Alfonsas Kalnius. Kalba ir tauta
Šiandieną, kai tautinis pradas dedamas civilizacijos ir kultūros pagrindan, vis daugiau pradedama kreipti dėmesio į kalbos ir tautos santykį...
Jau seniai pastebėta, kad žmonių grupė, kuri turi savaimingą kalbą, kuri skirtingai kalba, sudaro natūralų vienetą, t. y. tautą. Ta prasme kalba laikoma vienu iš pagrindinių elementų, kuris apsprendžia tautą. Tuo atžvilgiu Biblijos padavimas apie Babilonijos kalbų sumišimą, kad nevisi žmonės vienaip galvotų, nieko nerado geresnio, kaip padaryti jų kalbas skirtingas. Šituo padavimu, suprantama, norėta išaiškinti tautų kilmė. Tad kalba, šiaip ar taip, daug prisideda prie atskirų tautų susiformavimo. Todėl jau gilioj senovėj ne be prasmės buvo sakoma: linqua gentan fecit.
Bet kalba, kaip šiandieną mokslas aiškina, nėra būtina sąlyga atskiroms tautoms susidaryti: jai išaugti daug padeda gyvenamoji aplinka, rasė ir istorinės sąlygos. Visai teisingai kaži kas pastebėjo, kad tauta taip pat yra gamtos kūdikis. Tauta savo natūralią paskirtį geriausiai atlieka, jei ji turi savo kalbą. Antra sąlyga, kuri laiduoja tautai geresnę prigimtinę paskirtį, yra sava valstybė.
Kaip matome, tautų įvairumas daug pareina nuo kalbų įvairumo. Tad dabar noroms nenoroms kyla klausimas, kuo paaiškinti šitą kalbų įvairumą? Griežto atsakymo dar negalime duoti, nes mokslas dar nėra galutinai tų priežasčių konstatavęs. Šiaip ar taip, viena aišku, kad kalbų įvairumas reikia jungti su gamtos įtaka, kurioje tauta gyvena. Žemė ne tik fiziškai palaiko žmogaus gyvybę, maitina jį, bet ir traukia jį į save, formuoja pačią žmogaus psichiką, charakterį, galvoseną. Tad skirtingų tautų mąstymą taip pat negalima atsieti nuo gamtos įtakos. Šiandien tiesioginis gamtos veiksnys į kalbos sudarymą nelabai akcentuojamas, bet jos įtaka žmonių mąstymui, charakteriui, psichikai neginčijama. Suprantama, čia nereikia pamiršti ir tam tikrų endogeninių, iš vidaus einančių, faktorių veikimo.
Mąstymas nėra visų žmonių vienodas. Tuo kiekviena tauta gali pasididžiuoti. Tuo mąstymu, kuris yra vidinė žmogaus funkcija, mėginama išaiškinti kalbų įvairumo klausimą. Todėl E. Zeller teisingai sako, kad kalba mąstymui nėra primesta, kaip drabužis žmogui, bet su ja suaugusi, kaip kūnas su siela. Tai du glaudžiai susiję dalykai. Vaizdžiai pasakius, kalba bus ne kas kita, kaip garsais išreikšta mintis. Nėra aiškios minties be žodžio; žodis yra minties rūkas. Todėl ne tik sakinys, bet ir atskiras žodis dažnai jau reiškia mintį. Tad visai teisingai manoma, kad kalba turėjo kartu gimti su mintimi. Giliau pažvelgus, žodis yra mintis, o ne reiškia mintį: žodis nėra vien daikto simbolis (kaip, pav., asilas kvailumo).
Kalba yra sociologinis žmonių gyvenimo reiškinys: ji nėra vienos kartos padarinys. Jos motina yra mintis, o tėvas žmogus. Kaip patys žmonės ir jų mintys laikui bėgant mainosi, kinta, įgauna kitą atspalvį, taip ir kalba: ji nėra vienos kurios kartos padarinys. Joje ryškiausiai atsispindi tautos psichikos požymiai, praeitis ir dabartis. Ji yra aukščiausia žmogaus kultūrinė vertybė. Šita vertybė perduodama iš kartos į kartą atmintinai ir kintamai.
Kalba, kaip ir tauta, turi praeitį ir dabartį. Tad galime kalbėti apie du jos aspektus: statinį ir dinaminį. Šie du dalykai, šiaip pagalvojus, rodos, priešingi dalykai, nieko bendro tarp savęs neturį. Bet ne taip yra kalboje: joje jie abu glaudžiai sutampa. Kiek apie tai platėliau tenka pakalbėti.
Kalboje, kaip turinčioje savo praeitį, geriausiai atspindi tautos praeitis, galvojimas, būdas, psichika, vaizdžiau išsireiškus, visa jos siela. Visa, ką žmogus jautė, manė, galvojo, veikė, turėjo atspindėti kalboje, nes, kaip matėme, ji yra ne kas kita, kaip tam tikras minties rūbas. Kalboje plaka tautos širdis: joje savo pėdsakų palieka tautos intelektualinis išsilavinimas, stilius, menas, būdas.
Kad tautoje ryškiausiai atsispindi tautos praeitis, labai vaizdžiai teoretiškai įrodė garsusis kalbininkas Vossleris. Kad kalbos studijos daug kuo gali padėti miglotąją mūsų praeitį nušviesti, rodo šių mokslininkų studijos: P. Kretschmerio, A. Ficko... Tai taip pat geriausiai yrą supratęs ir įrodęs savo studijomis mūsų mokslininkas prof. K. Būga, kuris šiuo dalyku šiaip išsireiškia: „Kalba, būdama ne šios dienos žmonių padaras, turi savo praeitį. Kalba be žmogaus viena pati negyvuoja. Kalbos praeitį tirdami tuo patim jau tiriame ir tąja kalba kalbančio žmogaus gyvenimo istoriją... Kalbą galime pavadinti archyvu, senovės dokumentų rinkiniu. Kiekvienas kalbos žodis, kaipo pirma gyvenusių žmonių kartų padaras, yra mums istorijos dokumentas, šį tą pasakąs apie žmogų, to žodžio darytoją, ir jo gyvenimą". (Kalba ir Senovė, 1 psl.). Prof. K. Būga, vien tik kalbos studijomis remdamasis, priėjo išvados, kad seniau baltų (t, y. lietuvių, latvių, prūsų ir kuršių) gyventa daug ryčiau nuo dabartinių savo sodybų. Jei ne filologinės studijos, šiandien beveik nieko negalėtume pasakyti apie indoeuropiečių kalbas, kultūrą, verslą, gyvenamąsias vietas... Kiek storiausių knygų apie tai prirašyta! Nejau visa tai tik fantazija!
Niekur kitur taip ryškiai neatspindi tautos mąstymas, psichologija, kaip kalboje. Visas tautos dvasinis ir daiktinis lobynas joje palieka neišdildomų žymių. Visa tautos individualybė dažnai išreiškiama viename žodyje, kurį prisiminus tuoj prieš akis iškyla visas tautos charakteris. Mokslininkas Th. Haekeris mėgino surasti keletą tokių žodžių, kurie ryškiai pavaizduotų visą tautos individualybę. Graikus puikiausiai apibūdina jų pačių žodis Logos. Šitas žodis savyje kaupia visą jų galvojimą, mąstymą: iš jo Aristotelis ir Platonas sukūrė savo disciplinas; jis rodo jų idealizmą, jų mąstymą ne apie šio pasaulio būtybes, ir kartu tai, kad kiekvienas šio pasaulio daiktas savyje slepia dievišką pradą. Todėl tas žodis yra neišverčiamas: tik po nuoseklesnių senųjų graikų autorių studijų jis gali būti visašališkai suprastas.
Lotynų tautą geriausiai gali apibūdinti jų žodžiai Res ir Voluntas. Pirmasis išreiškia jų visą mąstymą, pažinimą, galvojimą, pasaulėžiūrą. Kiek graikams valstybės santvarka buvo dieviškasis tvarkos atspindys, tiek romėnams valstybė buvo žmoniška, tik viešas dalykas (res publica). Romėnams nelaimė nėra dievų pabauda, blogas noras, bet tik priešingas dalykas (res adversae). Lotynai, jei norėjo ką įvykdyti, pirmon vieton statė ne dievų pagalbą, bet valią (voluntas). Kadangi graikams valia beveik jokios svarbos neturėjo, tai jų kalboje nė šitos reikšmės žodžio atitikmens nerandame. Tad visai teisingai M. Meille, garsus prancūzų kalbininkas, sako, kad kalba yra ryškiausias požymis, kuris skiria vieną tautą nuo kitos.
Dar vienas įdomus dalykas: tauta save vertę pajuto tik per kalbą: ji yra tautos gyvybės barometras. Tautinis atgimimas visuomet prasideda nuo kalbos atgimimo. Kad tai tiesa, puikiausių įrodymų galime rasti iš savo istorijos. Kai mūsų kalba, įsigalint lenkiškajai, pradėjo smukti, merdėti, pradėjo silpti, nykti ir tautinis susipratimas. Visai teisingai mūsų gudresnieji žmonės, kai valdžioje ir politikoje netekome savarankiškumo, šaukė nepamesti savos kalbos. Ta mintis jau buvo ir „Aušros“ prakalboje išreikšta. Tuo atžvilgiu didelės mistinės reikšmės turi ir Dr. J. Basanavičiaus, mūsų tautos patriarcho, kalbinės studijos. Iš tikro, pati tauta pasijunta savo kalboje turinti didžiausią turtą. Šitas turtas ją kartkartėmis inspiruoja pabusti, prisikelti iš miego. Kalba tautai, jos nepriklausomybei yra brangiausias ginklas: jei šitą ginklą kovoje jai atėmė priešas, tai tuo pačiu jau ji neteko teisės būti gyva, egzistuoti: jos likimas yra mirtis. Labai teisingai tai yra pastebėjęs kan. M. Daukša, kuris tiesiog klasiškai išsireiškia: „Sunaikink tautai kalbą, atimsi jai gyvybę ir garbę". Todėl dabar visai lengva suprasti, kodėl pavergtosios tautos tiek energingai kovoja dėl savos kalbos teisių. Tokią pirtį ir mums teko išeiti.
Kas kalba yra tautai, be abejo, iš lietuvių geriausiai bus supratęs ir įvertinęs minėtas kan. M. Daukša, kuris (1599 m.) „Postilės" vertimo prakalboje šiaip rašo: „Ne žemės derlumu, ne rūbų įvairumu, ne gamtos gražumu, ne miestų ir pilių tvirtumu gyvuoja tauta, bet išlaikymu ir vartojimu savo kalbos". Toliau jis nurodo, kodėl mes turime gimtąją kalbą mylėti ir jąja kalbėti: „nes kiekvienas tą palinkimą gauna iš motinos. Tą galime pastebėti ne tik pas žmones, bet ir pas neišmintingus tvarinius (pecus): kas per stebuklai būtų, jei varna imtų čiulbėti kaip lakštingala, o lakštingala krankti kaip varna, ožys kriokti kaip liūtas, o liūtas bliauti kaip ožys!" Baigiame to paties didžio gimtosios kalbos mylėtojo žodžiais: „Dievas ir gamta liepia tautai vartoti gimtąją kalbą.
Publikuota iš: „Akademikas“ 1935 m., nr. 1
Rašyti komentarą