Ignas Šlapelis. Menas ir visuomenės idealai

Yra klausimų senai iškeltų, bet nesenstančių, visuomet atsinaujinančių ir aktualių. Prie tokių galima priskirt ir klausimai: Kurią vietą turi menas tarp kitų gyvenimo reiškinių? Kaip santykiuoja menas su visuomenės idealais?

Iš senų laikų meno teorininkai, filosofai, publicistai ieškojo šiems klausimams atsakymų, dėl jų buvo daug ir karštai ginčytasi. Bet jie niekuomet nebuvo galutinai išspręsti, nebuvo jiems rasta visiems laikams tinkamų atsakymų. Praslinks ilgesnis ar trumpesnis laikotarpis, šie gajūs klausimai ir vėl lenda į akis mąstantiems žmonėms, vėl reikalaute reikalauja atsakymo. 

Jei taip būta seniau, tai dabar, ypač dabar, jie pasidarė aktualūs ir net opūs, įkyrūs ir grasiną meno katastrofa bei dvasinės kultūros žala. Sakau, ypač dabar jie yra opūs, kai tarp meno ir gyvenimo rados kiaurymė, per kurią sunku bepertiesti tiltą; kai tarp menininkų ir visuomenės sutrūko visi ryšiai, kai menininkai su visuomenės veikėjais visiškai nebesusitaria, nes kalba visai skirtingomis kalbomis. Visiškas nesusipratimas menininkų su visuomene dabar yra visuose kraštuose, bet pas mus užvis pikčiau, nes čia meno sričių veikėjai su kitais visuomenės veikėjais, ir bendrai su visa visuomene, yra lyg tartum karo stovy, sudaro dvi kovojančias su viena kita stovyklas, kurias skiria stora nesusipratimo siena, per kurią negali perlipti parlamentieriai. Taip tiedvi stovyklos su viena kita ir kovoja kovą. Menininkai iš savo pusės šaudo visuomenę epitetais: storžieviai, neišmanėliai, tamsuoliai ir leidžia stiprias tulžies ir paniekos sroves. O visuomenė taip pat neapsileidžia, šaudydama menininkus karčiais epitetais: maniakai, pamišėliai, girtuokliai ir t.t. Ir čia menininkų paniekai nėra ribų.

Be to, senų gražių tradicijų prisigėrusiems menininkams rodosi, kad visa tai, ką jie dirba — operas dainuoja, dramas vaidina, rezga šaunius eilėraščius, tepa gražias ponias, ponus ir begalę peizažiukų, — visa yra labai svarbus dalykas, be kurio negalima apsieiti, be kurio nebūtų kultūros ir, bendrai, pasaulis paskęstų tamsybėse. O visuomenė kitaip sau mano — nors sakyti nedrįsta, bijodama prisipažinti esanti nekultūringa: kam čia tas menas, kam čia tie eilėraščiai ir kitoki niekniekiai, nebent opera šiek tiek reikalingesnė: tenai, ypač premjeroje, galima sutikti daug pažįstamų, pasižmonėti, pasirodyti, trumpai sakant, galima apsčiai gauti estetinių džiaugsmų ir, svarbiausia, pasilsėti,

Šioje aršioje kovoje refleksijos metu tenka pasiklausti: kodėl dabar taip yra? Kas čia yra priežastis to nelemto nesusipratimo ir net atviro karo tarp menininkų ir visuomenės?

Iš istorijos žinome, kad nevisuomet taip yra buvę. Istorijoje randame ir tokių laikotarpių, kada menas buvo geriausias visuomenės draugas. Meno kūriniai buvo sutinkami su didelėmis iškilmėmis, kaip antai Mykolo Angelo darbų atidengimas Siksto Koplytėje buvo Romoje pažymėtas kaip šventė.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad tuomet menas buvo reikalingas ne tik keliems mėgėjams, bet ir plačiai visuomenei, kad tarp meno ir visuomenės buvo stiprus ryšys, kad visuomenė rasdavo mene tai, ko reikalavo, bendrai, menas buvo reikalingas ir būtinas veiksnys to meto dvasiniame gyvenime.

O ką dabar mes matome? Visai priešinga. Dabar negalime įsivaizduoti tokį įvykį meno srityje, kuris galėtų nors keletą asmenų tikrai sudominti, keleto asmenų apatiją išdraikyti.

Taigi, šiandien ypač įkyriai lenda į galvą šie klausimai: Kaip santykiuoja menas su visuomenės idealais? Kurią prasmę menas turi tarp kitų gyvenimo reiškinių? Ko reikalauja visuomenė iš meno? Ko galima iš meno reikalauti ir ko ne? Ką menas visuomenei teikia ir ką turėtų teikti, kad išnyktų kiaurymė, skirianti visuomenę nuo meno ir meną nuo aktualių gyvenimo reikalų?

Šiandien mes matome tą pat, ką skaitome Biblijoje apie Babelio bokšto statymą. Biblija pasakoja, kad, žmonėms bestatant tą bokštą, Dievas sumaišęs kalbas, ir įvykęs tarp statytojų didžiausias nesusipratimas. Vieni prašę kalkių, kiti jiems davę vandenio, vietoje kalkių; vieni prašę duonos, kiti jiems davę akmenų, vietoje duonos. Taip susimaišius žmonių kalboms, Babelio bokšto ir nepavykę pastatyti.

Šiandien beveik tą pat matome santykiuose menininkų su visuomene, ir baugu darosi, kad mūsų kultūros rūmų statymas nepasibaigtų taip pat, kaip pasibaigė Babelio bokšto statymas.

 

II. 

Visuomenė norėtų meną paversti auklėjimo priemone, politinių partijų ginklu ir visokių praktinių siekimų vykintoju.

Menininkai-kūrėjai ir kritikai, kur tokių yra, — pas mus dar nesiranda nė vieno kritiko — nesutinka su visuomene, jos reikalavime mato didelį meno varžymą ir stengias apginti kūrybos nepriklausomybę ir laisvę. Bet begindami meno autonomiją, pamažėle, nejučiomis jie ima neigti ir traukyti visus ryšius tarp meno ir gyvenimo. Menininkai kūrybą supranta kaip visiškai savaimingą, laisvą procesą, kuris įvyksta kažkurioje, kilnesnėje sferoje, nieko bendra neturinčioje su kasdieniu, pilku gyvenimu. Sykį pasukę šiuo keliu, t. y. meno ir gyvenimo prieštaringumo keliu, grynojo meno apaštalai, patys nepastebėdami, pažemina jų ginamąją meno reikšmę ne mažiau, kaip jų priešai, nes menas, būdamas atitrauktas nuo gyvenimo, tampa visai nebereikalingas

Visuomenė, norėdama įkinkyti meną į savo vežimą, sako, kad menas turįs žmoniją mokyti, dorinti, auklėti, padėti skleistis žmonių sąmonei, kovoti su senomis gyvenimo formomis vardan naujų ir geresnių.

Menininkai ir estetai į tai atsako: netiesa, meno uždavinys yra kurti grožį ir teikti estetinio džiaugsmo — tai visa, ką menas gali ir turi duoti, o visi kiti menui primetami uždaviniai yra visai svetimi meno esmei ir, kaip tokie, pašalintini iš meno uždavinių srities.

Jei taip, — atsako visuomenės atstovai, — jei meno tikslas yra gaminti grožį ir estetinį malonumą, tai, vadinas, menas yra prabanga, tikro gyvenimo papuošimas, malonus žaislas, lyg koks gyvenimo priedėlis, antraeilis dalykas, be kurio galima gyvenime apsieiti.

Su šia nuomone betgi joks menininkas nei estetas nesutinka ir tvirtina priešingai, būtent, kad menas tik ir turįs tikros vertės, kad gyvenimas, palyginus su menu, esąs antraeilis dalykas.

Tačiau gyvenimas stipriai pabrėžia savo visuotinas teises ir išsilaikyti „estetams“ užimtoje pozicijoje yra labai sunku, reikia šauktis filosofijos paramos, regimą tikrovę pripažinti apgavinga, o meną — tikrovės pasaulio atidengimu. Bet ir čia vėl susidaro keblumas. Jei regimoji tikrovė apgavinga, tad ir visas išorinis pasaulio gražumas, gyvas pasaulio kūnas, visos gamtos formos, taip brangios menininkui, taip pat yra tik iliuzijos, ir, tokios būdamos, neturi vertės.

Šiaip ar taip šį ginčą išspręstume — čia to daryti neketinu, nes tektų labai nutolti nuo užsibrėžtos temos—vis dėlto reikia pripažinti, kad kaip tik norima menui primesti kokį nors, jam svetimą, kaip antai, filosofinį, ar religinį, ar pedagoginį tikslą, menas nepasiekia nė tų primestų tikslų, nė savojo tikslo, nes menas nustoja taip būtino kūrybai vidujinio tikslingumo, ir tuo pačiu liaujasi buvęs menu.

„Visų teorijų, bandančių prieiti prie meno iš oro ir primesti jam uždavinių, neplaukiančių iš pačios meno esmės, bendra silpnybė ir klaida ta, kad jos nori labai racionaliai išaiškinti ir įrodyti kam ir dėklo reikalingas menas, neįsigilindamos į patį kūrybos procesą, kuris meno kūriniui yra svarbiausias akstinas, kuris ir meno įvertinimui yra labai svarbi kriterija.

Taigi, norint spręsti apie meno santykiavimą su visuomenės idealais, turime žvilgterėt į patį meno kūrybos procesą. Čia ne pro šalį dar bus pastebėti, kad meno kūrinys nėra suvartojimo dalykas, negalima jo laikyti kažkokiu užbaigtu, sustingusiu, išgvildentu ir išaiškintu dalyku. Meno kūriniai, sykį sukurti, gyvuoja ir įvairiais laikais įgyja įvairios reikšmės, įvairiai yra suprantami. Pav., Egipto menas vieną prasmę turėjo patiems egiptiečiams, kitą — graikams ir dar kitą mums.

Netik tie, kurie primeta menui uždavinius mokyti ir auklėti visuomenę, arba puošti žmonių gyvenimą maloniomis klausai ir regėjimui sąjaudomis, bet ir tie, kurie, norėdami meną labai išaukštinti, suglaudžia jį labai glaudžiai su religija ir filosofija (laiko pasaulio paslapčių ir prasmės atidengimu, arba — su tiksliaisiais mokslais t. y. laiko meną mąstymu vaizdais), visi vienodai apkarpo menui sparnus, išsekdina ir įšaldo jį racionalumu. Menas yra netik vaizdų kūrimas ir idėjų vaizdavimas, bet kūryba, t. y. veiksmas, savotiška „kova“ dėl aukštesnių pasaulio supratimo formų, veiksmas, kuriame labai sudėtingai susipina sąmoningi ir nesąmoningi pradai (elementai).

Šis meno pradas, t. y. kova dėl idealų įkūnijimo, kova, kuriai vadovauja ne vien tik protas, bet iš dalies ir miglotas nujautimas ir gaivališkas kūrybos reikalavimas, kaip tik ir suartina meną pačia jo esme su visuomeniniu žmogaus veikimu, daro meną visuomeniniu veikimu.

Antra vertus, labai giliai yra žmonėse įsikerėjusi, bet labai klaidinga pažiūra, laikanti tik religiją, filosofiją, mokslą ir meną kilnesnėmis veikimo formomis, tarnaujančiomis aukštesnėms, amžinoms vertybėms, o visokį kitą veikimą, kaip antai, visuomeninį, politinį laikanti žemesnės rūšies, tolimu nuo tikros kūrybos veikimu. Kažin, ar kai kurių visuomenininkų ir politikų teorijose ir veikime nedaugiau galima būtų rasti kūrybos pradų, negu kad visų šio laiko tapytojų drobėse?... Moraliniame ir visuomeniniame žmogaus veikime, t. y. jo veiklumo ir valios pareiškime visuomenės gyvenimą tvarkant, darant jį prasmingesniu yra ne tik sąmoningų, bet daug ir nesąmoningų pradų, taip pat kaip ir meno kūrybos srityje.

Dauguma teorijų apie meno kūrybą tuo prasilenkia su tiesa, kad neteisingai suskirsto meno kūrybos procese sąmoningus ir nesąmoningus pradus. Vieni teorininkai, norėdami aptarti meno kūrybos procesą, pirmučiausia kreipiąs į ūkanotus terminus: „įkvėpimas“, „nušvitimas“, „dvasios pagavimas“, juose ieško kūrybos esmės, o visai neigia kontroliuojamą kūrėjo valią ir sąmonę, jie nemato didelės svarbos nei kūrėjo bendrame, nei specialiame, technikos išlavinime. Jie visa laukia iš įkvėpimo. — Ši teorija labai patinka mūsų laikų menininkams.

Kiti meno teorininkai supainioja menininko kūrybą su meistro-techniko amatu ir visą meno kūrinio esmę mato „sumanyme“, „idėjoje“ ir jos sąmoningame, tiksliame įkūnijime į atitinkamą išorinę formą.

Vieni ir kiti teorininkai atima teisę menui atsistoti ypatingoj, savitoj vietoje tarp kitų žmogaus veikimo rūšių ir priskiria meną vieni išimtinai instinktui, kiti — protingam sąmoningo žmogaus veikimui.

Tuo tarpu, žmogaus visokia kūryba turi vietą tarp instinktinės ir protinės srities ir priklauso lygiai vienai, lygiai kitai. Žmogaus kūrybos procese be paliaubos tarpusavy veikia sąmoninga kūrėjo valia ir nesąmoningas įkvėpimas. Meninis vaizdas gimsta menininko sieloje jam nenusimanant, jo valiai nedalyvaujant, svajonės, ilgesio išvaizdoje, bet paskui greit patraukia kūrėjo valią ir apgali jo gyvenimą.

Vėliau, jau šią svajonę įkūnijant į meninę formą, kūrėjas pamažėle išaiškina savo tikslą, aprėpia ir suvaldo sumanymą, nuvalo jį nuo visa, kas jame yra atsitiktina ir sąmoningai ieško savo sumanymo harmoningo aiškumo. Nevaržydamas laisvai plėtotis savo svajonei, kuri kartais įgyja visai netikėtą, nuostabią, anksčiau nenumatytą linkmę, kūrėjas vis dėlto nesiliauna šį procesą sekęs ir stebėjęs, bet susilaiko nuo jo varžymo tiek, kiek tas procesas jam atrodo būtinas, vedąs prie tikslo, kaip pozityvi vertybė, kaip dvasios augimas. Menininko kelias tiesiasi tarp dviejų kiaurymių, tarp didelių pagundų. Iš vienos pusės tūno kiaurymė chaotiškų ūpų, sielos nepateisintų, atsitiktinų įspūdžių, kurie stipriai atakuoja kūrėją, skverbdamiesi į jo sumanymą. Iš antros pusės kūrėją vilioja gerai pramintas tradicija paveldėto grožio, viešpataujančio ir pripažinto skonio kelias. Vienas netikras žingsnis — ir menininkas sukuria, užuot grožio, sukarikatūrintą savo sumanymo kaukę.

Pravartu pažymėti, kad visus meno puolimo, dekadentizmo laikotarpius charakterizuoja tokie nukrypimai tai į vieną, tai į kitą pusę. Dažniausia suvilioja menininką praminti keliai, akademiška forma, nes, tais keliais eidamas, menininkas sutinka mažiausia kliūčių, esti pripažintas plačios visuomenės, kas užtikrina jam medžiagišką gerovę ir, nors laikiną, dažniausiai labai trumpą garbę.

Tokių pavyzdžių meno istorijoje galime rasti apsčiai. Taip buvo Romos imperijos pabaigoje, taip buvo iš dalies ir XIX amž. gale, kai estetizmas buvo nukreipęs visas meno pastangas į sąmoningą meno formų atbaigimą, į žaidimą visokiomis sunkenybėmis, į suderinimą nepaprastų garsų, žodžių, spalvų, ritmų ir t.t. Bet tas estetizmas greit virto kitingų ūpų, pergyvenimų ir pojūčių kultu,

Kūryboje bendrai, o meno kūryboje ypačiai, pasižymi du pagrindiniu bruožu-uždaviniu, būtent, kūrėjas visuomet turi pergalėti sutinkamas kliūtis ir griauti tai, kas yra jau gatava ir sustingę, vardan kažin ko kilnesnio, geresnio, vardan kūrimo, t. y. savo sumanymo įkūnijimo ir tobulinimo be paliaubos, be ribų.

Tikras menininkas gyvena ieškojimais ir kovomis, jam vadovauja revoliucinga dvasia, noras nugalėti tikrovę dėl kitos tikrovės, kuri jam atrodo geresnė, ideališkesnė. Taigi, meno kūriniai — turiu galvoj tikrus meno kūrinius, ne jų surogatus — yra tarytum revoliucijos kelionės gairės. Menininkui nesvarbu, kad jo pasiektas tikslas rodosi vėl tolyn pabėgęs, kad kiekvienas įo kūrinis atrodo nevisai įkūnytas sumanymas ir vėl jį vilioja naujos tolumos, nauji tikslai. Ir taip be galo, kol menininko siela gyva, siekiami tolyn siekią tikslai. Kūryba menininko akyse yra tam tikras nugalėjimas, atskleidžiąs naujus horizontus, naujas viliojančias tolumas.

Iš to, kas pasakyta apie kūrybos procesą, matyti meno kūryba būsianti įkūnijimas menininko sąjaudų (emocijų) ir jo reakcijų atbalsys į gautus iš oro ir iš vidaus įspūdžius. Taigi, meno kūryba plaukia iš noro ir pastangų išsireikšti, išsipasakoti, įkūnyti į išorines formas (vaizdais, garsais) savo svajones ir idealus. Menininkui jo menas yra kalba, kuria jis stengias duoti save suprasti savo artimiems ir surasti aplink save „giminingų sielų“.

Antra vertus, žmonėms, gyvenantiems tose pačiose aplinkybėse, menininko sąjaudos daugiau ar mažiau giminingos, jose ne vienas atranda save, savo ilgesius, savo troškimus, tuo menininkas lyg užbėga paprastiems žmonėms už akių ir parodo jiems kelią, kuriuo turi eiti, siekdami tolyn bėgančius tikslus. Savaime suprantama, kad juo menininkas gabesnis, jautresnis visokiems įspūdžiams, akylesnis, plačiau išlavintas, juo jo sąjaudos bus reikšmingesnės ir plačiau užkrečiančios, platesnis jo veikimo ratas. Taigi, normaliose aplinkybėse menininkas yra visuomenės idealų vykintojas, jos tikslų siekimo vadas.

Negalima neigti, kad kartais šie meno pobūdžiai, būtent, noras išsireikšti, išsipasakoti pasitraukia į antrą planą, o pirmą vietą užima noras kurti dėl pačios kūrybos, tuomet nebeturima galvoj, kad ta kūryba bus kitų žmonių suvokiama, kad ji bus kieno nors vertinama. Dėl kūrybos pobūdžių skirtingumo atsiranda du kūrėjų tipai: individualisto ir socialinio kūrėjo, kurie yra lyg du ašigaliu (poliu), tarp kurių yra daug tarpinių laipsnių. Nė vienas iš jų negali būti visiems sektinas pavyzdys, nė vienas negali būti pavadintas tikras, kitas — netikras. Vis dėlto reikia pripažinti, kad kraštutiniai tų tipų — individualisto ir socialinio — pasireiškimai priveda prie ligūstų, trukdančių pačiai kūrybai iškrikimų. Iš kraštutinio individualizmo atsiranda atskilęs nuo gyvenimo artizmas, kuriuo šiandien serga beveik visas menas. Iš kraštutinio socialumo randasi pilnas pasiryžimas tarnauti kiekvienai gyvenimo minutei; tuomet, menininkas tampa feljetonistas, gaudąs nieko nereiškiančius momentus, pataikaująs daugumos skoniui; tuo pačiu jis išsižada savo misijos būti vadu ir eina paskui minią.

Vienas ir kitas kraštutinumas yra pragaištingas ir pažemina meno reikšmę. Didieji menininkai visuomet sugeba, žinoma, labai nevienodu laipsniu suderinti tuodu dalyku — laisvą kūrybą ir kolektyvinį suvokimą. — Menininkas visai neturi laikyti savo pareiga kurti kūrinius, turinčius socialinės reikšmės (kieno nors naudą, pamokimą, papuošimą), bet tikras meno kūrinys, išmestas į gyvenimo srovę, savaime, be kūrėjo pastangų, pasidaro svarbus žmonijos auklėjimo ir sąmonės plėtimo veiksnys: žinoma, kūrinio svarbumas pareina nuo to, kiek gilus ir kultūringas yra jo kūrėjas.

Meno kūriniai, kaip ryškios individualybės, kaip apibendrinti gyvi tipai, kaip idealai įsibrauna į gyvenimą ir dalyvauja žmonių draugijos organizavime ir likime. Meno kūrinys, kaip įtemptas, pakeltas žmogaus dvasios padaras, negali nepaveikti gyvenimo jį dorindamas ir aukštindamas.

Čia skaitytojui gal jau skverble skverbtis į galvą mintis: jei menas taip galingas, jei meno kūriniai turi tokios jėgos, tai kodėl gi šiandien gyvenimas eina sau, menas —sau, ir meno poveikis gyvenimui taip nebežymus, kad, rodos, ir jo visai nebėra? Ir iš tiesų, žmonių dauguma šiandien gyvena toli nuo meno poveikio ir neblogai jaučiasi. Kodėl taip yra?

Norint tiems klausimams atsakyti, neužtenka suversti kaltę visuomenės ne kultūringumui, arba menininkų sutingimui, negabumui, – visa tai nėra priežastys, bet padarai tam tikrų, gilesnių priežasčių, kurių reikia ieškoti praeityje...

Pastaraisiais laikais mūsų pergyvenamos meno ir civilizacijos katastrofos, kurios faktas aiškus ir nebeužginčijamas, šaknims surasti reikia žvilgterėti atgal, į praeitį, ten, iš kur plaukia mūsų civilizacijos pradai, reikia pažiūrėti į versmes, iš kurių pasemta mūsų kultūra, ar bent svarbiausi jos pradai.

III. 

Žmonijos gyvenime kryžiuojasi dvi srovės: viena, kai žmogus yra stumiamas gaivalinių gamtos jėgų ir pildo jų liepimus; antra, kai žmogus savo kūryba įsikiša į naturalinį gamtos gyvenimą, stengdamasis pakreipti gyvenimo bėgį tam tikra linkme, kuria sau idealus ir siekia juos. Iš to kyla kultūra, iš to susidaro tam tikros religinės sistemos, pasaulėžiūros, visuomeninio gyvenimo organizacijos.

Tuo galima išaiškinti, kodėl visos religinės, filosofinės, politinės sistemos, visos pasaulėžiūros tinka tik tam tikram laikui; paskui, jos sensta, griūva ir visai subyra, o ant jų griuvėsių, iš jų skeveldrų išauga kitos pasaulėžiūros, atitinkamos tam laikui, kuriam jos kuriasi..

Praeitas žmonijos istorijos kelias atrodo užgriozdotas įvairių įvairiausių tautų, valstybių, religijų, pasaulėžiūrų griuvėsiais. Jei pažvelgsime net toliau, kaip kad istorija siekia t. y. ir archeologijos sritį, ten taip pat rasime ilgą katastrofų ir restauracijų vilkstinę. Visų istorijos epochų visi pasiryžimai ir sumanymai sudaro didelių nepasisekimų, kilimų ir puolimų ištisą eilę. Žmonijos istorijoje niekuomet nerealizavosi žmonių sumanymai, nebuvo pasiekti statomi tikslai. Taigi ir mes šiandien pergyvename ir baigiame vieną iš nepasisekusių istorijos periodų. Mes dabar baigiame, būtent, renesansinį-humanistinį laikotarpį ir pradedame kažkokį naują, kurio vardo dar nežinome, kurio dar visiškai nepažįstame, kurs prieš mus stovi sfinkso išvaizdoje.

Naujųjų laikų istorija prasideda nuo Renesanso laikų, gyveno humanistinio Renesanso idėjomis, klausė tenai kilusių obalsių, vykino tenai sukurtus idealus; todėl didžiausios mūsų civilizacijos šaknys glūdi humanistiniame Renesanse, ir todėl, norėdami suprasti naujos istorijos prasmę, turime įsižiūrėti, kas gi yra Renesanso esmė, kuri buvo humanizmo pagrindinė idėja, buvusi lyg mielės, ant kuriu išsikėlė, išaugo ir pražydo mūsų laikų civilizacija.

Istorija mus moko, kad Renesansas prasidėjęs viduramžių glūdumoje ir pirmi Renesanso pažymiai buvę visai krikščioniški. Pabaigos viduramžio, t.y. XII, XIII ir XIV amž. žmogaus dvasia, lyg atsibudusi iš ilgo letargiško miego, ėmėsi kūrybos, kurios vaisiai ir pasirodė visose dvasios gyvenimo srityse, ypač mistikinėje ir scholastinėje filosofijoje, poezijose, asmenyse tokių didvyrių, kaip Pranciškus Asyžietis, Tomas Akvinietis, šv. Domininkas, Jokimas iš Floros, Dantė ir kitų tos dvasios žmonių. Mene šis krikščioniškas Renesansas sukūrė gotikišką stilių ir trečentišką tapybą su dideliu vadu priešakyje — Giotto. Tuomet atsibudusios žmogaus kūrybinės jėgos buvo lyg atsakymu Dievo apreiškimui.

Bet šio Renesanso pranašystės neišsipildė, viltys neįvyko, kilniausia viduramžių idėja, — laukimas Dievo karalystės žemėj — neįsikūnijo ir apvylė to laiko žmoniją. Todėl šį krikščionišką Renesansą pakeitė kitas — humanistinis Renesansas, pagrįstas pagoniškomis idėjomis, ir siekiąs antikinių pagoniškų idealų.

Tik šis pakitimas neįvyko staiga. XIV amž. pabaigoje ir XV amž. pirmoje pusėj Italų žemėje įvyko didelės grumtynės, susirėmimas tarp krikščioniškų ir pagoniškų idėjų, kas Iabai aiškiai matyti tapyboje ir skulptūroje, ypač Sandro Boticcelli'o kūryboje, kurioje, kaip veidrody, atsispindi to laiko žmogaus dvasios skaldymasis.

O kvatrocentistų svyravimas tarp dviejų idėjų, kova juose dviejų pradų — krikščioniško ir pagoniško — aiškiai įrodė, kad krikščioniškame pasauly nebebuvo galima grįžti prie pagoniškų idealų, nebegalima sugrįžti prie antikų ir pasiekti antikinį atbaigimą bei tobulumą; todėl kvatrocentistų — Masaccio, Filippo Lippi, Boticcelli'o, Signorelli'o ir kitų — kūriniuose nerandame atbaigtumo ir tobūlumo, nežiūrint, kad jie buvo genialūs tapytojai. Matyti, kad jų turėta daugiau pastangų, negu kiek nuveikta. Jų darbuose juntamas kažkoks nepasisekimas.

Činkvecentistų (XVI amž.), t. y. paties pražydusio Renesanso darbai, tiesa, daro didesnio tobulumo įspūdį, jie labiau susiartino su antikais, bei ir šie formaliniai pasisekimai ir pasiektas tobulumas yra tik apgaulingai klasikiškas, nes krikščioniškame pasauly visai klasikiškas, visai tobulas dalykas nėra galimas. Ne atsitiktinai XVI amž. kūryba taip greit, dideliais šuoliais privedė meną prie sustingusio, slopinančio akademizmo ir puolimo žemyn.

Dviejų pradų grumtynės ir kova, įvykusi kvatrocentistų dvasioje, XVI amž. užsibaigė krikščioniško prado nugalėjimu, o pagoniško, antikinio prado sustiprėjimu, žmogaus atskilimu nuo viduramžio dvasios gyvavimo centro ir krikščioniškos dvasios apmirimu.

Nors, tiesa, italų humanistai nesutraukė ryšių su krikščionybe, nestojo į kovą prieš Bažnyčią, bet religijos jausmai juose atšalo ir jie tapo visai abejingi religijos dalykuose.

Humanistai pilnai buvo pasitikėję savo jėgomis ir tikėjosi atidengti prigimtinį žmogų, parodyti, ką žmogus gali savo jėgomis, turėdamas galvoj tik šį pasaulį, neatsižvelgdamas į kokį nors kitą pasaulį. Humanistai padarė gamtinį žmogų istorijos ašimi; žmogaus individą, jo plėtimą ir stiprinimą pastatė istorijos siekiu. Trumpai sakant, buvo padėtas pamatas humanistinei pasaulėžiūrai, kurioje centras yra žmogus, ne Dievas, kaip kad buvo viduramžių pasaulėžiūroje.

Iš čia prasidėjo žmogaus individo statymas ant pjedestalo. Neatsitiktinai XVI amž. žmogaus individualybė kilo ir stiprėjo, laužydama visas trukdančias kliūtis, nesivaržydama jokiomis piktadarybėmis, žmogžudystėmis ir t.t. Neatsitiktinai tuomet gyvena Borgijų šeimyna, Benvenuto Cellini ir daug kitų kriminalinių tipų, kurių asmens užsigeidimai buvo viršum visa ko.

Humanizmas palaisvino žmogaus jėgas, viduramžio ilgai varžomas, kurios ir pasireiškė didžiausia Renesanso kūryba visose gyvenimo srityse. Renesansas davė laisvai žaidžiančioms žmogaus jėgoms pradžią ir visokiems mėginimams bei ieškojimas. Humanistinis Renesansas sukūrė daug įstabių dalykų, įnešė į žmogaus kultūrą daug naujų vertybių, todėl jo reikšmė be galo didi. Renesansas sugrąžino žmogų vėl prie gamtos, kuri viduramžių buvo permažai paisoma. Renesansas gamtą palaisvino ir pradėjo joje ieškoti savo gyvenimo ir kūrybos versmių; Renesanso žmonės pajuto gamtą esančią gyvą ir įdvasintą.

Bet nežymiai, pats nepastebėdamas, Renesanso žmogus, pernelyg mylėdamas gamtą, pats pateko į gamtinio gyvensimo verpetą, tapo gamtos vergu. Žmogus pajuto esąs dvasiškai prigulmingas, priklausąs gamtos materiališkumo, o su gamtos dvasia nesusiliejo taip, kaip kad buvo susiliejęs, pav. toks šv. Pranciškus Asyžietis ir kiti tos dvasios žmonės.

Renesansas turėjo savyje mirties nuodų todėl, kad jo esmėje glūdėjo žalinga humanizmo prieštarybė, būtent, humanizmas išaukštino žmogų, įtikino jį turint neišsemiamas, neribotas jėgas, bet drauge, tuo pačiu metu laikė žmogų esant gamtos prikausoma, neturinčia dvasios laisvės esybe,

Humanizmas, išaukštinęs žmogų, drauge pavergė jį gamtos būtinybei. Renesansas, remdamasis humanizmu, atidengė žmogui jo kūrybines jėgas, bet kaip gamtinės, o ne dvasinės esybės; taigi Renesansas atitraukė žmogų nuo dvasinio gyvenimo versmių, paglemžė, paneigė dvasinį žmogų, kurs tik ir gali būti kūrėjas ir pripažino esant tik gamtinį žmogų-būtinybės vergą.

Gamtinio žmogaus triumfas prieš dvasinį žmogų naujosios istorijos laikotarpy išsekdino, išsėmė kūrybines jėgas, o galų gale panaikino ir patį humanizmą. Kitaip ir negalėjo būti, nes gamtinis žmogus, atskilęs nuo dvasinio, neturi neišsemiamų kūrybos versmių, tat ir turėjo išsisemti; todėl dabar ir juntamas kažkoks išsisėmimas, nuovargis ir krachai visose gyvenimo srityse, nežiūrint į didelius gamtos mokslų ir technikos laimėjimus.

Italų Renesansas buvo pirmasis humanizmo reiškinys ir triumfas, bet buvo dar artimas krikščionybei, nes sėmė sau sultis ir gaivinosi iš dviejų versmių: krikščionybės ir antikinio pasaulio.

Paskiau Reformacija buvo kitas humanistinio Renesanso reiškinys, tolimesnis Italų Renesanse pradėto proceso tęsinys. Bet Reformacija buvo pradėta kitos rasės, su kitokiu temperamentu, šiaurėje gyvenančios germanų rasės, neapdovanotos vaizduojamojo meno talentais, bet su savitu dvasios gilumu ir palinkimu protauti; tat ir jų tęsiamas Renesanso procesas įgijo kitą linkmę. Italų Renesansas nebuvo protestas, nei maištas, jis buvo tyra kūryba, plaukianti iš palaisvinto žmogaus jėgų žaidimo. Tas ir yra italų Renesanso gražumas ir amžina jo reikšmė. O Martyno Liuterio reforma buvo daugiau maištas prieš religines tradicijas, negu kūryba religijos srityje, maištas, kilęs iš dvasios laisvės troškimo ir mėginimo apsieiti ir religijos dalykuose su savo grynu protu be jokių pašalinių pagalbų.

Reformacijos maištas ir protestas pagimdė procesą, iš kurio išplaukė naujosios istorijos laikotarpy racionalizmas, pozityvizmas, socializmas, revoliucijos ir anarchizmas. Prancūzų revoliucija, sukelta vardan „žmogaus teisių“, pozityvizmas ir socializmas su komunizmu — visa tai yra humanizmo padarai, etapai ir transformacijos.

Humanizmo transtormacijos, įvykusios XIX amž. antroje pusėje ir XX amžiuje, aiškiai pažymi galutinį Renesanso užgesimą ir pabaigą, galutinį kūrybinių jėgų išsisėmimą — dekadentizmą. Dekadentizmas ir yra vienas iš Renesanso užgesimo formų. 

Ne veltui, neatsitiktinai du genialūs XIX amž. minčių valdovai: Fr. Nietzschė ir K. Marksas, — kiekvienas savotiškai įrodė humanizmo žlugimą. Nietzschei humanizmas save neigia ir naikina individualizmo formoje, Marksui — kolektyvizmo formoje.

Nietzschė laiko savo laikų žmogų tiesiog gėda ir pažeminimu, todėl ir trokšta pergalėti tą žmogų, neigia žmogaus individo vertę, taigi trauko ryšius su Humanizmu ir Renesansu. Jis skelbia dabartiniam žmogui žiaurumus vardan tolimo žmogaus, vardan virš žmoniškų siekių, vardan Ubermensch'o. Jo Ubermensch'as atstoja prarastą, pamestą Dievą. Virš žmoniškame Nietzschė's individualizme nustoja vertės netik žmogaus individualumas, bet nyksta ir jo vaizdas.

Tiek pat, tik kitaip, ir Marksui humanizmas virsta antihumanizmu. Marksas laiko žmogaus individualybę seno buržuazinio pasaulio palikimu ir reikalauja, kad ji būtų pergalėta, kad ji ištirptų kolektyvizme. Markso moralybė nepripažįsta žmogaus individualybės vertės, skelbia individui žiaurumus vardan kolektyvo, taigi taip pat trauko ryšius su humanizmu. Ir Markso kolektyvizme yra kažkas virš žmoniška, jame nyksta žmogaus asmuo ir vaizdas.

Nietzschė ir Marksas — abudu yra teisėti Renesanso sūnūs ir abudu, nors kiekvienas saviškai, užbaigia humanizmą ir iškelia aikštėn jo iliuzijas. Po jų dabar begu gali ką vilioti geraširdis humanizmas, begu kas gali sentimentaliai džiaugtis humanistinėmis idėjomis ir vadovautis jo obalsiais.

Šiandien vietoj Renesanso idealų ir Humanizmo idėjų atsirado kitos idėjos ir idealai, dabar nebeieškoma tobulumo pavyzdžių antikiniame pasauly, antikų mene, bet randama jų mašinoje, kuri šiandien yra pilnai apgalėjusi žmogaus gyvenimą, nes šiandien ji diktuoja gyvenimo sąlygas ir valdo žmonių gyvenimą. Šio svarbaus šių dienų reiškinio šaknys taip pat glūdi Renesanse, nes tenai atsirado žmogaus santykis su gamta ne tik meninis, bet ir moksliškas — pažinimo santykis. Renesanso metu buvo pradėta žiūrėt į gamtą ne tik gamtos mylėtojo šv. Pranciškaus akimis, bet ir Leonardo Vinčio — mokslininko tyrinėtojo akimis. Iš tenai eina gamtos mokslų pradžia, tenai buvo padėtas pamatas tų mokslų triumfams ir įvairiems įvairiausiems aptikimams technikos srityje, aptikimams privedusiems lig to, kad mašina pagaliau užviešpatavo žmogaus gyvenimą.

Taigi, Renesanso galas pasirodė visiškai neatitinkąs jo pradžiai. Ankstyvo Renesanso žmonių meilingas, džiaugsmingas santykiavimas su gamta paskum virto kova prieš gamtą su mašinos pagalba.

Neatsitiktinai mūsų laiko menininkai nebeieško gamtoje tobulumo pavyzdžių, kaip kad Renesanso menininkai ieškojo, nebeseka gamtos formomis. Bendrai, mes dabar esame su gamta karo stovyje, vidujiniai esame gamtai svetimi, mes ją laikome negyvu mechanizmu, tarp mūsų ir gamtos stovi mašina. Taigi, Renesansas davė pradžią mašinai, o ji Renesansą pribaigė.

Mašinos įsibrovimo į žmogaus gyvenimą padarai pasirodė begaliniai. Mašina įtraukė į save visą žmogų, net jo dvasios gyvenimą ir kūrybos sritį. Netik visas gyvenimas, bet ir menas pasirodė pagautas mašinizacijos proceso ir čia, mene, atsiliepė, stipriai pasižymėjo mašinai privalus organinės čielybės skaldymas. Todėl tatai šių laikų mene (žinoma, simptomtingose srovėse) žmogaus ir gamtos formos bedarkomos visai išnyko. Futurizmas, supramatizmas ir konstruktivizmas galutinai pakeitė Renesanso darbą, nes tenai buvo visuomet kreiptas į gamtos ir žmogaus amžinas formas ir tenai ieškota tobulumo pavyzdžių; o futurizmas ir kitos šių laikų meno srovės ieško sau pavyzdžių ne gamtoje, ne antikuose, bet mašinoje. Šių laikų menas pagautas yra mašinos atliekamo proceso — visa skaidyti, skaldyti. Todėl dabar mene žmogaus vaizdas, siela, kūnas — visa sudarkyta į šipulius ir visai išnyko. Pavyzdžiui, futuristų tapyboje regimų daiktų formų ribos visai panaikintos, visa čia susimaišo, žmogus virsta negyvu daiktu; medžio, stiklo, skardos, laikraščių gabalai įsibrauna į gamtos formas, sudarko jas ir sugriauna.

Taigi matome, kaip žmogaus individualybės išaukštinimas Renesanso pradžioje užsibaigė pagaliau jo individualybės smerkimu, neigimu ir jo vaizdo suskaldymu ir panaikinimu. Tokia tatai buvo Renesanso pabaiga.

„Mes dabar gyvename laikotarpį, kai gęsta Renesanso paskutiniai spinduliai, tyla jo obalsių paskutiniai garsai.

Mūsų laikai daug turi panašumo su III ir IV amž. po Kristaus gimimo, kai antikinė pasaulėžiūra baigė gesti, o pradėjo kurtis nauja, krikščioniška, kai Romos imperija baigė griūti ir irti, nežiūrint jokių pastangų tam procesui sulaikyti.

Iš to, kas pasakyta, nebesunku padaryti išvadą, nušviečiančią, kodėl šiandien menas liko taip nuošalus nuo gyvenimo, kodėl menas eina savo keliu, o gyvenimas — savo, kodėl menas nustojo tos magiškos jėgos paveikti gyvenimą, kaip kad veikė ir žadino gyvenimą kitais laikais.

Mes nė kiek nesistebime žinodami, kad senam pasauliui merdėjant, gęstant senai pasaulėžiūrai, antikinio meno formos buvo nustojusios savo žavėjančios jėgos ir ilgą laiką, per 1000 metų, visiškai užmirštos, užmestos ir labai maža beturėjo poveikio gyvenimui. Tik vėliau, nuo XIII amž. vėl pradeda iš ilgo letargo atsibusti ir veikti gyvenimą, nors, žinoma, kitaip, negu anksčiau, savo laiku veikė.

Ir dabar, baigiantis renesansinei epochai, gimstant naujai, dar neturinčiai nė vardo, senojo meno formos, išplaukusios iš humanizmo ideologijos, dabar nustojo tos magiškos, žavėjančios reikšmės, kurią jos savo laiku turėjo.

Gimstanti nauja epocha su kitokia pasaulėžiūra reikalinga ir tam tikrų naujų meno formų. Juk kiekviena pasaulėžiūra, kiekviena religija turi ir tikras atitinkamas meno formas, taigi ir naujai besikurianti pasaulėžiūra, naujai užstojanti istorinė epocha turės susikurti jau tam tikrą meną.

Koks bus tas naujas menas, dabar begu galima numanyti ar spėlioti. Iš įvairių, taip skirtingų versmių, kaip VI. Solovjovas ir Osvaldas Špengleris, yra spėliojimų ir tvirtinimų, kad ateisiąs (pamaželi ar katastrofiškai — nežinia) naujas žmonijos gyvenime periodas, kad įvyksiąs didis meno likime ir santykiavime su gyvenimu kitimas. Tuomet menas šių dienų prasme nebebūsiąs reikalingas, bet menui būsiąs statomas daug svarbesnis uždavinys, būtent, — perkurti pasaulį grožyje, iš meno būsią reikalaujama ne tik puošti gyvenimą, kaip lig šiol daro, bet padaryti patį gyvenimą gražų, nereikalingą papuošimų.

Nors tokios mintys kol kas mums atrodo utopiško — (kartais ir utopijos virsta realybėmis), vienas dalykas yra tikras, kad šiandien, griūnant renesansinės kultūros rūmui, menas neturi būti griūnančio laužo puošėjas, bet turi būti naujos kultūros rūmų statytojas. Kitaip negalės išnykti dabar prasižiojusi kiaurymė tarp meno ir gyvenimo; menas merdės, gyvenimas bjaurės, kaip kad dabar dedas.

Taigi, šių laikų menininkai stovi prieš labai sunkius ir svarbius uždavinius: išsižadėti eklektinio jovalo, kuriuo yra šių dienų menas, ir kurti naujai besikuriančiai kultūrai tinkamą meną. Kas tai sugebės, tas tik ir galės menininko vardą nešioti.

Kas iš eklektizmo klampynės neįstengs pasikelti, tas liks nuošaliai nuo šių laikų visuomenės idealų, ir jokios reikšmės gyvenime jų darbai neturės ir bus jie tik nereikalingi priedėliai. Šiuo atveju gerai yra pasakęs Charles Baudelaire: „Nors kažin kaip gabūs būtų menininkai eklektikai, vis dėlto jie yra silpni, nes tai yra žmonės nieko nemylį, be idealo ir neturį prieš akis nei žvaigždės, nei busolės“.

Bet kad šiandien menininkas galėtų turėti vadovaujančią jo kūrybai žvaigždę, jis turi būti nepaprastai akylus, jautrus, apdovanotas galinga intuicija, apsiginklavęs plačiu išlavinimu, nes šiandien aplink mus yra toks tirštas rūkas, taip tamsios ūkanos, kad priešaky nieko nesimato: senos žvaigždės užgeso, o naujos vos vos tik mirga ir pamatyti joms reikia genijaus intuicijos.

Šiandien noris turėti reikšmės gyvenime menininkas turėtų eiti naujos kultūros kūrėjų, naujų žvaigždžių ieškotojų pirmosiose eilėse, todėl turėtų išsižadėti dabar taip branginamos menininkų obskurantizmo nekaltybės, kuri visur, ypač pas mus, menininkų yra su pietizmu garbinama.

Eidamas naujų žvaigždžių ieškotojų priešaky, menininkas, žinoma, turi būti visai laisvas savo kūryboje ir gali kurti sau, kaip jam noris, o ne kaip kitiems patinka. Vis dėlto jo darbai tuomet bus vienybėje su visuomenės idealais, ir, kaip tokie, reikšmingi, prasmingi ir reikalingi, nes netik rodys, bet ir vykins, įgyvendins visuomenės idealus.

Jei visuomet iš menininko-kūrėjo daug buvo reikalaujama — neužmirština, kad visi dideli meno kūrėjai buvo savo laiko kultūringiausi žmonės — tat dabar renesansinės kultūros krizės laikotarpy, iš meno kūrėjo juoba daugiau reikalaujama, juoba jis turi būti kultūros klausimų sūkury, daugiau žiūrėti priekyn, į ateitį, negu dairytis atgal ir negu klausyti atgyventų obalsių ir gailėtis, kad jie nieko nebereiškia, negu gromuloti atgyventas tradicijas, gailestaujant, kad gyvenimas jomis nebesivadovauja.

Užbaigdamas dar pakartosiu Baudelaire'o žodžius, kad menininkas turi turėti busolę ir žvaigždę, kurią pamylėjęs sektų ir sekdamas ją, laisvai kurtų; tada vėl atsiras vienybė tarp meno kūrėjų ir visuomenė, tada menas vėl užims gyvenime tinkamą sau vietą.

 

Republikuota iš: „Logos“, 1926 m., nr. 2