Marco Rubio. Kalba Vakaru civilizacijai apginti

„Vakarų civilizacijos gynyba“ (angl. In Defense of Western Civilisation) – vakar JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio Atėnuose pasakyta kalba. Joje JAV užsienio politikos vadovas aptaria didingą Vakarų civilizacijos istoriją, brėždamas tiesiogines paraleles su šiandienos aktualijomis, skatindamas vakariečius gręžtis į klasikinius idealus, spirtis svetimų civilizacijų įtakai, bei, išsižadėjus tarptautinio liberalizmo, atsigręžti į nacionalizmą. Tarptautinių aljansų prasmė tvirtai apibrėžiama kaip civilizacijos ir tautinio išskirtinumo gynyba.

72-ojo JAV Valstybės sekretoriaus Marco Rubio kalba, pasakyta 2026 m. spalio 7 d.

Didingų griuvenų gausu visame pasaulyje. Dažniausiai jos nugulusios vietose, kuriose istorija atrodo nelygint išsisėmusi: liekanos tolimų kultūrų, kurios jau seniai anapus gyvosios atminties.

Tačiau Akropolis yra kitoks.

Tūkstančius metų civilizacija, pastačiusi tai, kas plyti mano užnugaryje, žavėjo vakarietiškojo pasaulio vaizduotes. Į tą vaizdą žvelgė ištisos kartos mūsų politikų, menininkų ir filosofų – žvelgė stebėdamiesi, žvelgė su pagarba.

Laikas linkęs bukinti jusles: didžios pergalės ir katastrofiški pralaimėjimai atrodo bliūkšta tarytum vadovėlio išnašos, eilinis faktas, kurį mūsų moksleiviai įsimins ir pamirš. Tačiau Antikos graikai mūsų atmintį atrodo tarytum mistiškai sučiupę. Jie nuolatos mus kviečia atgal pas save.

480 metais prieš Kristų, Kserkso kariuomenė įžengė į šį miestą ir ėmė jį niokoti. Dauguma atėniečių tuo metu jau buvo laivais pabėgę į gretimą salą. Tačiau saujelė jų atsisakė palikti savo namus. Taigi, užsitvėrė kalningoje Akropolio tvirtovėje, kad kovotų neįtikėtiname žūtbūtiniame mūšyje, ridendami milžiniškus akmenis žemyn uolomis ant persų įsibrovėlių, ištisas dienas sutramdydami didingiausiąją tų amžių imperiją. Galiausiai jie neatsilaikė. Persai plėšė šventyklas, degino stabus ir sulygino Akropolį su žeme, tačiau, kuomet atėniečiai grįžo, jie surinko sugriautas senojo Akropolio liekanas ir palaidojo jas kalvoje, ant kurios šie stovėję. O po kelių dešimtmečiu, valdant Perikliui, jie pastatė Partenoną.

Partenonas stovi pastaruosius 25 amžius. Jo šešėlyje kilo ir žlugo ištisos imperijos. Jį pastačiusių vyrų palikuonys – Atėnų ir Romos sūnūs – savo civilizaciją nusinešė iki pasaulio krašto.

Praėjus dviems su puse amžių po amerikietiškosios respublikos įsisteigimo perpus pasaulio nuo ten, kur dabar stoviu, - esu čia šiandien kaip tos respublikos Valstybės sekretorius, proanūkis naujakurių, kurie į naująjį pasaulį atvyko iš Ispanijos – šiandien čia esu, kad paliudyčiau skolai, kurios negali sunaikinti jokios laiko smiltys ir joks erdvės atstumas.

Amerikos, mano šalies, istorija yra padengta Antikos pirštų antspaudais. Graikija tikrąja to žodžio prasme įrėžta į mūsų valdžios architektūrą: aukštose kolonose, kupoluose ir paminkluose, pasklidusiuose po mūsų sostinę. Miestas, kuriame gimė mūsų Konstitucija – Filadelfija – nešioja graikišką vardą.

Vyrai, įsteigę manąją valstybę, stebėjosi paveldu, kurį perėmėme iš jūsų. Jie buvo ypatingai puikiai apsiskaitę istorijoje – ryškiai nutuokė, kokia išskirtinė joje buvo jų vieta – tačiau joks praeities amžius taip nesučiupo jų dėmesio ir vaizduotės, kaip Antika. Daugel, daugel žmonių nustemba sužinoję, jog dažniausiai cituotas autorius Federalistų raštuose buvo ne koks Apšvietos filosofas ar politikos teoretikas. Ne, dažniausiai cituotas autorius Federalistų raštuose buvo Plutarchas, graikas, didžiųjų Graikijos ir Romos žmonių biografas.

Daug ko esti pasakyta ir parašyta apie senovės graikų įtaką Amerikos steigėjų idėjoms – ir, beje, visiems Vakarų filosofams ir politikams, ėjusiems prieš juos. Dauguma mūsų žino esminius istorijos faktus. Atėnai mums davė demokratiją. Platonas ir Aristotelis – vakarietišką filosofiją. Mūsų idėjas apie teisę, dorybę, pilietybę ir respublikinę valdyseną formavo graikų miestai-valstybės. Netgi diduma mūsų politinio žodyno – žodžiai kaip demokratija, tironija, net pats žodis „politika“ – čia randa savo kilmę.

Visa tai tiesa. Tačiau mūsų – kaip amerikiečių ir vakariečių – skola šiai vietai iš tiesų yra dar žymiai didesnė. Šios institucijos ir idėjos buvo išorinė išraiška pamatinių savybių, kuriomis senovės graikai pasižymėjo – savybių, kurios negali būti suprastintos iki partikuliarios politinės sistemos ar teorijos.

Čia, Atėnuose, regime pirmąkart įkūnytas esminės savybes, kurios vėliau apibrėš Vakarus: griežtą individualumą ir nepailstančią ambiciją; drąsų keliavimą ir išradingumą; ilgesį atradimams, nuotykiams, rizikai ir šlovei. Nepasotinamą smalsumą apie pasaulį ir jo veikimo principus, alkį pažinti gamtos ir apčiuopti kosmoso paslaptis. Nepakantumą minčiai, jog kažkas yra neįmanoma; maištą prieš visas ribas ir draudimus, stengimąsi pažvelgti į nežinomybių gelmę.

Visa tai nebuvo paprasčiausiai kokios nors partikuliarios filosofinės mokyklos formulės ar principai. Tai buvo žmonių būdo braižas – išreikštas jų tradicijose, jų pasakose, jų vaizduotėje; savybėse, kurių jie reikalavo iš kitų; dalykuose, dėl kurių jie gyveno ir mirė.

Pažinti juos reiškia mums pažinti save.

Tai, kas šioje vietoje sužydėjo buvo vakarietiškasis geismas nurengti visa, ką kvailumas, tamsa ir atstumas slėpė nuo žmogaus proto. Graikai ne tik formavo istoriją; graikai mums patys istoriją ir davė. Daugel to, ką žinome apie senovės civilizacijas pas mus atėjo išimtinai iš graikų keliautojų ir istorikų raštų; keliautojų ir istorikų, kurie ne paprastai užrašinėjo nuosavų tautų istorijas, bet žengė tolyn, kad stebėtų ir užrašytų viso pasaulio svetimų tautų ir kultūrų sagas.

Kol kiti dėmesį buvo sutelkę į vidų, graikai pirmieji jį nukreipė į išorę, kad vytųsi jaudulį ir šlovę regėti visa, kas tik keista ir nauja. Tai šis būdo bruožas – tai jis leido Vakarams kurti ir konstruoti dalykus, kurių kiti nesugebėjo, išskirdamas mus nuo tiek daugelio kitų kultūrų ir civilizacijų, kurioms stabilumas ir išgyvenimas buvo aukščiausi gyvenimo tikslai.

Tačiau iš graikų paveldėjome ne vien tiktai ambiciją tirti tai, kas nepažinta; taip pat ir įsitikinimą, kad nepažįstama gali būti pažinta. Pasitikėjimą, kad pasaulis gali būti aprašytas, pamatuotas, nubraižytas ir suprastas – ir kad kosmose esama racionalios tvarkos, valdomos neabejotinų fundamentalių dėsnių, dėsnių, kuriuos žmogus gali stebėti ir savo protu perprasti.

Taip atsirado Vakarietiškasis protas: mūsų matematika, mokslas, medicina. Mūsų filosofija, etika ir religija. Taip nutiestas kelias, kad Jėzaus Kristaus evangelija Europoje rastų sau derlingą žemę ir pražystų Krikščionybės imperija. Taip atsirado krikščioniškosios teologijos turtai – Augustinas ir Akvinietis, ir visa prigimtinės teisės tradicija.

Visa tai pagimdė civilizaciją, pasižyminčia ne vien bendra kultūra, bet kartu ir bendra antropologija – bendru požiūriu į žmogų ir jo vietą visatoje. Jos palikuonys turėsią bendra ne tik natūralios tvarkos idėją, bet išskirtinį supratimą apie dorybes; apie lemtį ir likimą; apie tiesą, gėrį, grožį; apie kodeksą, kuris žmonės diktuoja, kaip jie turį gyventi; objektyvius standartus ir idealus, kurių turime siekti.

Antikos graikams šaunumo siekis buvo pagrindinis žmogaus egzistencijos principas. Visą civilinį gyvenimą jie organizavo aplink varžybas, ambiciją, konkurenciją: filosofijoje ir poezijoje, skulptūroje ir dramoje, atletikoje ir menuose, kare ir valstybės valdyme. Klasikinis Graikijos miestas buvo arena didiems žmonėms išsibandyti ir įsirodyti, ištobulinti savo potencialą per amžiną kovą – tapti geriausiais, stipriausiais, gražiausiais, nuolatos siekiančiais sprindžiu arčiau tobulybės.

Suprantu, kad modernioms ausims visa tai, ką čia apibūdinau, šis gyvenimo būdas, gali skambėti keistai; galbūt net žiauriai. Mūsų laikais daugelio ideologijų idealu tapęs tobulai saugus pasaulis, apvalytas nuo rizikos ir nesėkmių, kuriame nėra nei pergalės šlovės, nei pralaimėjimo gėdos. Šiomis dienomis pernelyg dažnai statome žemyn. Kuriame standartus, kad užtikrintume, jog niekas nepralaimės; daugiau rūpinamės blogiausiųjų patogumais nei geriausiųjų potencialu. Laikome ypatingiausius dalykus savo tarpe įkaitais vidutinybei, paprastumui, menkumui.

Žmonės, kurie pastatė Partenoną, statė į viršų. Jie manė, kad aukščiausias ir kilniausias gyvenimo siekis buvo pranokti visus kitus, siektis būti geriausiuoju visuose dalykuose. Senieji Graikijos miestai-valstybės buvo kupini aršios aistros ir konkurencijų, susiskaldymo ir konfliktų. Tačiau iš tos nuolatinės kovos išsiskirti – iš ten kilo didysis žydėjimas meno, filosofijos, politinės ir intelektinės energijos, kurie eilę Viduržemio miestų eilę pavertė didingiausios pasaulio civilizacijos gimimo vieta.

Thumos, kaip kad senieji graikai jį būtų vadinę – aistros, stiprybės, narsos ir išdidumo gaisras – yra didingos civilizacijos širdis. O be jo? Be jo, tautos netenka savo valios kovoti, valios stengtis, valios išgyventi.

Šiandien per didelė dalis Vakarų šią savybę pamiršo. Per ilgą laiką mes vakariečiai ėmėme jausti gėdą dėl tų pačių dalykų, kurie darė mus išskirtiniais. Jautėmės susigėdę, kad mūsų pasiekimai mus išskyrė nuo viso likusio pasaulio. Mūsų klestėjimas kažkokiu būdu tapo kaltės šaltiniu. Nustojome tikėti, kad nusipelnėme ir užsitarnavome didybę.

Žodis „nacionalizmas“ tapo keiksmažodžiu. Ir taip ėmėme griauti savo paminklus, smerkti savo pačių istoriją. Ir pernelyg daugelyje vietų ėmėme mokyti savo vaikus gėdytis šalių, kurias jie paveldėsią. Tuo pačiu metu atvėrėme savo sienas ir atidavėme industrijas, ir leidome savo kariuomenėms džiūti ir nykti.

Sulig kiekvienais slenkančiais metais atiduodavome vis daugiau savo suverenumo, perleisdami savo sprendimus pasauliniams biurokratams, taip nutolusiems, kad jų nebesuvaldome.

Tačiau kiti labai apsidžiaugė, galėdami užpildyti vakuumą, kurį palikome – vakuumą, kurį paliko mūsų silpnybė. Ir kol Vakarų pasitikėjimas savimi nyko, mūsų priešai ir konkurentai tesidarė įžūlesni, kraudamiesi turtus ir nuosavą galią vietoje mūsų.

Ir taipgi šiandien atsiduriame kryžkelėje. Mat ateisiantis dešimtmetis ir sprendimai, kurių imsimės, rašys kito amžiaus istoriją. Kelias, kuriuo eisime, apspręs, ar Vakarai išlaikys savo vietą pasaulio viršūnėje, ar pasiduos atrofijos, vergystės ir nykimo ateičiai. Rinksimės arba veikti dabar, arba apskritai netekti pasirinkimo veikti.

Valdant prezidentui Trumpui, Jungtinės Valstijos savąjį pasirinkimą jau priėmė. Pasirinkome niekieno neatsiprašinėdami siekti nacionalinės galios: susigrąžinti kritinių tiekimo grandžių valdžią, reindustrializuoti ekonomiką ir atstatyti savo gynybą; kovoti už dominavimą ateities technologijose ir industrijose.

Renkamės siekti naujų pasaulių: vystyti gamybą ir super intelektą; dronus, ginklus, karybos pramonę; lustus, mineralus, kibernetiką ir visas kitas žmogiškų galimybių sritis. Išlaisvinti savo energiją, atstatyti gamyklas, grąžinti savo astronautus į mėnulį ir pradėti naują tyrinėjimų kosmose amžių.

Nepaisant visų jų kilnių idealų, senovės graikai nebuvo naivūs. Jie suprato, kad tautos turi savo interesus. Jie suprato, kad valstybės valdymas reikalauja išminties ir diplomatijos, tačiau taip pat suprato, kad jis reikalauja sugebėjimo naudoti jėgą, kuomet išminties ir diplomatijos nepakanka. Jie suprato, kad galia reikalauja ne tik pajėgumo apsiginti pačiam, tačiau sugebėjimo patvirtinti, kad esi pasiryžęs savo galią naudoti.

Tokia yra klasikinė politikos ir valstybės valdymo samprata, kurią Trumpo administracija tikisi atgaivinti – atgaivinti ne tik mūsų pačių šalyje, tačiau visoje mūsų civilizacijoje.

Tikime, kad Europa gali nubusti iš savo ilgo snaudulio ir iš naujo sukurstyti tą ugnį, kuri prieš tūkstantmetį čia įžiebta.

Jau turime to ženklų.

Per visą šį žemyną matome tai, kas, tikimės, taps kartų kaitos pradžia: kylančias gynybos išlaidas, naujų partnerysčių ir programų bangą, plečiamą gamybą ir produkciją, sekant istoriniais gynybos įsipareigojimais, kurių pernai prisiimta Hagoje.

Graikija yra šių pokyčių šerdyje. Šios tautos žmonės vėl įrodė esą neįkainojamais draugais tiek Europai, tiek Jungtinėms Valstijoms, visais klausimais – nuo energijos iki migracijos ir gynybos, kur Graikija buvo pavyzdinga sąjungininkė.

Mūsų nuoširdžiausia viltis yra ta, kad visa Europa seks jūsų pavyzdžiu.

Nors aistros kartais apsunkina meilės ryšius tarp Europos ir Jungtinių Valstijų, joms negalima leisti jų nutraukti. Kartu turime stiprinti aljansą, gebantį konfrontuoti mūsų laikmečio grėsmes.

Ir tą padaryti galime. Mat netikime, kad transatlantinė draugystė privalo būti nulinės sumos. Būtent priešingai: mūsų vizija yra aljanso, kurio jėga yra didesnė nei jo dalių suma. Tai vizija, kurią matėme praktikoje vien praeitą mėnesį, precedento neturinčiame naujame susitarime tarp Jungtinių Valstijų, Danijos ir Grenlandijos – susitarimas tai, kuris perkurs Arktį ir sustiprins viso NATO saugumą. Visi trys tos sutarties partneriai išėjo su pergale. Visa Europa – ir NATO, ir Jungtinės Valstijos dėl jos išėjo saugesnės ir stipresnės.

Norime laimėti kartu. Privalome kartu laimėti.

Šiandien tapo madinga galvoti, neva apsišvietusi užsienio politika reiškia teikti pirmenybę pasaulio bendruomenei prieš savo paties tautą. Manau, kad ir ties čia turime daug ko išmokti iš senovės Graikijos vyrų, mat jie suprato, kad nėra nieko savanaudiško ar neteisingo su ištikimybe savo paties tautai, nei savanaudiško ar neteisingo su kova apsaugoti jos interesus pirmiau visko kito.

Jie – aršiai – tikėjo didžių žmonių idealu: išskirtiniu individu, kuris pasiekia nemirtingumą per savo darbus. Tačiau jie tikėjo, kad šlovė ir žymumas, tieji dalykai buvo laimimi per kovą, aukojimąsi ir siekimą ko tais didesnio už save patį. Pasikartojantis senovės graikų didvyrio motyvas yra vyras, kuris yra pasiruošęs mokėti bet kokią kainą už tikslą, vertą ištikimybės.

Regime tai įkūnyta Sokrato asmenyje, kuris atsisakė išsižadėti tiesos tyrimo net savo gyvybės kaina. Matome tą įkūnyta legendinėje 300 spartiečių kovoje – apsupti ir beviltiškai užgožti skaičiumi didingų Persijos armijų, jie atsisakė galimybės išsigelbėti ir rinkosi kovoti iki paskutinio vyro verčiau nei išsižadėti savo posto ir apleisti pareigas. Matome tą patį epiniame Achilo mite, kuriam siūloma grįžti namo ir gyventi ilgą, taikų gyvenimą – bet jis verčiau renkasi likti Trojoje ir pražūti, vaikydamasis amžiną šlovę.

Šios – šios gi savybės formavo vakarietiškąją moralinę vaizduotę. Nuo kankinio-krikščionio, kuris atsisakė išduoti savo tikėjimą, iki patrioto, kuris padėjo galvą už savo šalį; nuo švento Tomo Moro iki Alamo mūšio, sekant linija iki nemirtingų paskutinių žodžių Jungtinių Valstijų nepriklausomybės deklaracijoje, kurie skelbia: „Bendrai prisiekiame vieni kitiems savo gyvybes, savo likimus ir savo šventą garbę.“

Tai iš graikų gi Vakarai paveldėjo savo pareigos jausmą – nepalaužiamą ištikimybę savo kodeksui, savo tikslui, savo kraštui. Mūsų didvyriai, Vakarų didvyriai yra tie, kurie renkasi likti ištikimais savo pareigai būtent dėl to, kad tai yra sunku ir skausminga: žmogus, kuris verčiamas savo žodžio, karys, kuris nepaleidžia savo posto, kapitonas, patarlėse veikiantis kapitonas, kuris renkasi skęsti kartu su savo laivu.

Visa tai visiškai skirtinga nuo to, ką regime net ir dabar, pavyzdžiui iš fanatikų, kaip radikalieji Irano mulai, kurių mirties kultas garbina vaikus savižudžius, kaip savo nacionalinius didvyrius ir vaizduoja kankinystę kaip tikslą savaime.

Mūsų didvyriai gali būti pasiryžę mirti už savo tikslą; tačiau mūsų didvyriai negarbina mirties. Būtent dėl to, kad taip branginame gyvenimą gi atpažįstame heroizmą tuose, kurie greičiau jį paaukotų nei išduotų savo principus. Dabar, priimame vakarietišką šių dalykų – didvyriškumo, garbės, pareigos – koncepciją kaip duotybę. Laikome, kad šie dalykai kažkokiu būdu yra universalūs visiems žmonėms visais laikais ir visose vietose. Nėra. Jie yra išskirtinio būdo išdavos, išskirtinio būdo, kuris čia iškilo ir formavo visos jį sekusios civilizacijos istoriją. Civilizacijos, kurią šiandien turime taip pat aistringai kovoje gimti, kaip kad gynė mūsų protėviai.

Partenoną pastačiusius vyrus pakeitė europietiškosios krikščionybės architektai, kurie iškėlė Milano, Kelno ir Florencijos katedras. Užduotis ištobulinti žmogiškąjį pavidalą, kuri motyvavo senovės graikų skulptorius, rado naują išraišką Mikelandžele. Graikų filosofų pradėta visatos struktūros paieška buvo paveldėta Koperniko, tuomet Galilėjaus, tuomet Keplerio ir Niutono.

Alkis naujoms žinioms – tai jis pagimdė Magelano pirmąsias ekspedicijas po pasaulį, Kolumbo Amerikos atradimą, ir galiausiai Apollo 11 skrydį į mėnulį. Savybės, kurios vertė Aleksandrą užkariauti visą tuometinį žinomą pasaulį dar kartą apsireiškė Cezaryje, tuomet Karolyje Didžiajame ir Korteze.

Ir Amerikoje ta pati tradicija iš naujo save atrado. Atviros ir laukinės žemės tapo vieta, kur vakarietiška vaizduotė ir ambicija atgimė iš naujo. Graikų svajonės apie naujus horizontus tapo amerikietiškąja laukymių dvasia. Atėnų ir Romos civilizacija iš kūdikiškos pakrantės respublikos išugdė žemyną dengiančią imperiją.

Didžiausieji kiekvienos kartos amerikiečiai nešiojo su niekuo nesumaišomus savo protėvių bruožus – gimusių Atėnuose, ugdytų Romoje, pakrikštytų krikščionybėje, sutvirtintų viduramžių Europos pečiuje, apdovanotų anglišku laisvės genialumu, ir tuomet perplaukusių Atlantą, kad atgimtų naujo pasaulio krantuose.

Kartu turime tą dvasią atrasti iš naujo. Esame lūžio taške – ne tik mano tautai, tačiau visai mūsų civilizacijai.

Iššūkiai, su kuriais šiandien susiduriame yra visais atžvilgiais tiek pat rimti, kokie kad būdavo ant dramatiškų Antikos scenų.

Nacionaliniai interesai neišnyko tarptautinių institucijų akivaizdoje. Karas neišnyko paprasčiausiai dėl to, kad mieliau norėjome taikos. Kitos valstybės ir toliau ginklavosi, siekė įtakos, konkuravo dėl teritorijų, technologijų, resursų, rinkų, energetikos ir galios.

Ir vėl egzistuoja karas. Ir vėl didžios galios konkuruoja. Yra pažeidžiamumas, agresija, terorizmas, visa visata naujų grasinimų ir puolimų.

Taigi privalome atstatyti savo institucijas ir aljansus, kad šiuos iššūkius pasitiktume kartu – suprasdami, kad šių dalykų tikslas yra ne sunaikinti jų sudarančių tautų suverenumą, bet būtent jį apginti. Kad tautos neprivalo apleisti savo išskirtinių tapatybių, kad pripažintų viena kitos bendrus interesus.

Čia pat, Graikijoje, sukūrėme to pavyzdį su savo partneriais – savo partnerystėmis gynybos, energetikos, technologijos srityse; savo bendroje ambicijoje apginti Europos sienas nuo masinės migracijos pavojaus.

Mūsų draugystė siekia anksčiausius mano tautos metus. Kuomet Graikija 1821-aisiais sukilo, kad po kelių amžių išsikovotų nepriklausomybę nuo osmanų jungo, amerikiečiai toje kovoje atpažino ką tais savo. Po trejų metų didysis amerikiečių politikas Daniel‘is Webster‘is pasakė žymią kalbą Kongrese, tikėdamasis pristatyti Graikijos revoliucijos tikslą jaunosios amerikietiškosios respublikos atstovams.

Kalbą jis pradėjo atkreipdamas dėmesį į visa, kas tuomet juos supo. Štai, ką jis sakė toje kalboje, sakė: „Ši laisva valdžios forma, ši visuotinė asamblėja... ši laisvo debatavimo praktika, ir vieša diskusija, šis proto besiginčijančio su protu konkursas... net ir pastatas, kuriame renkamės, šios proporcingos kolonos, ši ornamentuota architektūra – visa tai mums primena, kad Graikija egzistavo, ir kad mes, kaip ir visa likusi žmonija, esame didžiai jai skolingi.“

Šie žodžiai šiandien tebėra tokie pat teisingi, kaip ir tą dieną, kuomet jis juos sakė. Ir visi mes – ne vien amerikiečiai, bet europiečiai ir mūsų draugai visuose Vakaruose – turime iš naujo išmokti pamokas, kurias mūsų protėviai išsinešė iš šios vietos ir jos istorijos.

Graikijos istorija mums siūlo ne tik žvilgsnį į mūsų institucijas seniausiose jų formose. Graikijos istorija mums rodo mūsų pačių paveikslą.

Ji rodo, kad mūsų palikimas yra atiduotas didžių didvyrių, kad turėtume didžiuotis – kad turėtume labai smarkiai didžiuotis – tuo, iš kur kylame. Turėtume stebėtis tuo, ką mūsų protėviai išskaptavo iš šios gamtos. Mūsų civilizacijos istorija yra pati didingiausia žmogui žinoma istorija. Ir ji prasidėjo būtent čia, sulig pirmaisiais Vakarų vyrais ir moterimis. Iš jų – iš jų – galime iš naujo atrasti dorybes, drąsą ir stiprybę, reikalingus, kad stotume į akistatą su savo laikmečio pavojais.

Ačiū.