Valdas Sutkus. Niujorkas: kapitalizmo citadelę užkariauja socialistai

Niujorkas. Kapitalizmo citadelę užkariauja socialistai

Ateinančią savaitę Niujorko rinkėjai balsuos miesto mero rinkimuose. Apklausos rodo aiškią kryptį: pirmauja kraštutinis kairysis socialistas - iš Ugandos atvykęs musulmonas Zohranas Mamdani, kurį kandidatu į merus oficialiai iškėlė demokratų partija. Niujorke jis įgijo universitetinį bakalauro laipsnį Afrikos studijų programoje. Trumpai dirbo būsto konsultantu – padėdavo Niujorko gyventojams išvengti iškeldinimų iš būsto dėl nuomos nemokėjimo. Taip pat buvo rapo muzikos dainininku su sceniniu vardu „Jaunasis kardamonas“. Dainavo apie rasinę nelygybę, socialinį teisingumą ir kolonializmą. Dabar jis rengiasi vadovauti 9 mln. gyventojų miestui. Jo tėvas – marksistinių pažiūrų profesorius, dėstantis Afrikos kolonializmo istoriją, o motina – kairioji progresyvi kino režisierė, kurianti filmus apie kolonializmo pasekmes, „engiamųjų“ naratyvą ir kapitalizmo kritiką. 

Socializmo priešininkai šių dienų Niujorke nebeturi šansų

Nuosaikusis demokratas Andrew Cuomo savo partijos paramos negavo, todėl dalyvauja rinkimuose kaip nepriklausomas kandidatas ir yra antroje vietoje pagal populiarumą. Na, o respublikonų kandidatas – kovos su nusikalstamumu organizacijos „Guardian Angels“ vadovas Curtis Sliwa demokratų dominuojamame mieste išvis neturi jokių šansų.  Mamdani remia apie pusė, o Cuomo – apie trečdalis rinkėjų. Respublikoną Sliwa palaiko apie 15 proc. Šis rinkėjų nuotaikų paveikslas - tai šiandieninis Niujorko  veidrodis. Anksčiau buvo kitaip. Niujorkas XX amžiuje buvo kapitalizmo ir laisvos rinkos simbolis, miestas, kurio smegenys - Volstrytas su jo bankais ir verslo analitikais. Niujorką kūrė žmonės, kurie tikėjo, kad sėkmė yra ne privilegija, o atlygis už pastangas. Tai buvo veržlumo laboratorija, kur drąsios idėjos virsdavo milijoninėmis korporacijomis. Čia ambicija buvo laikoma dorybe, o ne nuodėme. Tai buvo miestas, kuriame žmonės vertino tai, kas sukurta protu, prakaitu ir drąsa, o „amerikietiška svajonė“ buvo kasdienis gyvenimas. Tačiau šiandien Niujorkui mielesniu tampa brandaus socializmo modelis.  Miestas ketina rinktis politiką, kuri ne vysto laisvąją rinką, o keičia ją į socializmą. 

Pats faktas, kad Demokratų partija šįkart pasirinko remti kandidatą, kuris deklaruoja radikalias socialistines idėjas, rodo krypties pasikeitimą. Kalbama ne apie konkurencingumą, o apie „teisingą turto padalijimą“. Mamdani savo lozunguose nevengia griežtų formuluočių: milijardieriai, jo įsitikinimu, išvis turėtų būti išnaikinti kaip klasė, o mokesčių našta turi būti „perkelta į turtingesnius baltųjų rajonus“,  gyvenamųjų namų ir butų savininkams uždrausta didinti nuomos kainas, nes „teisingas“ būsto nuomos kainas turi nustatyti miesto valdžia. Jis žada nemokamą viešąjį transportą, nemokamus butus neturtingiems miestiečiams, valstybines parduotuves su žemesnėmis prekių kainomis ir, žinoma, kaip tikras progresyvus kairysis, žada priimti visus nelegalius migrantus ir mokėti jiems pašalpas. Be abejo, Mamdani yra rėmėjas Palestinos „nuo upės iki jūros“ ir žada suimti Izraelio ministrą pirmininką, jei šis atvyktų į Niujorką. Taip pat šis kandidatas yra už finansavimo policijai sumažinimą, kadangi, pagal kairiųjų naratyvą, policija yra „represinė struktūra“. Bet sumažintas išlaidas policijai jis ketina ne sutaupyti, o išdalyti kairiosioms visuomeninėms organizacijoms, kad tos „vykdytų aiškinamąjį darbą“:  įkalbinėtų nusikaltėlius gyventi dorai ir nusikaltimų nebedaryti. Būtų skiriamos didelės sumos „bendruomenių lyderiams“, „tarpininkams“, „mediatoriams“, „krizių komandų operatoriams“. Realiai – kairiesiems politiniams aktyvistams, kurių dauguma priklauso progresyviajam dempartijos sparnui. Iš kur visam tam gėriui pinigai ? Na, žinoma, kad iš mokesčių padidinimo ir, aišku, kaip tikras socialistas, jis tikisi gauti svetimų pinigų – dotacijas iš JAV federalinio biudžeto. 

Kodėl niujorkiečiai balsuoja už socializmą

Kad suprastume, kodėl socialistinė programa šiandien turi tiek rėmėjų, reikia pažvelgti į miesto visuomenės sandarą. Miesto biudžetą didžiąja dalimi išlaiko maža aukštų pajamų gyventojų grupė. Oficialūs statistiniai duomenys rodo, kad du procentai miestiečių sumoka maždaug pusę viso miesto gyventojų pajamų mokesčio, o apatinė visų gyventojų pusė bendrai suneša į biudžetą mažiau nei vieną procentą visų jo įplaukų. Taigi, apie pusė niujorkiečių yra įvairaus lygio išlaikytiniai ir pašalpiniai, nes mokesčių nemoka, bet naudojasi viešosiomis paslaugomis, už kurias sumoka kiti. Panaši disproporcija šiandien nėra vien tik Niujorko bruožas, tačiau pastaruoju metu čia ji ypač išryškėjo. Iš to seka politinė logika: kai viešąsias paslaugas daugiausia finansuoja nedidelė mažuma, tai daugumai patrauklu balsuoti už nemokamų gėrybių gausinimą -  pažadą, jog tų nemokamų gėrybių daugės ir jos  pasieks kuo platesnį sluoksnį.

Gyventojų sudėtis Niujorke taip pat aiškiai pasikeitusi. Jei prieš 50 metų baltųjų buvo apie 80 proc. tai dabar jų likę apie 30 proc. Beveik trečdalį sudaro juodaodžiai, kitą trečdalį – Lotynų Amerikos kilmės miestiečiai. Užsienyje gimusiųjų niujorkiečių taip pat yra apie trečdalis. Šiuos žmones su JAV ir su Niujorku, apskritai, mažai kas sieja. Šis pasiskirstymas – ne vien statistika. Jis matomas kalboje, kultūroje, papročiuose, kasdienybėje ir, žinoma, rinkimuose. Didžioji dalis naujųjų gyventojų atvyksta ieškodami saugumo ir stabilumo, todėl natūralu, jog jiems patraukli politika, žadanti stiprią socialinę paramą. 

Kita dalis niujorkiečių yra kairiųjų pažiūrų,  progresyvius universitetus baigę miestiečiai, gyvenantys nuomojamuose būstuose ir  dirbantys žiniasklaidos, akademinio pasaulio, kultūros sferose.  Jų pasaulis – idėjų ir įvaizdžių sfera, kur vyrauja kova už „lygybę“, „įvairovę“ ir „įtrauktį“, o ne koks nors  realių fizinių daiktų gaminimas fabrikuose. Todėl politinės nuostatos formuojasi ne per siekį uždirbti pinigus, o labiau per socialinius klausimus ir visuotinės gerovės idėjas. Daugelio rinkėjų pažiūras lemia dar vienas paprastas dalykas: būsto rinka. Nuoma daugumai yra svarbiausias mėnesio išlaidų eilutės punktas. Politiškai tai reiškia, kad pažadai dėl nuomos kainų įšaldymo, naujų būsto subsidijų ar papildomų nuolaidų tiesiogiai paliečia miestiečių biudžetus. Čia kaip tik ir tarpsta vulgarusis socializmo žavesys. Kai valdžia apriboja būsto kainas, mėnesio gale lieka daugiau pinigų. 

Tuo pačiu metu miestas didžiąja dalimi remiasi viešųjų paslaugų aparatu. Švietimas, sveikatos apsauga mažas pajamas turintiems, socialinės programos, būsto paramos schemos – visa tai sukuria daug „biudžetininkų“ ir biurokratų darbo vietų bei atitinkamą balsuojančiųjų  sluoksnį, kuris suvokia, kad jų kasdienio darbo tvarumas priklauso nuo to, ar augs socialinių paslaugų sferos biudžetas. Šis ryšys Niujorke itin ryškus, nes miestas didelis, o jo socialinės programos – plačios.

Visgi už šį socialistinį modelį balsuoja ir  dalis tų turtingesniųjų, kuriems didesnė mokestinė našta nėra egzistencinis klausimas. Toks rinkėjas linkęs matyti mokesčius kaip pilietinį įsipareigojimą, kaip galimybę „išpirkti kaltę“ už savo sėkmę. O juk viešųjų paslaugų plėtra yra dalis bendro gyvenimo kokybės didinimo. Be to, ir dėl gauto išsilavinimo kairiuosiuose universitetuose jiems artima politika, kalbanti apie įtrauktį ir apsaugą.

Žinoma, mieste tebėra rinkėjų, kuriems svarbesnė yra tvarka, nuosavybės apsauga ir finansinė disciplina. Pagal visuomenės nuomonių apklausas tokių yra apie 15 proc. – jie renkasi respublikonų kandidatą į mero postą.  Tačiau bendrame balsų skaičiavime jie nebesudaro kritinės masės. Respublikonų kandidatas pralaimi, nes jo rėmėjų stovykla  per maža, o miesto dauguma – kita.

Socializmas šiandien Niujorke yra politikos variklis

Grįžkime prie Mamdani. Jo programoje matyti aiški kryptis: ne pajamų didinimas, o lėšų perskirstymas yra pagrindinis jo politikos  variklis. Mamdani išvis nekalba apie verslo skatinimą, konkurencingumo didinimą ar miesto įmonių pelningumo augimą. Tai nėra jo ideologijos dalis. Jis atmeta verslui palankų ( pro-business ) modelį, kuris mieste egzistavo 100 metų. Kaip asociacijos „Amerikos demokratiniai socialistai“ ( Democratic Socialists of America) narys, Mamdani kapitalizmą vadina „eksploatuojančiu“ ir „pavojingu demokratijai“. Mokesčių perkėlimas „į turtingesnius baltųjų rajonus“ nėra vien ekonominis pajamų paskirstymo klausimas, bet apeliuoja ir į istorines „nebaltųjų“ nuoskaudas. Tai patrauklu auditorijai, kuri kovoja prieš „baltųjų viršenybę“ ir  siekia kompensacijos už „istorinę neteisybę“. Ir rinkiminė žinutė veikia: iš turtingesniųjų reikia paimti daugiau. Pagal Mamdani rinkimų programą analitikai suskaičiavo, kad jo pažadų įgyvendinimas kainuotų apie 19 milijardų dolerių, o planuojamos pajamos iš mokesčių padidinimo – apie 9-10 milijardų. Likusią sumą Mamdani tikisi gauti kaip dotaciją iš JAV federalinės vyriausybės. 

Rinkimų kontekste antrojo pagal populiarumą kandidato, buvusio Niujorko valstijos gubernatoriaus  Andrew Cuomo situacija paradoksali. Tai progresyvių kairiųjų pažiūrų patyręs administratorius, turintis didelę patirtį, tačiau ši kartą vyksta ne administratoriaus, o vėliavnešio paieška. Nuosaikūs kairieji šiandien savo rinkėjų nebeįkvepia. Rinkėjų dauguma pageidauja griežtesnės retorikos, radikalesnių permainų į kairę, ir būtent čia Mamdani turi pranašumą: jis kalba ne apie padėties koregavimą, o apie naują politinę schemą. Šiandien balsuoja idėjiniai kapitalizmo priešininkai, įsiaudrinę Palestinos rėmėjai bei visų kitų „engiamųjų“ gynėjai,  nuomininkų bendrijos, progresyvių universitetų auditorijos, į miestą atsikrausčiusios šeimos, kurioms svarbu gauti pašalpas. Tad populiarumą įgauna tie politikai, kurie garsiai deklaruoja „socialinį teisingumą“ ir žada nemokamas gėrybes už kitų sumokamus mokesčius. 

Niujorko atvejis atskleidžia tendenciją: politinis procesas vis labiau tampa tapatybės paieška. Balsuojama už politinį paveikslą, o ne už gerą miesto biudžeto administravimą. Tačiau lieka visa eilė praktinių klausimų. Jeigu skaičius minėtų dviejų procentų gyventojų, sumokančių miestui pusę visų mokesčių, mažės, tai kaip reikės išlaikyti  paslaugų apimtį ir jų kokybę. Jau dabar tendencija aiški – vis daugiau turtingų niujorkiečių iš miesto išvyksta, o vietoj jų atvyksta vis daugiau pašalpų prašytojų. Jei užsienyje gimusiųjų dalis ir toliau išliks tokia didelė, miestas vis labiau susidurs su integracijos, švietimo ir darbo rinkos problemomis. Jeigu būsto nuomos kainų įšaldymas bus taikomas plačiai, teks atsakyti, kaip skatinti statybas, kad jos visai nesustotų dėl nuostolingumo. 

Ideologijos traukinys anksčiau ar vėliau atsitrenks į realybės sieną. Juk socializmas visada baigiasi tada, kai baigiasi kitų žmonių uždirbti pinigai, kuriuos socialistai gali išleisti. Jau dabar miestas pats neišsilaiko. Apie 10 milijardų dolerių per metus gauna iš JAV vyriausybės, ir vis tiek 2025 metais biudžeto deficitas viršija 2 milijardus dolerių. Žinoma, Niujorkas gali skolintis ir šiandienos gerovės išlaidas perkelti ant ateinančios kartos pečių, tačiau ir čia miesto galimybės ribotos, nes, po 1975 m. faktiško bankroto, miestui įvesti skolinimosi apribojimai.

Tačiau darbo ir atsakomybės tradicija šiandien Niujorke neturi daugumos. Miestiečių dauguma renkasi ne verslumą, darbą ir atsakomybę,  o valstybės išlaikymą. Ne meškerę, o žuvį.