Eimantas Raškinis. Argentina - ar Milei eksperimentas pasiteisino?

Javieras Milei, Niujorkas 2025 m. spalis. Shutterstock.

Prieš du metus Argentinos prezidento rinkimus laimėjo ekonomistas Javieras Milei. Jis atėjo į valdžią su ambicingais pažadais - jo tikslas buvo smarkiai sumažinti valstybės aparatą ir sustiprinti Argentinos ekonomiką. Ar jam pavyko? Pažvelkime iš arčiau.

Nuo XX a. vidurio Argentina iš vienos turtingiausių valstybių pasaulyje tapo nepaprastai skurdi. Taip atsitiko dėl valstybės nestabilumo, nuolatinių perversmų, kurie atbaidė užsienio investuotojus, ir socialistinio prezidento Choano Perono politikos. Pastarasis masiškai spausdino pinigus, siekdamas didinti socialines išmokas, tai lėmė Argentinos peso hiperinfliaciją. Šios politinės linijos laikėsi ir Perono įpėdiniai, valdę šalį iki Milei atėjimo. Nepaisant daugelio bandymų išspręsti šalies problemas, situacija tik blogėjo. Argentina pasiekė tokią padėtį, kurioje įprasti sprendimai nebeveikė. Reikėjo kažko drastiškai kitokio, būtent tai ir pasiūlė Milei.

2023 m. lapkričio mėnesį, prieš išrenkant Milei Argentinos prezidentu, metinė infliacija siekė 211 %, šalies skola - 102 % bendrojo vidaus produkto, apie 42 % šalies populiacijos gyveno žemiau skurdo ribos (~20 mln. žmonių), Argentinos ekonomika buvo recesijoje. Ši tragiška ekonominė padėtis paskatino šalies gyventojus palaikyti išties radikalias Milei siūlomas reformas.

Javieras save apibūdina kaip libertarą - tai Lietuvoje menkai žinoma politinė doktrina, kuri beveik niekada nebuvo realiai išbandyta ir egzistavo tik teorijoje. Libertarizmas remiasi prielaida, kad valstybės monopolis praktiškai visose srityse nusileidžia privačiai rinkai, todėl mokesčiai turi būti drastiškai sumažinti, o valstybės atliekamos paslaugos perduotos privačiam sektoriui.

Milei per savo rinkimų kampaniją žadėjo panaikinti 10 iš 18 Argentinos ministerijų, sumažinti valstybės aparatą 30 %, sustabdyti masinį pinigų spausdinimą, pakeisti nacionalinę valiutą doleriu, nutraukti visus santykius su socialistinėmis valstybėmis, apriboti abortus, privatizuoti didelę dalį viešojo sektoriaus ir reikšmingai sumažinti mokesčius. Milei tai vadino šoko terapija – iš pradžių šalis patirs reikšmingą sukrėtimą, padėtis pablogės, tačiau po to reikšmingai pagerės.

Taip ir įvyko. Per pirmąjį prezidento kadencijos pusmetį Argentinos ekonomika patyrė rimtą smūgį: BVP mažėjo, skurdas augo. Tačiau tuomet situacija pradėjo eksponentiškai gerėti. Dėl nutrauktų socialinių programų daug žmonių, kurie prieš tai buvo išlaikomi valstybės, turėjo ieškoti darbo, dėl to, taip pat ir dėl mažesnių mokesčių, skurdas sumažėjo 25 % (5 milijonais žmonių). Socialinių programų pinigai perskirstyti, prioritetą skiriant daugiavaikėms šeimoms. Nutraukus masinį pesų spausdinimą Argentinos metinė infliacija krito nuo 211 % iki 30 % - tiesa, ji vis dar didelė, bet sumažėjo net 7 kartus. Argentinos skola taip pat sumažėjo 25 %. Milei 30 % sumažino valstybės aparatą, atleido apie 10 % valstybės tarnautojų, kurių dauguma dirbo visuomenei apčiuopiamos naudos nenešančiose ir pinigus įsisavinančiose institucijose (pavyzdžiui, moterų ir įvairovės ministerijoje). Jis sumažino socialines išmokas, naikino nereikalingas ministerijas ir t. t. Šios priemonės leido gerokai sumažinti argentiniečių mokestinę naštą, kas, kartu su minėtais pokyčiais lėmė itin išaugusį palaikymą šalies lyderiui.

Argentinos infiliacija prieš/po Milei atėjimo į valdžią

Visgi prezidentas įgyvendino ne visus savo pažadus - dėl didelio parlamento pasipriešinimo jis atsisakė planų dėl dalies institucijų privatizavimo. Taip pat nenutraukė visų ryšių su Kinija, mat tai būtų buvę pernelyg skaudus smūgis šalies ekonomikai, atsisakė idėjos pakeisti pesą doleriu. Jis taip pat nepanaikino nacionalinio banko, nes pavyko su juo susitarti dėl pinigų spausdinimo tempų sumažinimo.

Tačiau ne viskas buvo tobula. 2025 metų rugpjūtį jo vyriausybę sukrėtė korupcijos skandalas, gerokai pakenkęs prezidento populiarumui. Tada Milei partija pralaimėjo šalies sostinės tarybos ir miesto atstovų parlamente rinkimus. Išsigandę užsienio investuotojai, bijodami, kad į valdžią vėl ateis socialistai, nustojo investuoti į Argentiną. Tai buvo didelis smūgis Javiero planams, nes vėl pradėjo kristi ir peso vertė. Šalis pateko į vis blogėjantį ratą: palaikymas Milei politikai mažėja → mažiau investicijų → ekonomika silpsta → palaikymas mažėja dar labiau.

Atrodė, kad prezidentas jau nebeišsikapstys, tačiau pagalbos ranką ištiesė JAV prezidentas D. Trumpas - Amerika iškeitė 20 milijardų dolerių į pesus, taip Argentina galėjo juos pardavinėti už pesus, tokiu būdu išimant dalį pesų iš rinkos ir taip stabilizuojant jų vertę. Šis žingsnis padėjo kiek sušvelninti problemas, tačiau galutinai jų neišsprendė – peso vertė vis dar krenta. Trumpas taip pat pagrasino, kad socialistų pergalės atveju visos JAV investicijos paliks Argentiną. Dėka dalinio valiutos stabilizavimo ir JAV spaudimo Milei partija užtikrintai laimėjo spalį vykusius parlamento rinkimus, kuriuose surinko 40 % rinkėjų balsų. Po rinkimų ji vis dar neturi daugumos, bet parlamentas nebegali atmesti prezidento veto.

Nepaisant sunkumų, pirmoji prezidento kadencijos pusė nuteikia viltingai - Milei sugebėjo iš esmės pakeisti tragišką Argentinos kryptį ir suteikti svorio libertarų argumentams, tačiau dar laukia išties sunkus kelias. Ateitis parodys ar prezidentui pavyks išgelbėti 70 metų stagnuojančią valstybę.