Dr. Kastytis Rudokas. Mažas miestas – Lietuvos ateitis

Gyvenančiuosius didmiesčiuose dažnai aplanko supratimas, jog laikas, praleistas transporto kamščiuose, tai ne tik nuobodus, varginantis bei erzinantis užsiėmimas, bet kartu ir betikslis mūsų gyvenimo laiko eikvojimas. Dideliuose miestuose judėjimas ir susisiekimas yra tapęs dideliu iššūkiu net ir tose šalyse, kurių miestai turi gerai išplėtotą bei diversifikuotą viešojo transporto infrastruktūrą. 

 
Problemai spręsti plečiama ne tik infrastruktūra, bet ir bandomi diegti konceptualūs sprendimai, kaip antai, vadinamasis 15 minučių miestas – sistema, kuri padėtų urbanistiką organizuoti taip, kad gyventojui visos paslaugos būtų pasiekiamos per šį laiką pėsčiomis. Idėjos kritikai pagrįstai nuogastauja, kad tokia sistema gali būti išnaudojama kaip masinės kontrolės mechanizmas, kai žmogui, norinčiam palikti savo 15 minučių zoną, teks brangiai susimokėti.

 
Lietuvoje mes turime bent 50 miestų, kurie yra itin draugiškos ir palankios vietos gyventi. Jos taip pat natūraliai ekologiškos – daug kas pasiekiama pėsčiomis, o net ir vairuojant viskas prieinama per kelias minutes. 

 
Iš tiesų, mes taip pripratome prie migracijos į didžiuosius mūsų šalies miestus, kad pamiršome, jog gyvenimas, ir dažnai netgi visavertiškesnis gyvenimas, laukia smulkesnėse urbanistinėse vietovėse. Su minėta migracija, deja, pamiršome sistemingai investuoti į mažų miestų verslo aplinkos gerinimą ir ekonominės diversifikacijos skatinimą. 

 
Kas maža, yra gražu 

 
XX amžiuje sparčiai ir dažnai chaotiškai vykstant urbanizacijos procesams, imta pastebti, jog šie procesai veda link visuomenės susvetimėjimo, agresyvios socialinio kapitalo organizavimo kaitos, bendruomenių fragmentiškumo ir ekologinio bei ekonominio neefektyvumo ilgalaikėje perspektyvoje. 

 
Vienas žymiausių civilizacijų raidos tyrinėtojų Lewisas Mumfordas yra pastebėjęs, jog miesto kiekybinis plėtimasis veda civilizaciją į tiranopolio (urbanistinė sistema, kuri terorizuoja savo gyventojus) ir nekropolio būsenas: pradžiai į didžiulį nepatogumą, vėliau neefektyvumą ir galiausiai – į egzistavimo nustojimą. 

 
Mažo miesto visapusiški privalumai kaip kontraargumentas nevaldomai urbanizacijai buvo itin taikliai aprašyti ekonomisto, sociologo ir kultūrinio mąstytojo Ernsto Schumacherio knygoje „Small is Beautiful“ dar 1973 metais. Čia pateikiami nenuginčijami argumentai dėl decentralizacijos, ekonominio efektyvumo trumpinant tiekimo grandines, socialinio kapitalo tvarumo ir konkretaus žmogaus galimybės aktyviai veikti savo gyvenamąją aplinką. 

 
Nors šis požiūris taip ir netapo madingas, nes didmiestis, nepaisant jau tada nepaneigiamų savo trūkumų, vis dar buvo labai efektyvus, ypač ekonomiškai, ilgalaikio ekonominio ir socialinio atsparumo perspektyvoje – mažas miestas bus efektyvesnis dėl jame natūraliai esančių stipresnių socialinių saitų ir tarpusavio pasitikėjimo. 

 
Todėl dabartinis politikų ir liberaliai mąstančių miesto planuotojų noras dideliam miestui suteikti mažo miesto savybes irgi yra vertintinas rezervuotai. Galbūt protingiau, racionaliau ir daug efektyviau būtų tiesiog grįžti prie natūraliai, istoriškai susiformavusių mažų miestų vystymo. 

 
Mažo miesto potencialas Lietuvoje 

 
Lietuvoje mažo miesto potencialas vis dar yra didžiulis. Žiūrint istoriškai ir net ontologiškai – Lietuva apskritai yra smulkaus mastelio gyvenviečių valstybė. Mums būdingas itin subtilus aplinkos pajautimas labai sumaniai derinant atviras ir tankiau užstatytas erdves. O tai yra vienas iš būtinų atributų gerai psichologinei žmogaus sveikatai.

 
Visgi, maži miestai ir miesteliai per visą nepriklausomybės laikotarpį tuštėjo ir ekonominės diversifikacijos trūkumas bus pagrindinė to tuštėjimo priežastis. 

 
Nors įvairiais Europos Sąjungos investicijų laikotarpiais buvo atlikta nemažai darbų tvarkant vizualinę mažų miestų infrastruktūrą (kai kas vadino tai pinigų išmetimu, nes šiose vietose vis tiek niekas nebenori gyventi), taip pat kai kurios vyriausybės parengė tikrai sveikintinų skatinimo priemonių jaunoms šeimoms keltis į regionus, dabar turėtume galvoti apie aukštesnės kvalifikacijos darbo vietų pritraukimą. Neabejotinai – sinergija tarp paskatos šeimai ir paskatos didesniam verslo subjektui yra tas kelias, kuriuo turėtume eiti. 

 
Ir tai nėra savitikslė kampanija ar koks nors ekologinis sprendimas. Mažame mieste viskas yra arti. Arti yra visos urbanistinės funkcijos, arti yra gamta. Vaiko mokykla ar neformalaus ugdymo vieta taipogi yra arti. Todėl čia, tiesiogine ta žodžio prasme, ilgėja gyvenimo trukmė. Laikas, praleistas automobilyje, – nėra gyvenimas. 

 
Be jokios abejonės, regionams dabartinėje situacijoje reikia pasitempti ir, matyt, aktyviau veikti siekiant sinergiškai pritraukti ir gyventojus, ir kartu investicijas į aukštos pridėtinės vertės darbo vietas. Tačiau švietimo, medicinos ir kitų paslaugų tinklas vis dar yra, susisiekimas su Lietuvos didmiesčiais, dažnu atveju, irgi yra patogus – jei ne viešuoju transportu, tai nuosavu automobiliu. 

 
Galop, ramesnio gyvenimo aternatyva, kurioje nėra skubėjimo, transporto kamščių ir jų sukeliamo triukšmo, didinančio kortizolio lygį organizme, bereikalingų paslaugų gausos, iš tiesų gali būti raktas į laimingesnį ir prasmingesnį šeimos gyvenimą.

 

 

Šaltinis: Delfi