizikuoja užsikrėsti lytiškai plintančiomis ligomis (LPL), turi daugiau lytinių partnerių, o tai savo ruožtu padidina paauglių nėštumų ir nevaisingumo atvejų skaičių.

Noras turėti vaiką dar nesuteikia teisės jį turėti

Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų teologijos fakulteto profesoriaus, gydytojo, kunigo Andriaus Narbekovo teigimu, teisės į vaiką nėra – yra tik vaiko teisė į šeimą ir abu tėvus.

Remiantis šia pozicija, Konstitucijos 38 straipsnis įpareigoja valstybę ne tenkinti suaugusiųjų norus bet kokia kaina, o kurti teisinę aplinką, kurioje kiekvienas vaikas turėtų maksimalią galimybę turėti ir motiną, ir tėvą, taip užtikrinant lygiavertę motinystės, tėvystės ir vaikystės apsaugą.

Kunige, kur yra riba tarp asmens teisėto troškimo susilaukti vaikų ir teisės į vaiką?

Katalikų Bažnyčios mokymas pabrėžia, kad žmogaus gyvybė yra dovana, kurią Dievas Kūrėjas patiki žmogui, ir kad ši dovana turi būti perduodama atsakingai, o ne kaip objektas, kurį galima techniškai pagaminti ar užsitikrinti.

Reikia aiškiai skirti troškimą turėti vaiką ir teisę į vaiką. Noras turėti vaiką, kad ir koks giliai suprantamas ir empatiškai vertinamas, savaime nesuteikia moralinio pagrindo vaiko „pagaminti“ dirbtinėmis priemonėmis, lygiai taip pat, kaip noras vaiko neturėti nepateisina jau pradėto vaiko apleidimo ar sunaikinimo.

Šis principinis skyrimas – troškimo (norminio nesaistymo) ir teisės (moralinės pareigos kito atžvilgiu) – yra esminis.

PA pažeidžia vaiko orumo klausimus. „Žmogaus asmens orumo pripažinimas taip pat reiškia santuokinės sąjungos ir žmogaus prokreacijos orumo pripažinimą visais jų aspektais. Šia prasme teisėtas noras turėti vaiką negali virsti „teise į vaiką“, kai negerbiamas paties vaiko kaip neatlygintinos gyvybės dovanos gavėjo orumas.“

Taigi iš šios perspektyvos pagalbinio apvaisinimo prieinamumo vienišoms moterims legalizavimas keltų dvigubą įtampą: viena vertus, jis paverčia vaiko atsiradimą suaugusiojo autonominio pasirinkimo ir technologinės intervencijos rezultatu, o ne abipusės sutuoktinių savęs dovanojimo meilės vaisiumi; kita vertus, jis institucionalizuoja prielaidą, jog subjektyviai patiriamas, kad ir gilus, troškimas turėti vaiką savaime sukuria teisę šį troškimą įgyvendinti.

Pasak profesorės Birutės Obelenienės, pagalbinio apvaisinimo prieinamumo išplėtimas savaime negali būti laikomas demografinių problemų sprendimo priemone.

„Toks lūkestis nėra pagrįstas empiriniais duomenimis, todėl šį sprendimą būtų sunku laikyti veiksminga demografinės politikos priemone.

Seimo Žmogaus teisių komiteto svarstyme pateikti duomenys rodo, kad per metus pagalbinio apvaisinimo būdu Lietuvoje gimsta kiek daugiau nei 400 vaikų – ir tai apima visus pagalbinio apvaisinimo pacientus. Vien šis skaičius sudaro mažiau nei 2,5 proc. visų per metus gimstančių vaikų.

Vienišų moterų, kurios realiai pasinaudotų šia galimybe (atsižvelgiant į procedūros kainą, emocinę bei fizinę naštą, sveikatos apribojimus ir socialinį kontekstą), grupė objektyviai būtų dar kur kas mažesnė – tikėtina, keliasdešimt ar keli šimtai gimimų per metus optimistiniu scenarijumi.

Nesu demografė, tačiau paprasti aritmetiniai veiksmai padeda atskleisti, jog šis sprendimas tikrai nepagerins situacijos.

Per vienerius metus vaiko susilaukia maždaug viena iš 3–3,5 pagalbinio apvaisinimo procedūras atliekančių porų, o dėl šių procedūrų kasmet kreipiasi apie 1 300–1 500 porų.

Atsižvelgiant į šiuos rodiklius, norint, kad vienišų moterų pagalbinis apvaisinimas turėtų reikšmingą poveikį Lietuvos demografinei situacijai, jų skaičius turėtų būti gerokai didesnis.

Vis dėlto šalių, kuriose pagalbinis apvaisinimas vienišoms moterims jau įteisintas, praktika rodo, kad skirtingose šalyse jos sudaro tik apie 7–15 proc. vaisingumo klinikų pacienčių.

Pritaikius šį procentą visiems pagalbinio apvaisinimo klinikų pacientams, Lietuvoje susidarytų apytiksliai 98–210 moterų (geriausiu atveju gimtų 70 vaikų), ir tai nekeistų mūsų tragiškos demografinės situacijos, nes iki skausmo žinomas skaičius: norint, kad tauta išliktų, vienai moteriai turi gimti 2,1 vaiko per metus, t. y. šalyje turėtų gimti apie 35 000–36 500 kūdikių, daugiau nei dvigubai tiek, kiek gimsta dabar.”


Šaltinis: laikmetis.lt

Susiję

Pagalbinis apvaisinimas 7548751695299020967

Rašyti komentarą

NAUJAUSI

item