Kun. Augustinas Liepinis. Visuomeninio auklėjimo klausimu

1. Garsusis Europos ir viso pasaulio pedagogas Fr. W. Foersteris yra parašęs net du ​​dideliu veikalu, kuriuos skiria ypatingai visuomeninės pedagogikos bei politinės etikos klausimams spręsti. Be to, šiais klausimais užsimena ir kituose savo veikaluose bei straipsniuose. 

Fr. W. Foersterį ypatingu atsidėjimu spręsti šiuos klausimus paragino pastarųjų laikų žmonijos dvasinis puolimas, šių laikų kultūros bei civilizacijos krizė, kultūringųjų tautų užkrėtimas materializmu, kurs neša visam kam sunykimą ir mirtį, ką gerai yra įrodęs nesenai praūžęs Didysis Karas.

Kaip kitose žmonių gyvenimo srityse, taip ir jų pilietiniame gyvenime grendžiamasis tikrosios padėties pradas yra dorovė, paremta amžinaisiais Dievo dėsniais bei prigimtu žmonių protu ir palaikoma religiniais motyvais. Tai pradą duoda žmonių vidaus kultūra, jų asmenybės jėgos.

Pasilaisvinimas nuo dorovės, o ypač atsitolinimas nuo krikščioniškosios etikos, yra viena iš svarbesniųjų priežasčių pastarųjų laikų politinio gyvenimo suirimo. Užmiršta politikoje dvasios reikalai ir imta rūpintis vien medžiaginiais dalykais ir žemaisiais žmonių įgeidžiais. Įsiviešpatavo politikoj machiavelizmas, kurio vaisiai yra žiaurūs karai ir žudynės.

Machiavelizmo kartūs vaisiai politikoje paragina kilnesnius žmonijos vadus grąžinti žmonijai tikrąjį jos veidą tinkamu auklėjimu bei tikrąja civilizacijos ir kultūros sinteze. Tikra visuomenine pedagogika norima duoti pasauliui pilnutinių žmonių t. y. žmonių, kurių dvasios ir kūno jėgos yra harmoningai išplėtotos, atsižvelgiant į jų visas gyvenimo sritis.

Senesniojoje politinėje pedagogikoje buvo per maža principų dėstymo bei aiškinimo. Savo veikalu „Politische Ethik und politische Pädagogik“ F. W. Foersteris ragina susirūpinti pedagogus tais moralinės pedagogikos principų klausimais, nes ir politinė pedagogika, ir seksualė pedagogika, ir kiekviena kita pedagoginė srovė turi būti universaliai orientuotos ir vispusiškai apdirbtos moralinės pedagogikos pritaikymas.

Šiame rašinėly bent apgraibomis stengsiuosi supažindinti Skaitytojus su taip aktualia ir svarbia politinio auklėjimo sritimi, trumpai paminėdama politines pedagogikos tikslus ir uždavinius, politinio auklėjimo priemones ir sąlygas, politines dorybes ir kai kurias politinės pedagogikos problemas.

2. Valstybinė kultūra yra mokėjimas suderinti priešingus įvairių žmonių nusistatymus ir įvairius vitalinio jų gyvenimo interesus. Čia reikia ypatingo nusiteikimo, kad žmogus galėtų savo paties interesus palenkti aukštesniems visumos interesams. Šis žmonių nusiteikimas bus jau daugiau negu paprastas sugebėjimas draugijiniai gyventi; tai jau bus valstybinis nusiteikimas.

Politinė pedagogika ir stengiasi išugdyti žmones šitam valstybiniam nusiteikimui, be kurio jie nesugebės ir nenorės sukurti ir palaikyti politinės organizacijos, arba valstybės, kuri pasak Fr. W. Foersterio, yra aukščiausiai išplėtota socialinė gyvenimo lytis ir tvarka, padedanti žmonėms siekti savo galutiniojo tikslo.

Čia mums paaiškėjo politinio auklėjimo objektyviniai tikslai, būtent, tolimesnis objektyvininis tikslas, kuriuo yra bendrasis viso gyvenimo tikslas – Dievas, ir artimesnis objektyvinis tikslas, kuriuo yra aukščiausiai išplėtota visuoeninio gyvenimo lytis – politinė organizacija, imama plačia prasme, arba tiesiog valstybė.

Artimesnis subjektyvinis politinio auklėjimo tikslas yra anas aukščiau minėtasis valstybinis nusiteikimas, kurs vadinamųjų politinių dorybių išvaizdoje padaro žmones tinkamus bendrai žmonijos gyvenimo tvarkai. Tolimesnis subjektyvinis politinio auklėjimo tikslas yra dorinė žmogaus asmenybė, iš kurios plaukia ypač politiniame gyvenime labai reikalingos ypatybės; dvasios galybė, buvimas sau ir veikimas iš savęs, nepriklausomumas savo žemesnėsės prigimties, visuomenės kenksmingos įtakos, vidujinis atbaigtas dvasios pilnumas, sugebėjimas tinkamai įvertinti savo teises ir pareigas kitiems...

3. Uždaviniai nustatomi pagal tikslus, kurie visados yra mums tam tikromis siekiamomis gėrybėmis. Norėdami pasiekti politinio gyvenimo tikslus, turime išplėtoti savyje tas galias, kurios ypatingu būdu reikalingos vykdyti politinio gyvenimo uždaviniams.

Materialiniu atžvilgiu bendrasis tolimesnysis politinio auklėjimo uždavinys yra žmogaus ruošimas bendrajam tolimesniajam objektyviniam politinio auklėjimo tikslui, t.y. susivienijimui su Dievu. O bendrasis artimesnysis politinio auklėjimo uždavinys bus žmogaus ruošimas siekti artimesniajam objektyviniam politiniam tikslui, t.y. žmogaus ugdymas valstybiniam gyvenimui. Čia mums paaiškėja, jog valstybinis gyvenimas, valstybinė tvarka ir pati valstybė, būdama artimesniu objektyviniu politinio auklėjimo tikslu, tuo pačiu tėra priemonė siekti žmonijos galutiniajam tikslui – susivienijimui su Dievu. Tatai didžiai klysta tie, kurie valstybę skaito galutiniuoju viso žmogaus gyvenimo tikslu.

Kaip politinio auklėjimo, materialiniai uždaviniai nustatyti pagal jo objektyvinius tikslus, taip ir politinio auklėjimo formaliniai uždaviniai nustatomi pagal subjektyvinius jo tikslus. Artimesnieji politinio auklėjimo tikslai lieka priemonėmis jo tolimesniesiems uždaviniams atlikti. Taigi tolimesnysis formalinis politinio auklėjimo uždavinys bus ugdyti pilnutinius žmones, o artimesnysis formalinis – ruošti juos politiniam nusiteikimui, pasireiškiančiam įvairiomis politinėmis dorybėmis, kurių grandinėje mes rasim ištisą politinio auklėjimo konkretinių uždavinių virtine, kaip, pav., teisingumas, solidarumas, riteriškumas, atsakingumas, bei t.p. bendrosios pilietinės dorybės, atsilaikymas prieš masių įtaką, prieš tautinį šovinizmą bei kitokias, ypač šiems laikams reikalingas ir Fr. W. Foersterio pabrėžiamas, politines dorybes. Šiandien, dideliame tautų įnirtime ir valstybių susikivirčijime, ypač reikalinga atlikti šie nauji politinio auklėjimo uždaviniai: auklėjimas žmonių tikram tarptautiniam ir tarpvalstybiniam sugyvenimui, jungimas vidaus politikos su užsienio politika bei sukūrimas tikros pasaulinės politikos, paremtos aukšta žmonių sielos kultūra. Šiems pasaulinės politikos uždaviniams nušviesti Fr. W. Foersteris parašė ištisą veikalą „Weltpolitik und Weltgewissen“.

4. Kaip kiekvienos auklėjimo srities, taip ir politinio auklėjimo uždaviniai vykdomi tiesioginėmis ir netiesioginėmis priemonėmis. Netiesioginėmis politinio auklėjimo priemonėmis yra bendrosios dorinimo priemonės; o tiesioginėmis politinio auklėjimo priemonėmis yra įvairios konkretinės politinės dorybės. Tinkamas šitų priemonių suharmonizavimas turi vesti prie to, kad ugdomieji politiniam gyvenimui asmenys pamažu pereitų nuo išorinio ugdymo prie vidujinio ugdymosi. Tai turėtų įsidėmėti ir visi politinio auklėjimo veikėjai ir tam turėtų tarnauti visi politinio auklėjimo vieksniai.

5. Politinio auklėjimo veiksnių yra labai daug, ir jie yra labai įvairūs, kaip yra įvairus ir visas žmonijos gyvenimas.

a) Pirmoje vietoje stovi šeimyna. Jos veikimas pasireiškia gal ne tiek sąmoningai nustatytais pedagogikos metodais, kiek paprasčiausiais faktais. Juk šeimynoje labai smarkiomis prigimtomis simpatijomis ir griežtais parėdymais verčiami jauni žmonės prisitaikyti prie visai skirtingo temperamento ir amžiaus draugų ir priverčiami su visais bendrauti. Ne be reikalo šeimyna laikoma valstybės branduoliu.

b) Kaip bendrąjį šeimynos ugdomąjį darbą, taip ir jos politinį auklėjimą varo toliau ir papildo mokykla. Į mokyklą susirenka įvairių luomų ir pašaukimų vaikai, skirtingos lyties, temperamento, amžiaus žmonės; o aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose bendrauja jau visai skirtingų nusistatymų asmenys. Progos pasireikšti ir nugalėti auklėtinių priešingumams pradeda ir žemesniosiose mokyklose duoda tarp ko kita ir mokykliniai žaidimai, kurių metu išmokstama ypač kitus gerbti, nesimpatiškus dvigubai mylėti. Moksleivių bendruomenėse lavinamasi savarankiškumo, atsakomingumo, susivaldymo, sveikos savigarbos, vadovavimo kitiems ir kitokių dorybių, reikalingų politiniame gyvenime. Ypač daug valstybinio auklėjimosi ir lavinimosi yra Amerikos mokyklose, vadinamosiose school-city-system. Čia moksleiviai sudaro mažą valstybėlę. Jie pamėgdžioja visas valstybinio aparato funkcijas: renka parlamentą, turi savus teismus, steigia savas pašto, savivaldybių ir t.p. įstaigas.

c) Dar svarbesnis politinio auklėjimo veiksnys yra Bažnyčia, kuri veikia kaip savo organizacijos išorine tvarka, taip ir savo aukštu mokslu. Ji nuolat primena žmonėms, jog kiekvienos organizacijos pagrindas yra sielos tvarka, pilna asmenybė. Bažnyčia yra religijos globėja. O religija, pasak Fr. W. Foersterio, duoda sielai aiškiausią tikslo suvokimą, kuriuo žmogus ir valstybiniame gyvenime mokosi laikinos reikšmės pažadėjimus ir grasinimus palenkti aukštesniems ir visuotiniems interesams.

d) Svarbus politinio auklėjimo veiksnys  yra ir pati valstybė. Jos auklėjimasis veikimas pasireiškia arba tiesioginiu būdu: per jos palaikomąsias mokyklas, per lavinamąsias įstaigas, kaip kariuomenė, arba netiesioginiu būdu: per jos organizacinę tvarką, per jos valdomąsias įstaigas, per savivaldybes ir t.t. Ypač demokratinės valstybės yra didelis valstybinio auklėjimosi veiksnys, jeigu, žinoma, tų valstybių tautos yra jau subrendusios tai politinės organizacijos lyčiai, nes demokratinei tvarkai nesubrendę žmonės paskęsta nuolatinėse tarpusavėse peštynėse, o visas tas kraštas kenčia nuo nuolatinių revoliucijų ir sumišimų. Tokio demokratinei valstybei nesubrendusio krašto pavyzdžiu gali mums būti, kad ir Meksika, kur viešpatauja nuolatiniai naminiai karai, o pastaruoju laiku žiaurus katalikų persekiojimas.

Ypač yra daug politinio auklėjimo netiesioginių veiksnių. Jais yra ir aukščiau minėtos visuomeninės įstaigos, kada jos imamos ne kaip tiesioginės politinio auklėjimo įstaigos, bet tik kaipo visuomeninio gyvenimo pasireiškiančios lytys. Jais yra ir kitokios žmonijos gyvenimo lytys, o ypač įvairios draugijos, kaip jaunimo organizacijos, politinės partijos ir t.p.

Visi netiesioginiai politinio auklėjimo veiksniai sudaro drauge ir šiojo auklėjimo išorines sąlygas, kurias visados turi papildyti vidujinės ugdomųjų sąlygos, ypač sąmoningumas ir gera valia. Tik nusimanąs ką darąs ir noringai veikiąs sugebės pereiti iš pasyvaus auklėjimo į aktingą auklėjimąsi.

6. Yra įvairių ir labai daug dorybių, kurios žmonėms reikalingos, kad jie galėtų tinkamai tarpusaviai bendrauti, gerai pilietines pareigas atlikti arba sudaryti tinkamas sąlygas viso pasaulio tautoms bei valstybėms santykiauti. Tos visos dorybės, būdamos mūsų siekiamomis gėrybėmis, yra artimiausiais politinio auklėjimo tikslais, kurie sudaro ištisą grandinę politinio auklėjimo konkretinių uždavinių.

Vieni iš šitų politinio auklėjimo konkretinių uždavinių paliečia atskirus žmones, kaips atskiros valstybės piliečius; tai yra pilietinės dorybės siaurąja prasme. Jomis kiekvienas atskiras asmuo atlieka savo pilietines pareigas, respektuodamas save, artimus, valdžią, valstybes.

Kiti tų uždavinių paliečia valstybes; tai yra politiniai klausimai, arba problemos. Jos gali liesti arba valstybės lytį, jos susitvarkymą, jos vyriausybę, arba valstybinius vyrus. Šitos problemos paliečia ir valstybių tarpusavius santykius, iš ko atsiranda nauja pasaulinės politikos uždavinių grandinė, kaip tai: pacifizmo brendinimas tautose, pasaulio tautų sąjungos kūrimas, rasių klausimo išsprendimas ir t.t. Bent apie kai kuriuos šituos dalykus trumpai dar bus kalbama.

a) Pilietinės dorybės.

Visados, bet ypač pastaraisiais laikais, įsivyravo žmonėse perdėtas savo teisių supratimas, užmirštant savo pareigas. Iš tikrųjų tarp šių dalykų reiktų tinkamos pusiausvyros. Nustatyti harmoniją tarp „duoti“ ir „imti yra svarbus politinio auklėjimo uždavinys.

1) Šiuo atveju didelę rolę lošia vadinamasis riteriškumas, arba vytiškumas, kurį Fr. W. Foersteris  skaito net pagrindiniu tikruoju valstybinio auklėjimo elementu. Riteriškumas palaisvina žmogų nuo grynai individualistinio kovos supratimo ir verčia jį rūpintis priešu, prisimenant jo teises, jo garbę, jo esmę, žodžiu, riteriškumas yra panaikinimas kenksmingų gyvuliškų instinktų, o ypač pagrindus jį krikščioniškąja meile.

Be šito krikščioniškojo riteriškumo sunku žmogui neiškrypti iš tikrųjų politinio gyvenimo vėžių, nes čia daugiausia tenka susidurti su kitaip manančiais žmonėmis. Politiniuose ginčuose per susirinkimus, per mitingus nebūtų tiek žmogų žeminančių koliojimųsi, šmeižimųsi, jeigu partijų nariai, būtų tikrai riteriškai išauklėti.

Auklėjant pilietiško riteriškumo, reikia pratinti auklėjamuosius prie vadinamosios „žaidimų garbės“, kuri neleidžia nešvariomis priemonėmis nugalėti priešą, gerinti ir didinti savo partiją. Mokinių disputai, jaunimo susirinkimai turi pratinti jaunimą respektuoti kitų teises ir garbę, turi duoti progos objektyviai visus klausimus spręsti. Šis objektyvumas dar reikalingesnis tinkamai įvertinti tarptautiniams ir pasauliniams valstybių reikalams, kad dėl mažo savo tautos ar valstybės interesų nesukeltų žmonijos ramybę ardančių pykčių, ginčų ir karų.

2) Krikščioniško riteriškumo žmogus nebus pavojingas savo karingumu, nes šis karingumas yra būtinas apsaugoti tautai ir valstybei nuo vidaus ir išorinių priešų, bus pagrįstas sielos kultūra, plauks iš jo dvasios gelmių ir nesireikš žiauraus militarizmo išvaizda.

Kad karingumo auklėjimas nevirstų paprastu militariniu mankštinimu, reikia jį atlikti proporcingame darnume su kitomis bendrojo ugdymo dalimis. Sportas, kariški žaidimai neturi atitraukti jaunimo nuo jo tiesioginių pareigų šeimynoje, mokykloje ar šiaipjau kasdieniniame gyvenime. Ypač šeimyna yra tinkama vieta išauklėti ir gerą karingumą, nes čia yra tas pirmykštis kiekvienos gyvenimo srities židinys, iš kurio jaunuolis semia jėgų nugalėti save ir savo veltkleidiškam saviškumui palenkti rimtoms pareigoms eiti ir atsakingumui.

3) Atsakingumo jausmas, pasak Fr. W. Foersterio, yra svarbiausias visuomeninės bei valstybinės kultūros nešėjas ir būtinas visuomeninės pedagogikos reikalavimas. Tai pabrėžiu, sako toliau jis, ne kaip demokratiškos minties fanatikas, ne kaip autoriteto priešininkas, bet dėl ​​to, kad nėra kitos vaisingesnės priemonės išauklėti jaunimo politiniam sąžiningumui ir politiniam bendradarbiavimui konstitucionalinėje valstybėje.

Anglų ypatingas nuopelnas politiniame auklėjime yra tas, kad jie praktišku būdu pradėjo lavinti vaikus ir jaunimą atsakingume. Amerikiečiai juos pralenkė, įsteigdami vadinamąsias mokyklas-valstybėse (school-city), kuriose net mažmožiais pratinama viešosios valstybinės tvarkos.

4) Jauni žmonės ypatingu būdu nori savarankiškai veikti. Šito psichologinio motyvo raginami pedagogai ir auklėtojai leidžia vaikams ir jaunimui patiems save valdyti ir tvarkyti, tik, žinoma, rezervuodami sau teisę prižiūrėti ugdomųjų darbus ir elgesį, kad jie neišeitų iš tam tikrų ribų. Kai jaunų žmonių laisvė pradeda tarnauti jų išsiblaškymui, o ne susitelkimui, tada jau reikia, kad išorinis autoritetas savo įsikišimu sutvarkytų jaunųjų gyvenimą.

Savarankiškumas pratina jaunimą tinkamo elgimosi su draugais, pavaldiniais ir vyresniaisiais. Niekados nesipraktikavę savarankiškume, žmonės būna vergiškai klusnūs – būdami kitų pavaldiniais, ir despotiški įsakytojai - tapę valdančiaisiais.

5) Su atsakingumo jausmu ir savarankiškumu susijęs autoriteto klausimas. Niekados nereikia palikti jaunimo nuožiūrai tokius savarankiškumo dalykus, kurie pereina jų protą. Klysta, pav., vokiečių pedagogas Wynieken, kurs nepripažįsta mokiniams jokio išorinio autoriteto, kurio jie nebūtų patys išsirinkę. Juk auklėjimo uždavinys yra padėti vaikui išplėtoti jo paties gyvenimą ir drauge pasilaisvinti iš to siauro asmeninio gyvenimo ir įžengti į platesnį gyvenimą. Šis uždavinys atliekamas tik su autoriteto pagalba, nes čia reikia susigyventi su visai nauju pasauliu, su kuriuo auklėjamasis asmuo dar nebuvo susidūręs.

6) Įpratinus vaikus ir jaunimą gerbti autoritetą, tuo pačiu bus įdiegti jiems klusnumo dorybės pradai. Doriniais pamokymais reikia išaiškinti vaikams ir jaunimui, jog klusnumas nėra vergavimas, bet tikriausia priemonė pasilaisvinti nuo savimeilės ir neribotos laisvės ieškojimo, jog klusnumas yra mokykla nusižeminimo, be kurio visos kitos dorybės yra tik sunkenybė.

Jaunimas turi suprasti, kad nusigalėjimas klusnumu ir nusižeminimu yra daug aukštesnis heroizmo laipsnis, negu paprastas išorinis vyriškumas arba narsumas. Tikrojo narsumo mokykla yra sau valingas klusnumas.

7) Toliau, didžiausios reikšmės politiniame auklėjime turi punktualumo dorybė. Punktualumas, atžvalgumas ir atsakingumas yra svarbiausieji kiekvienos visuomenės pagrindai. Jaunimas turi įsisąmoninti, jog nuo jo apsileidimo kenčia visa visuomenė. Modernioji darbo kultūra reikalinga visų žmonių punktualaus pareigų ėjimo. Reikia įpratinti jaunimą ištikimiausiai laikytis sutarto laiko tam ar kitam darbui atlikti. Kasdieninis gyvenimas duoda pakankamai pavyzdžių, kuriais galima ir reikia nušviesti vaikams ir jaunimui panktualumo ir  akuratnumo reikšmę visuomeniniame gyvenime ir reikia išmokyti juos ištikimai laikytis duoto žodžio.

Dar paminėtini teisingumas, teisėtumas, tiesumas, o ypač visų dorybių karalienė – meilė, be kurios nėra tikrojo kūrybinio darbo ir tikrojo žmonijos gyvenimo. Ai jau yra didžiausios gyvenimo gėrybės, be kurių negalimas joks atskirų žmonių, tautų ir valstybių bendravimas. Deja, apie jas čia plačiau kalbėti būtų per platu.

b) Valstybės politikos klausimai

Valstybinės politikos klausimai liečia valstybių lytis ir jų susitvarkymą, jų vyriausybes ir valdininkus, mažumų teises ir pareigas, moterų pilietines teises, ir kitokias valstybinio gyvenimo sritis. Vienas kitas tų klausimų čia trumpai liečiamas.

Tiek bręstas jaunimas, tiek suaugusioji visuomenė, turi suprasti, jog mažiau žmonijai svarbu kokia bus valstybių lytis, bet labai svarbu, kuri valstybių lytis yra patogiausia sudaryti visuomenės gerovei, nes valstybė tėra priemonė siekti aukštesniems žmonių tikslams.

Šių dienų politinis obalsis yra demokratybė ir laisvė, tautų apsisprendimas ir nepriklausomybė. Vis dėlto nereikia užmiršti, kad ir demokratinis valstybių sutvarkymas turi atitikti žmonių prigimčiai, nes tik tada demokratybė bus viena iš geriausių valstybės lyčių, kuri iš tikrųjų prisidėtų kelti visuomenės gerovei.

Auklėjant demokratinei valstybei piliečius, reikia stengtis kuo daugiausia įdiegti jaunimo ir šiaipjau žmonių sielose tikrosios aristokratybės dvasios. Jei tikras aristokratas yra tas, kuris daugiausia moka kitus gerbti, tai demokratinėje valstybėje reikia ypač daug aristokratybės dvasios; juk demokratinėse valstybėse yra didžiausias visų piliečių tarpusavis bendravimas, negalimas be aukštos dvasios kultūros. Kylančios revoliucijos ir sumišimai rodo, kad toje tautoje ir valstybėje per maža yra tikrojo dvasios aristokratiškumo.

To dvasios aristokratiškumo labiausiai reikalingi valstybių vyrai policininkai, tautų vadai, nes kitaip jie esti tik disciplinuotais policijantais, fiziškos jėgos naudotojai, bet ne vyresnieji – pedagogai, sugeba jungti pažangą su tvarka.

Su vadų auklėjimo klausimu susijęs įsakymų menas. Pagrindiniai įsakymų meno faktoriai yra valios stiprumas ir valios disciplina, dvasios kultūra – sugebėjimas įeiti į kito sielos padėtį bei sugebėjimas riteriškai palaikyti jo garbės jausmus ir, pagaliau, (intelektualinė sąlyga) nesvyravimas, veiksmo trumpumas ir precizija.

Labai svarbu įsisąmoninti, kad vienu gerumu ne visada sugebama tvarką palaikyti. Bet iš  antros pusės ir disciplina turi būti protinga. Vyresniųjų įsakymai turi būti daugiau žmoniški, o ne šuniški, kaip išsireiškia Fr. W. Foesteris, ir daromi ne su linkimu save iškišti.

Valstybiniame gyvenime taip pat reikia daugiau auklėjamojo autoriteto, o ne militarinės vyresnybės, daugiau dorinimo, atsižvelgiant į pavaldinių psichiką, o ne paviršutinės dresūros. Tam tikslui mokyklose reikia jungti senovės tradicijų ir autoriteto gerbimas su dabarties mokinių laisve, savarankiškumu. Visame politiniame auklėjime reikia laikytis sintezės metodo: kas gero buvo senovėje, reikia iškelti aikštėn, o kas blogo pastebima dabartiniais laikais, reikia nusikratyti, prisiminus klaidžių kelių karčius vaisius. Sintezės kelias geriausiai veda į pasaulinės politikos tinkamą nustatymą.

c) Pasaulinės politikos problemos

Pasaulinės politikos pedagoginiai klausimai turi apvainikuoti visą politinį auklėjimą, nes nuo jų tinkamo išsprendimo priklauso viso pasaulio taika, ramybė ir gerovė. Čia reiktų išgvildenti nacionalizmo – internacionalizmo, militarizmo – pacifizmo, rasių, kolonijų ir kitokios tarptautinės bei pasaulinės politikos problemas. Ir vėl dėl vietos stokos pasitenkinsime jų trumpa apžvalga.

Tautų politiniuose santykiuose ir socialiniame gyvenime svarbu išugdyti žmones tokiame nusiteikime, krus jiems aiškiai primintų, jog kiekviena pasaulio tauta turi jaustis savarankiška pasaulinio rūmo plytele, bet drauge ji turi suprasti, kad šiais laikais yra būtina tautų bei valstybių bendravimas – taip susiję yra tautų ir valstybių reikalai!

Svarbu išvengti politiniame auklėjime pragaištingų šališkumų: per siauro nacionalizmo ir per plataus internacionalizmo. Kad ir gražiausia būtų tautų individualizacija, bet ji yra niekam tikusi, jeigu ji neprisideda prie kitų tautų gerovės kėlimo.

Fr. W. Foersteris visur pabrėžia, kad viena tauta ir valstybė būtinai pasišvęstų  kitai tautai ir valstybei. Be abejojimo, auklėjimas pasauliniam tautų bei valstybių bendravimui turi pirmiausia palaisvinti žmones nuo savimeilės ir paraginti vienas tautas bei valstybes padėti kitoms, atsigaivinti, kitų reikalus suprasti ir padėti juos patenkinti. Bet šiuo atžvilgiu mažosios tautos, kurių skaičiuje yra ir lietuviai, turi būti atsargios, o ypač šiais brutalės jėgos laikais. Pav., dabar negalime būti per daug atsidavę savo rytų ir pietų kaimynams, nes mūsų atvirumą ir gerumą jie gali panaudoti mūsų pačių prapulčiai. Viena, ką mes tikrai galim ir turim neatidėliodami daryti, tai ugdyti savyje galingą dvasią, kuri būtų vienytoja pasingųjų Rytų su aktingaisiais Vakarais. Šios minties brendimas mūsų tautoje yra vienas gražiausių mūsų šviesuomenės uždavinių. O tos minties realizavimas yra garbingas lietuvių tautos pašaukimas nešti pasauliui trokštamosios ramybės, taikos ir gerovės...

Nuo tautinio auklėjimo neatskiriamos militarizmo ir pacifizmo problemos. Taip po Did. Karo tautos ištroško taikos ir ramybės, nors, deja, daugelis tautų vadų, valstybių vyrų tebedega keršto jausmu. Daugelio pasaulinių politikų kalbos ir planai apie visuotinąją pasaulio taiką aptraukti  pariziejiškumu ir veidmainiavimu.

Norint išvengti dar baisesnių, nei ligšiol žmonija yra mačiusi, karų, ir revoliucijų, reikia ugdyti ne kariškius, bet kultūros žmones. Reikia eiti prie to, kad krašto apsauga būtų  ne vien ginkluose, bet ir idėjose.

Prie to pasaulis artinsis, kai žmonių taikingumas bus paremtas tiesos meile. O ši tegalima moralybėje, ir tai krikščioniškoje, nes tik Kristaus mokslas turi visus šansus  dorai išsilaikyti tinkamoje aukštumoje. Šalia Bažnyčios čia daugiausia gali šeimyna, o ypač jos neužgęstąs židinys - dora moteris, ideali motina ir žmona. Moteries svarbus uždavinys yra kurti per šeimynas pasaulio tautų meilę. Ne be reikalo šeimyna laikoma pasaulinės ramybės pradu. Ir dabar vis labiau kreipiamasi į moteris, kad jos daugiau vertintų savo pašaukimą būti pasaulio taikos vykdintojomis - per tikrosios meilės gaivinimą žmonėse.

Toliau, mokyklose, jaunimo organizacijose nereikia per anksti pradėti kūno mankštos kariškais įrankiais, nes ginklai sugrūbina žmonių sielas. Vokiečius pražudęs jų militarizmas, kuriam trūko krikščioniškosios moralybės nurodymų.

Tinkamo išsprendimo tautinio ir militarinio auklėjimo priklauso ir tautinių mažumų gerovę, rasių problemos, tautinio apsisprendimo laisvė ir kitokie tarptautinių ir tarpvalstybinių santykių nustatymai.

Fr. W. Foersterio nurodymai, kad blogesniuosius žydus taisyti yra pašaukti tikrieji Kristaus išpažinėjai ir pasekėjai, mažoms ir kultūriškai bei ekonomiškai silpnoms tautoms reikia priimti su tam tikru atsargumu, nes turtingesni ir apsukresni žydai gali lengvai tokius apaštalus -  taisytojus nugalėti ir dvasiškai bei medžiagiškai juos pavergti. Ši pastaba kol kas tinka ir lietuvių tautai. Vis dėlto, sprendžiant mažumų klausimus, reikia laikytis geros valios, teisingumo ir to bendrojo dėsnio, kad visos tautos ir visos rasės yra leistos tam pačiam tikslui - per tarpusavį bendravimą siekti amžinosios laimės, t. y. susivienijimo su Dievu. Tik amžinųjų dėsnių laikydamasi žmonija tinkamai susitvarkys ir išbris iš pasauline katastrofa gresiančio suirimo.

7. Politinis auklėjimas ir krikščioniškoji etika. Taigi galų gale visuose politinio auklėjimo klausimuose galutinėje išvadoje prieiname, kad politiniame auklėjime turi būti kuo daugiausia rūpinamasi žmonių dvasios kultūra arba asmenybe, nes visas pilietinis, valstybinis ir tarptautinis gyvenimas remiasi žmonijos dvasios kultūra

Žmonių dvasios kultūra geriausiai ugdoma, keliama ir palaikoma tuo dorinimo mokslu, kuriame yra daugiausia tam darbui atlikti priemonių, sąlygų ir kurio paties Įkūrėjas yra aukštos dvasios kultūros.

Šitoksai dorinimo mokslas yra tik krikščionybėje, ir ypač Katalikų Bažnyčioje, nes ji pilniausiai susistematizavo ir sąžiningiausiai išlaikė visus dorinimo dėsnius, kuriuos jai paliko ne bet koks žmogus, bet pats Dievo Sūnus

Šituo tikruoju dorinimo mokslu negali būti vadinamoji „pasaulio etika“, nes jai trūksta svarbiausiojo asmenybės ugdymo prado - religijos.

Vienintelis būdas grįžti dabartinei žmonijai iš klaidaus visuomeninio, taigi ir politinio gyvenimo kelio yra grįžimas prie Kristaus, tikras persiėmimas krikščioniškuoju mokslu ir sąžiningas laikymasis krikščioniškosios etikos.

Nieko nėra tikro pasauly, viskas keičiasi, viskas praeina: tikra yra tik tai, kad Išganytojas gyvena, kad Jo tiesa turi galios ant gyvybės ir mirties ir tik tas gali būti įsitikinęs savo išgelbėjime, kur Jame ir per Jį gyvena.

Ši mintis turi paraginti kiekvieną auklėtoją ir pedagogą visados remti ir politinį auklėjimą tikrąja krikščioniškąja etika, nes tikroji pasaulio ramybė yra Kristaus karalystėje

 

Republikuota iš: „Tiesos kelias“, 1927 m., nr. 7-8