Asta Višinskaitė-Katutė. Kodėl paramos būstui sistema - kaip loterija?

Kaune būstas per metus brango daugiau nei 20 proc., Vilniuje - apie 13 proc., Klaipėdoje - apie 11 proc. Pasak ekspertų, dviženkliai kainų augimo tempai jau lenkia atlyginimų augimą ir vis labiau apsunkina ir taip sudėtingas galimybes gyventojams įsigyti nuosavą būstą.

Tokioje situacijoje dabartinė valstybės paramos būstui sistema atrodo sunkiai paaiškinama. Kai paraiškų priėmimas trunka vos keliolika minučių dėl didelio prašytojų skaičiaus, o procesą lydi techniniai trikdžiai, socialinė priemonė ima priminti loteriją, kurioje labiau socialiai paeidžiamiems žmonėms tenka bandyti sėkmę ne vienerius metus.

Interneto sparta ar kelių sekundžių skirtumas neturėtų lemti tokio svarbaus klausimo kaip valstybės parama būstui. Tikėtina, kad siekta procesą padaryti greitesnį ir paprastesnį, tačiau negebama to užtikrinti.

Beje, labai panaši situacija susiklostė ir neseniai vykusioje elektroninėje registracijoje į Kauno miesto savivaldybės remiamas vaikų vasaros stovyklas bei užsiėmimus. Populiariausios vietos buvo užimtos akimirksniu, dalis tėvų skundėsi techniniais trikdžiais, o rezultatas daugeliui vėl priminė ne sklandžią viešąją paslaugą, o savotiškas elektronines lenktynes.

Nors šių situacijų mastas ir svarba skiriasi, problema iš esmės ta pati - viešosios paslaugos ir paramos mechanizmai kuriami taip, lyg didelio gyventojų aktyvumo nebūtų tikėtasi. Kai riboti resursai paskirstomi per kelias minutes, rezultatą ima lemti ne poreikis ar aiškūs prioritetai, o techninės galimybės ir sėkmė.

Akivaizdu, kad dabartinę paramos būstui tvarką privalu keisti. Vietoje keliolikos minučių lenktynių turėtų būti nustatytas bent 30 dienų paraiškų teikimo laikotarpis, leidžiantis žmonėms ramiai pateikti dokumentus ir būti tikriems, kad jų paraiška tinkamai užregistruota.

Dar racionalesnis modelis - nuolatinė paraiškų sistema, kai prašymus galima teikti visus metus, o finansavimas skiriamas pagal aiškius socialinius kriterijus: vaikų skaičių, pajamas, turimą turtą, pirmojo būsto poreikį ar regioną, kuriame būstas perkamas. Tokia sistema būtų ne tik socialiai teisingesnė, bet ir nežlugdytų pasitikėjimo pačia valstybės pagalbos idėja.