Through a glass, darkly | Lyg pro stiklą, tamsiai - George S. Patton (vert. Jonas Gintautas Maneikis)

Jei Džiordžą Patoną tektų įtalpinti į Tomo Karlailo suformuluotos „Didžio žmogaus teorijos“ rėmus, jam skirtą skyrelį drąsiai būtų galima praminti (o tikiu, kad daugelis jau ir yra praminę): „Didvyris kaip karys“. Patonas buvo keturių žvaigždučių rango generolas, labiausiai pasižymėjęs vadovaudamas Septintajai (kovojusiai Šiaurės Afrikos fronte), o vėliau Trečiajai (kovojusiai Vakarų fronte) amerikiečių armijai per Antrąjį pasaulinį karą.

Biografiniais motyvais pastatytame 1970 m. filme „Patton“, kurį esą labai mėgęs ir daugsyk Baltuosiuose rūmuose peržiūras rengęs 37-asis JAV prezidentas Ričardas Niksonas, vienoje scenoje didingasis generolas vaikštinėja po senovinio kartaginiečių miesto griuvėsius. Lazda rodydamas į plyną lauką, kuriame belikusi tik viena megalitinė arka, Patonas jį lydinčiam generolui Omarui Bradley atpasakoja tolimoje senovėje toje pačioje vietoje vykusio mūšio iš Trečiojo punų karo scenarijų ir priduria: „Prieš du tūkstančius metų... Aš čia buvau.“ Baigdamas pasakojimą, aktoriaus Džiordžo G. Skoto įkūnytas Patonas pacituoja paskutinius posmelius iš generolo kūrybos eilėraščio: „Lyg pro stiklą ir tamsiai/ Amžinąjį sąspyrį regiu/ Kuriame kovojau daugely maskuočių/ Visad aš, nors daugeliu vardų.“

Tikrovėje, eilėraštis buvo sukomponuotas 1922 metais, kuomet Patonas tebuvo Pirmajame pasauliniame kare pasižymėjęs majoras. Kaip jau buvo galima numanyti iš pacituotų eilučių, kūrinys perteikia Patono tikėjimą reinkarnacija. Eilėraščio žmogus yra amžino kario archetipas: įasmenintas Marsas arba Tyras, o gal vienas iš arkangelo Mykolo pagalbininkų – tai yra siela, sukurta kariauti, nuolatos „atgimstanti, kad vėl numirtų“, laimei, dažniausiai kovoje prieš Europos priešus – nors ir pripažįstant „vaidinus didvyrį ir niekšą“, kariavus tiek dėl „sąžinės didsielės balso“, tiek dėl „žvėriško troškimo prievartauti“. Kalbantysis sakosi menąs graikų ir romėnų kovas prieš persus ir finikiečius; šimtametį karą tarp anglų ir prancūzų bei Napoleono kampanijas. Raiškos stilių, kuris naudojamas visam tam nupasakoti, galima apibendrinti prisiminus žodžius, kuriais Tomas Karlailas apibūdina Dantės Aligjerio kalbos genialumą: glaustumas, staigus taiklumas, gebėjimas vos keliais žodžiais sučiupti reikalo esmę, kad tyla net iškalbingesne patampa negu žodis. Kalbančiojo vizijos neryškios, jis mena tik karo scenų fragmentus: kraujo kvapą, į skydus besidaužančių strėlių garsą, euforiją kuomet artėja mėnesius siektas tikslas, skausmingą kančią po pralaimėjimo. Ir vis dėlto, padriki Patono žodžiai sugeba nulipdyti mintyse išbaigtą siaubingo ir azartiško dalyko, kurį mename vardu karas, paveikslą. Jais vaizduojamas pasaulis yra griežtas ir žiaurus, tačiau kartu juose atsispindi gryniausias, nesutramdomas vyriškumas ir galantiškas, išties romantiškas žmogaus supratimas apie istoriją bei savo sielą. Tie žodžiai tobulai atitinka juos į pasaulį paleidusio žmogaus išorę: tą beveik metro devyniasdešimties ūgio milžiną griežtai sučiauptomis lūpomis ir giliomis, tamsiai mėlynomis akimis, disciplinuotai laikantį sudėtas rankas už nugaros, rėžiantį aistringas kalbas netikėtai aukštu balsu. Jo kalbos būdavo persmelktos vulgarybių ir keiksmažodžių; už savo liežuvį Patonas ne sykį yra užsitraukęs savo vyresnių nemalonę. Bet kaip gi priversi Aleksandro Makedoniečio ir Napoleono Bonaparto pašonėje kovojusį romėną paisyti nykštukiškų Dvidešimto amžiaus elgesio standartų? Jo žodžiai nėra jaukiai savi – ir neturi tokie būti; greičiau jie yra yni, sąžiningi ir daugiausia šaukiantys pagarbą, atspindintys kiekviename žmoguje plytinčias idealų aukštumas bei nuožmias, žvėriškas žemumas. Yni, o ne jaukūs. 

Regėdamas bolševikų barbarišką siautėjimą pokario Europoje, Patonas jautė didį nusivylimą: jo manymu, į šipulius ištaškius totalitarizmą Vokietijoje, amerikiečiams derėjo nedelsiant skelbti karą dar bjauresniam, tikresniam Vakarų civilizacijos priešui – Sovietų Sąjungai. Deja, generolas tragiškai žuvo po avarijos prieš beveik lygiai 80 metų, 1945 m. gruodžio 21 dieną. Tai dienai artėjant, skelbiame žymiojo Patono eilėraščio vertimą į mūsų kalbą. Tegul tai būna dovana atminimui tikro visų tironų priešo ir Didvyrio Kario, kuris, nors niekada neturėjo galimybės to padaryti, greičiausiai mielai būtų paleidęs keletą sviedinių ir už mūsų lietuvių laisvę.

Įvadą parašė ir vertimą atliko Jonas Gintautas Maneikis.

Žemiau pateikiame teksto vertimą  ir orginalų tekstą.

LYG PRO STIKLĄ, TAMSIAI

Per amžių triūsus begalinius

Tarp karo vargo ir garbės,

Aš grūmiaus, stengiaus ir žuvau

Tiek daugel kartų ant šitos žvaigždės.

Įsikūnijęs į daugelį žmonių

Švytravęs visuose laikų šarvuos,

Regėjau aš viliojančią malonę

Mergelės-Pergalės plaukuos.

Kovojau dėl mamuto kąsnio,

Kariavau vardan naujų lankų

O pajutęs rasės omę šaukiant,

Aš klausiausi šnabždančių balsų.

Pažinau aš šauksmą mūšin

Kiekvienoj nekintančioj kitėjančioj lyty

Nuo balso sąžinės didsielės

Iki prievartavimo troškimo, kaip žvėry.

Nusidėjau ir kentėjau

Vaidinau aš didvyrį ir niekšą;

Grūmiausi už pilvą, gėdą, už tėvynę,

Už kiekvieną jų ėjau per lieptą.

Negaliu įvardyti aš savo mūšių,

Nesgi vizijos neryškios,

Nors matau iškreiptus veidus,

Ietį savo rankoje lyg rykštę.

Galbūt aš vėriau Išganytoją

Į Jo šventą ir bejėgį šoną,

O vėliau, kas kartą mirdamas,

Šaukiau Jo vardui šlovę.

Tamsiuose šešėliuose, kuriuos kadais

Kariavom augalotieji pagonys,

Skomėju mintyse kraują;

Iltimis kariavome pirmiau nei buvom žmonės.

O vėliau, kai vizijos aiškėja,

Užuodžiu prakaitą varinį ore kybant,

Jaučiu kaip slysta šlapia ietis

Kai falangė mūsų pasitiko Kyrą.

Girdžiu, kaip barška mūsų skydai

Kur tik atsimušę persų strėlės,

Kaip iš baimės tarška jų vežimai,

Bėgant nuo taiklios hoplito ieties.

Regiu kaip tikslas mėnesių artėja,

Kaip pasiekiamos jau Tyro sienos,

Girdžiu susidaužiant granito tonas,

Užuodžiu kvepiančias rytines liepsnas.

Dar ryškiau regiu save romėną,

Regiu, kaip suartėja legionas,

Kaip trečia eilė pajuda į priekį

Ir durklas pasitinka nevidonus.

Ir vėl jaučiu kankynę

Tų verdančių plynų laukų,

Kuomet partai prausė mus strėlėm mirties

Ir disciplina neišgelbėjo nuo jų.

Pamenu aš visą kančią,

Strėles, įstrigusias kakle,

Ir kaip smeigiu ten vėpsantį laukinį,

Mirdamas su nugara purve.

Ir vėl užuodžiu žiežirbas karštas,

Kai antkrūtis flamandiškas sulūžo 

Ir ietis draskė mano vidurius,

Kresi laukuos begulinčio.

Ramybėje akinančios

Nelyg smaragdo stiklo jūros,

Regiu aš burbulus sukilus,

Kaip kilo įkaitų paleistų burės.

Dar vakarnakt čia taškėsi audringos putos,

Ir lūžo atramos didžių laivų - 

Pražūtin čia skendo mūsų priešai

Nuo priešaky paleistų sviedinių.

Kovojau aš su ginklu ir špaga

Ant raudono slidaus denio,

Suptas pragaro liepsna

Ir su virve sau ant kaklo.

O dar vėliau, kaip generolas,

Jojau prie Murato aš šalia,

Kada juokėmės iš skaičių ir mirties,

Įtikėję savo Imperatoriaus žvaigžde.

Kol galiausiai mūs žvaigždė pritemo

Ir staugėm mes į miglą pražūties,

Kai įdubęs kelias prie Ohaino

Mus prarijo į bedugnę nebūties.

Taigi bet dabar štai barška tankai,

Ir krypuoju aš pas savo priešą,

Riaugėdams mirtim kas žingsnį,

Lydymas baisia raketų šviesa.

Tad lyg pro stiklą ir tamsiai,

Amžinąjį sąspyrį regiu,

Kuriame kovojau daugely maskuočių,

Visad aš, nors daugeliu vardų.

Ir nematau gi per aklumą,

Kokius ginklus sau kaliau,

Bet kaip Dievas maldo mūsų ginčus,

Taip per Jojo valią kariavau.

Tad per amžius ateity

Kariausiu aš lig šiolei,

Mirdamas, kad gimt kovoj,

Kad numirčiau vėl, lig tolei.

Orginalo kalba:

THROUGH A GLASS, DARKLY

Through the travail of the ages,

Midst the pomp and toil of war,

I have fought and strove and perished

Countless times upon this star.

In the form of many people

In all panoplies of time

Have I seen the luring vision

Of the Victory Maid, sublime.

I have battled for fresh mammoth,

I have warred for pastures new,

I have listened to the whispers

When the race trek instinct grew.

I have known the call to battle

In each changeless changing shape

From the high souled voice of conscience

To the beastly lust for rape.

I have sinned and I have suffered,

Played the hero and the knave;

Fought for belly, shame, or country,

And for each have found a grave.

I cannot name my battles

For the visions are not clear,

Yet, I see the twisted faces

And I feel the rending spear.

Perhaps I stabbed our Savior

In His sacred helpless side.

Yet, I’ve called His name in blessing

When in after times I died.

In the dimness of the shadows

Where we hairy heathens warred,

I can taste in thought the lifeblood;

We used teeth before the sword.

While in later clearer vision

I can sense the coppery sweat,

Feel the pikes grow wet and slippery

When our Phalanx, Cyrus met.

Hear the rattle of the harness

Where the Persian darts bounced clear,

See their chariots wheel in panic

From the Hoplite’s leveled spear.

See the goal grow monthly longer,

Reaching for the walls of Tyre.

Hear the crash of tons of granite,

Smell the quenchless eastern fire.

Still more clearly as a Roman,

Can I see the Legion close,

As our third rank moved in forward

And the short sword found our foes.

Once again I feel the anguish

Of that blistering treeless plain

When the Parthian showered death bolts,

And our discipline was in vain.

I remember all the suffering

Of those arrows in my neck.

Yet, I stabbed a grinning savage

As I died upon my back.

Once again I smell the heat sparks

When my Flemish plate gave way

And the lance ripped through my entrails

As on Crecy’s field I lay.

In the windless, blinding stillness

Of the glittering tropic sea

I can see the bubbles rising

Where we set the captives free.

Midst the spume of half a tempest

I have heard the bulwarks go

When the crashing, point blank round shot

Sent destruction to our foe.

I have fought with gun and cutlass

On the red and slippery deck

With all Hell aflame within me

And a rope around my neck.

And still later as a General

Have I galloped with Murat

When we laughed at death and numbers

Trusting in the Emperor’s Star.

Till at last our star faded,

And we shouted to our doom

Where the sunken road of Ohein

Closed us in its quivering gloom.

So but now with Tanks a’clatter

Have I waddled on the foe

Belching death at twenty paces,

By the star shell’s ghastly glow.

So as through a glass, and darkly

The age long strife I see

Where I fought in many guises,

Many names, but always me.

And I see not in my blindness

What the objects were I wrought,

But as God rules o’er our bickerings

It was through His will I fought.

So forever in the future,

Shall I battle as of yore,

Dying to be born a fighter,

But to die again, once more.