Vytautas Sinica: „Labai padėtų, jei LRT direktorius jaustų pareigą ne auklėti, o informuoti visuomenę“

Simono Kaunelio nuotr.

Šiuo metu itin daug triukšmo visuomenėje sukėlė LRT auditas ir Remigijaus Žemaitaičio bei „Nemuno Aušros“ pasiūlyti LRT įstatymo pakeitimai. Jais siūloma lengvinti LRT generalinio direktoriaus atleidimo tvarką, kai tam užtektų pusės iš 12 LRT tarybos narių balsų, o balsavimas būtų slaptas. Be to, atleidimo nebereikėtų motyvuoti viešojo intereso pažeidimu. Taip pat lapkričio 27 d. Seime buvo priimtos pataisas ir dėl LRT biudžeto įšaldymo ir nedidinimo tris metus iš eilės, kurias gruodžio 3 d. pasirašė prezidentas.

Ar galima rimtai kalbėti apie LRT skaidrinimą ir Seimo šiuo metu siūlomas pataisas, kai jas inicijuoja būtent „Nemumo Aušra“, kurios pirmininkas R. Žemaitaitis yra Konstitucinio Teismo pripažintas sulaužęs Seimo nario priesaiką ir Konstituciją bei neturi leidimo dirbti su įslaptinta informacija?

Taip vertinti aš sau neleisčiau, kad į viską, ką siūlo „Nemuno Aušra“ reikia žiūrėti atsargiai. Tokiu atveju, vėl būtų įsiveliama į žaidimą, kai valdantieji atmeta viską, ką siūlo TS-LKD, o TS-LKD atmeta viską, ką siūlo valdantieji – tai yra destruktyvu. Aš stengiuosi į kiekvieną siūlymą žiūrėti atskirai. Ir tikrai yra buvę gerų siūlymų iš „Nemuno aušros“ atstovų, buvo ir tikrai prastų siūlymų. Todėl kiekvieną iniciatyvą vertinu atskirai. Mano nuomone, buvo didžiulė klaida, kad būtent R. Žemaitaitis tapo šių nuostatų teikėju, nes tai sukėlė papildomą baimę dėl prorusiškumo.

Vis dėlto, nepaisant to, kad pataisų teikėjas yra R. Žemaitaitis, pirmiausia, reikia žiūrėti į turinį. Ir jei turinys tikrai keltų pavojų, tai aš bijočiau dėl paties turinio, nesvarbu, kas jį teikia. Bet man nepavyksta atrasti kažko, kas šioje situacijoje keltų pavojų. Dvi iš trijų pataisos dalių yra tiesiog grįžimas prie to, kaip buvo anksčiau, o dėl balsų skaičiaus taryboje, tai tų pačių aušriečių ir socdemų yra pažadėta, kad jie nesipriešins dėl to, kad balsų skaičius būtų grąžintas į pradinę padėtį – tai tik tam tikra derybinė pozicija.

Ar tokiu būdu visgi nėra sukuriamas precedentas, kad valdžia gali lengvai manipuliuoti ir kištis į LRT veiklą, ją politizuoti? O toks Seimo siekis ir greitis, kuriuo yra stengiamasi priimti šias pataisas, iš esmės, ydingas?

Nepasakyčiau, kad tai yra ydinga greitai priimti įstatymus. Ar tai daroma per greitai šiuo konkrečiu atveju? Galbūt per greitai. Bet čia yra keli atskiri momentai – šios pataisos nėra priimamos nei skubos, nei ypatingos skubos tvarka. Tarp pateikimo ir svarstymo praėjo dvi savaitės. Aš girdėjau pasipiktinimą iš Birutės Davidonytės, kad nėra įsiklausoma į bendruomenę, kurią tai tiesiogiai liečia. Tačiau, kai prieš metus buvo priimamos pataisos dėl atviro balsavimo ir viešojo intereso, kurios dabar yra atstatinėjamos, tai buvo lygiai tas pats – viskas įvyko mažiau nei per mėnesį ir visas derinimas viešumoje taip pat buvo tik vieni klausymai komitete. Tik pernai tai nesukėlė jokio ažiotažo, o dabar sukėlė. Todėl sunku būtų šią situaciją vadinti precedentu, nes precedentas yra kai kažkas vyksta pirmą kartą. Taigi 27 metus mes gyvenome pagal tą tvarką ir nieko nenutiko. Iš tiesų, daug dažniau pokyčių norėdavo TS-LKD, jie pirmą kartą įvedė ir LRT direktoriaus atleidimą be priežasties ir niekas jų už tai nepasmerkė.

Tačiau kuriam laikui atsiribojant nuo pačių pataisų, ar būtų galima pagrįstai sakyti, kad R. Žemaitaitis yra prorusiškas ar veikia Rusijos interesų naudai?

Man Žemaitaitis yra mįslė. Jam tikrai tiktų etiketė, kad jis yra populistas, neatsakingas ir keliantis chaosą Lietuvoje politikas. Taip pat bent mano vertinimu jo pasisakymai geopolitiniais klausimais, ypač dėl Rusijos ir Ukrainos, dažnai klaidingi ir nepriimtini. Tačiau daugybėje Europos šalių jokie ne agentai ir ne nupirkti politikai dėsto tokius kaip Žemaitaičio pasisakymus. To neužtenka teigti jį veikiant Rusijos naudai. Geriausiai pamatysime iš balsavimo dėl gynybos biudžeto.

Jį perprasti labai sudėtinga ir dėl to, kad jis jau lyg penkta kadencija yra Seimo narys, yra perėjęs įvairias frakcijas ir partijas, tačiau jis niekada neturėjo tokio įvaizdžio, kaip nuo praeitos kadencijos vidurio. Visas skandalizmas ir antisemitizmas atsirado ką tik. Taigi jis, iš esmės, šešiolika metų praleido ramiai, keletą kartų net išvengė balsavimų dėl partnerystės ir Stambulo konvencijos – neišdrįso stoti į konservatyviau mąstančios visuomenės pusę, kažkuria prasme gal net bandė apsimesti Vilniaus burbului tinkančiu politiku. Ir dabar staiga įvyksta toks posūkis – aš tikrai nesuprantu jo elgesio, manau, kad jis yra dažnai rizikingas Lietuvai, bet kad tai būtų nuoseklus veikimas Rusijos naudai, reikėtų galėti įrodyti. Žvalgybos institucijos to neteigia, dirbdamas NSGK nieko panašaus negirdėjau. Tad šiandien traktuočiau Žemaitaitį kaip labai sėkmingą ir profesionalų populistą, ne kaip Rusijos agentą. Visais atvejais Lietuvai šiandien svarbiau ne jo intencijos (tebūnie, darykime prielaidą, kad jos negeros), o galimybės jas įgyvendinti. Jokių svertų Žemaitaičiui lemti LRT vadovą nėra.

Taip pat norisi paliesti ir LRT auditą. Ar Valstybės kontrolės nustatyti LRT pažeidimai šiuo metu tapo veikiau politine priemone, kuri yra eskaluojama, norint priimti siūlomas LRT įstatymo pataisas, ar tai tikrai rimti pažeidimai, į kuriuos visuomenė turėtų reaguoti?

Aš nesu pakankamai įsigilinęs į šį klausimą, bet tiek, kiek esu įsigilinęs, man neatrodo, kad tai būtų skandalingi pažeidimai. Jeigu tai, iš tikrųjų, būtų labai rimti pažeidimai teisiniu požiūriu, tai tada to ir užtektų atleisti M. Budrienę. Jeigu pavyzdžiui būtų nustatytas viešojo intereso pažeidimas. Tai manau ir bus geriausias testas. Jeigu taip tikrai yra – tada pati taryba gali nuspręsti tai padaryti ir atleisti direktorę.

Apie tariamą LRT neobjektyvumą ir šališkumą, kuriuo yra motyvuojamos įstatymo pataisos, įvairiose visuomenės grupėse kalbama ir diskutuojama jau seniai – ar toks vertinimas turi pagrindo ir kiek iš tikrųjų šališka yra LRT?

Sakyčiau, kad LRT tikrai turi polinkį į kultūrinę kairę. Esu daręs kelias R. Miliūtės ir E. Jakilaičio laidų analizes pirmos M. Budrienės kadencijos metu ir jose tikrai matėsi ir buvo galima kiekybiškai tiksliai suskaičiuoti, kad jei tik yra imamasi kultūrinių temų, tai laidos yra organizuojamos kviečiantis pašnekovus nelygiavertiškai – ir tai nebūtinai priklausys nuo kalbinamų asmenų pasiskirstymo. Pavyzdžiui, net jei ir skirtingas pozicijas atstovaujančių žmonių skaičius bus vienodas, kultūrinę kairę atstovauti bus kviečiami ekspertai, o kultūrinę dešinę – politikai. Visi žino, kad politikais yra pasitikima kur kas mažiau. Galiausiai, kaip vedėjas pristato tam tikrus dalykus, kiek nutraukinėja pašnekovus – visa tai suformuoja nuomonę. Tad per pirmąją M. Budrienės kadenciją tikrai būtų galima tvirtai teigti, kad R. Miliūtės ir E. Jakilaičio laidose buvo stipri tendencija kultūrinę kairę ginti ir atstovauti labiau. Aš nedariau tokio tyrimo, bet esu tikras, jei paimtume visas publikacijas LGBT tema, tuose komentaruose taip pat vyraus ekspertai, kurie yra šių teisių šalininkai, o priešininkai bus politikai, kas ir vėl kels nepasitikėjimą skaitytojui. Tad šis tendencingumas yra labai akivaizdus.

Atrodo, kad esminė viso šio proceso priežastis yra atstumas tarp LRT ir visuomenės, visuomenės ir konservatorių, pirmosios ir antrosios Lietuvos, o „Nemuno aušra“ tampa ne itin sėkmingu bandymu atliepti antrosios Lietuvos lūkesčius ir situaciją, kai žmonės nejaučia, kad politikai suprastų jų problemas ir kalbėtų jų kalba. Tad, kaip spręsti šią problemą, kuri lydi mus dar nuo M. Brazausko ir V. Landsbergio laikų, ką tik sustiprina ekonominė nelygybė ir skirtingas požiūris į šeimos politikos klausimus. Tad, kaip mažinti šį atotrūkį?

Aš nuoširdžiai nežinau atsakymo, labai sunkus klausimas. Tai jau dešimtmečius kamuoja Lietuvą ir aš nežinau, kaip tai spręsti. Kiek tai liečia TS-LKD, tai kamuolys tikrai jų rankose. Įtampos tarp partijos ir visuomenės mažėti gali tik partijos dėka. Visuomenė šiuo atveju yra tik reaktyvi. Konservatorių arogancija tikrai yra, ji galėtų išnykti, jei tik partija sąmoningai dirbtų šia kryptimi ir tam užtektų poros kadencijų, jei tik būtų nuosekliai ir sistemingai elgiamasi kitaip. Manau, kad L. Kasčiūnas dirba šia kryptimi – jis tikrai nedidina tokio įvaizdžio ir gal net šiek tiek jį mažina.

Dėl įtampos tarp LRT ir visuomenės, labai padėtų jei direktorius jaustų pareigą ne auklėti, o informuoti visuomenę. Man atrodo, kad šiandien yra labai sunku rasti tokį žmogų, kuris būtų pakankamai įtakingas, patyręs ir kompetentingas žiniasklaidos lauke ir kartu neturėtų tokio įsitikinimo, kad visuomenę reikia auklėti, o ne informuoti. Matyt, šiandien taip yra ugdomi žmonės dirbantys komunikacijoje, kad jie turi pareigą auklėti, o ne informuoti, tai visiškai sisteminė mūsų žiniasklaidos problema.

Šaltinis: ateitis.lt