Aleksandras Merkelis. Basanavičius - tautinės ideologijos kūrėjas.

Dr. Jonas Basanavičius yra viena įdomiausių, gražiausių, patraukliausių ir mūsų tautiniam atgimimui daugiausia nusipelniusių asmenybių. Jo paviršius viliojo menininko pieštuką, jo vidus - jo siela vilios lietuvio atgimimo istoriko plunksną. Jo portretas ir jo biografija - graži prakilnaus asmens sintezė. Pirmasis ryškus, kiekvieną žavįs ir prie savęs traukiąs dr. Jono Basanavičiaus asmenybės bruožas tai jo ne-paprastas idealizmas ir pasiaukojimas savo tautos reikalams. Jis nuo pat gimnazijos suolo ligi pat grabo lentos visą savo gyvenimą buvo paskyręs Lietuvai.

Kurie veiksniai mums tokią dr. Jono Basanavičiaus asmenybę sudarė? Pats didžiausias ir reikšmingiausias veiksnys, be abejo, buvo savojo krašto, savosios tautos ir jos praeities meilė. Dr. Jono Basanavičiaus iš prigimties būta jautrios, švelnios, poetiškai nusiteikusios sielos žmogaus. Gražios, kalnuotos, su daugybe senų piliakalnių gimtinės apylinkės jau iš pat mažens patraukė jo akį ir sielą ir, kaip jis pats prisipažins tai savo autobiografijoje, turėjo nemažos įtakos jo dvasiai. Jo tėvas, Juras Basanavičius, buvo žmogus šviesaus proto, daug gyvenime patyręs ir mokąs gražiai nupasakoti apie praeities laikus. Tie pasakojimai Joną Basanavičių labai domino ir stiprino jo savojo krašto meilę. „Ir aš jam ir jojo atminčiai esmi kaltas įgaivinimu mano širdyje meilės į mūsų tautos praeitį ir lietuvybę“ - pasakoja J. Basanavičius apie savo tėvą.

Jono Basanavičiaus tėvai, kaip ir dauguma lietuvių, buvo pamaldūs ir iš savo sūnaus norėjo susilaukti kunigo. Būdami pasiturintys ūkininkai, tam tikslui pradėjo jį mokyti. Iš pradžių jį mokė namuose vadinamieji „daraktoriai“, o sulaukęs 12 metų pradėjo lankyti Lukšių pradžios mokyklą. Čia kiek pasimokęs, 1866 m. išlaikė egzaminus į Marijampolės apskr. mokyklos pirmąją klasę. Tuo metu Lietuvoje per bažnyčias ir mokyklas lietuviai buvo smarkiai lenkinami. Net „daraktoriai“ visokiais būdais savo mokinius lietuvius versdavo kalbėti tik lenkiškai. Lietuviškai tarp savęs kalbėtis mokiniams buvo griežtai draudžiama, o lietuviškai prakalbėjusiems, pasak J. Basanavičiaus, buvo kabinama ant kaklo „metelinga“ (nota linguae), kurią vaikas turėjo tol nešioti, kol išgirsdavęs kitą lietuviškai kalbant, tada galėjęs ją nuo savo kaklo nuimti ir pakabinti tam, kurį išgirdęs lietuviškai kalbant. Mokyklose, kuriose dėstomoji kalba buvo lenkų, mokiniai lietuviai dar smarkiau buvo lenkinami, net jų pavardės lenkinamos, pridedant prie jų galūnes -wicz ir -ski. Suprantamas dalykas, kad lietuviams atsilaikyti prieš tokią stiprią lenkiškosios kultūros bangą buvo labai sunku. Dauguma, iš mažens išmokę lenkiškai ir nuolat girdėdami koneveikiant visa tai, kas lietuviška, greit visiškai pasiduodavo lenkų kultūros įtakai.

Jonas Basanavičius, iš pat mažens įgijęs tvirtą lietuviškumo pagrindą ir instinktyviai mylėdamas visa tai, kas sava, kas lietuviška, buvo atsparus lenkų kultūros įtakai. Teisybė, jis dar vaikas būdamas išmoko lenkiškai kalbėti, skaityti ir rašyti, tačiau lenkiška kultūra, kuri į lietuvių sielas skverbėsi drauge su lenkų kalba, jo sielos kiek giliau nepalietė, o pati lenkų kalba, kaip toliau matysim, jam labai buvo naudinga lietuviškumui stiprinti.

Jonas Basanavičius savo lietuviškumą stiprino skaitydamas lietuviškas knygas. Pirmoji knyga, iš kurios jis išmoko lietuviškai skaityti, buvo Aukso Altorius. Lietuviškų knygų anais laikais kaime gauti buvo labai sunku, ir tos, kurių būdavo galima šiek tiek gauti, dažniausiai buvo religinio turinio. Patekęs į gimnaziją, gaudavo kiek daugiau lietuviškų knygų; čia būdamas jis perskaitė Donelaičio Metų laikus ir kai kuriuos Daukanto raštus. Esant trečioje klasėje, į jo rankas pateko pirmosios lenkų kalba knygos apie Lietuvos praeitį. Tai buvo Adomo Mickevičiaus Gražina, Konradas Valenrodas, Kondratavičiaus Morgeris, etc. Jos J. Basanavičiui padarė labai didelį įspūdį ir, suprantamas dalykas, smarkiai žadino jo patriotinius jausmus. Tų veikalų paskatintas, jis uoliai pradėjo ieškoti daugiau veikalų apie Lietuvos praeitį ir juos atsidėjęs studijuoti. Apie savo Lietuvos praeities pažinimą jis taip sako: „Pirmąsias žinias iš lietuvių praeities nuo mano tėvo įgijau; tai buvo žinios apie mūsų krašto baudžiavą ir k.; vėliau Stryjkovskio Kronika polska, litevska, zmuidzka (Krolewięc 1582) buvo mano vadovu; Guagnini, Dlugosz'as, Kromeras ir k. kronistai, o vėliau Kraševskio raštai turėjo didelę į mane įtekmę, ir aš gimnazijoj dar būdamas patogiai buvau su lietuvių istorija susipažinęs“. Taigi matome, kad J. Basanavičius dar gimnazijoje tebesimokydamas stengėsi su savo praeitimi susipažinti iš pirmųjų šaltinių. Kronikos jam Lietuvos praeitį vaizdavo daug gyviau ir vaizdžiau, negu sausi ir dažniausiai tendencingi istorijos vadovėliai.

Jono Basanavičiaus tautiškai pasaulėžiūrai susidaryti nemažos įtakos turėjo ir Marijampolės gimnazija, kuri 1867 m. iš 4 klasių apskričio mokyklos buvo rusų valdžios paversta 8 klasių gimnazija. Perreformuojant, vietoj iki tol dėstomosios lenkų kalbos buvo įvesta rusų kalba. Be to, drauge su ta reforma du kart per savaitę buvo įvesta ir lietuvių kalba. Tai įvyko J. Basanavičiui esant antrojoj klasėj. Lietuvių kalbos įvedimas tiek pačiam J. Basanavičiui, tiek kitiems lietuviams padarė didelio įspūdžio ir turėjo nemažos įtakos jų dvasiai, „nes priėmus lietuvių kalbą Marijampolės ir Suvalkų gimnazijose,- pasakoja J. Basanavičius,- jauni lietuviai iš palengvo pradėjo prie tos limpamosios ligos, „polonizacija“ vadinamos, atsikrėsti ir - nors ne visi - apie savo kalbos ir tautos reikalus bandė palengvėle rūpintis“. Ypač tas lietuvių kalbos įvedimas didelės reikšmės turėjo J. Basanavičiui: jis pradėjo dar labiau domėtis savo gimtąja kalba ir jau trečioje klasėje būdamas pradėjo rinkti lietuvių liaudies dainas, pasakas ir kitus tautosakos dalykus. Tas faktas mums ryškiai rodo, kiek tautiškai sąmoningas ir susipratęs buvo J. Basanavičius.

J. Basanavičius labai domėjosi savo tautos praeitimi ir kalba. Todėl, 1873 m., pabaigęs Marijampolės gimnaziją sidabro medaliu, jis išvažiavo į Maskvos universitetą ir įstojo į istorijos filologijos fakultetą. Tačiau šiame fakultete teišbuvo vos metus. Norėdamas kuo mažiau priklausyti nuo rusų valdžios ir baigęs mokslus būti savarankiškas, pasirinko praktiškesnį medicinos fakultetą, o istorijos ir filologijos mokslus studijavo laisvu nuo tiesioginių studijų laiku, kaip antraeilius dalykus.

J. Basanavičiui studijuojant Maskvos universitete, Vakarų Europoje ir Rusijoje vyravo pozityvizmas. J. Basanavičius su ta srove, be abejo, turėjo susipažinti ir iš universiteto paskaitų ir iš literatūros. Tačiau jo dvasiai daug artimesnis buvo ne pozityvizmas, bet devynioliktojo amžiaus pirmosios pusės romantizmas, kuris ypatingai buvo iškėlęs tautiškumą. Ta romantinė jo nuotaika tuojau aikštěn iškilo pasikalbėjimuose su draugais lietuviais. Lietuviai studentai mėgdavo susieiti ir tarp savęs pasikalbėti apie įvairius savo tautos reikalus. Daugiausia būdavo kalbama apie tautos švietimą. Tas dalykas buvo labai artimas ir J. Basanavičiui: jis dar 1874 m. parengė lietuvišką, elementorių - Abecele arba Elementorius diel Lietuvos kajmo mergaicziu. Isz lenkiszko in Lietuviszka kalbą perwertė ir dapilde Jonas Bassa-nawiczius. Kalbant apie tautos švietimą, artimiausias ir geriausias J. Basanavičiaus bičiulis Vincas Pietaris, vėliau žymus mūsų rašytojas, buvo tos nuomonės, kad lietuvius reikia šviesti, suteikiant jiems praktiškų žinių apie žemdirbystę, sodininkystę ir kitus žemės ūkio dalykus. Vadinas, Vincas Pietaris buvo šalininkas ūkiškojo švietimo, kuris padėtų lietuviams materiališkai sustiprėti. Jonas Basanavičius tokio švietimo reikalingumo bei naudingumo nevengė, tik jis tvirtino, kad juo vienu tauta dar negali būti patenkinta, nes, kaip gyvenimas akivaizdžiai įrodė, turtingieji lie-tuviai pirmieji „strimagalviais iš savo lietuviško kailio išsineria“. Tad, pasak J. Basanavičiaus, kad to nebūtų, reikia drauge su tautos materialinio būvio pagerinimu rūpintis ją supažindinti su josios praeitimi, su josios istorija, nes lietuvių tautos švietimas tik tuomet bus švietimu tikra to žodžio prasme, kai jis bus remiamas ant tautinio pagrindo, keliant ir gaivinant tautos dvasią.

Vadinas, J. Basanavičiui rūpėjo ne paskirų žmonių, bet visos tautos gerovė. O, kad tie paskiri lietuviškai kalbą ir Lietuvoj gyveną žmonės sudarytų vieningą tautą, reikia jiems įkvėpti kurią nors idėją, kuri juos jungtų. Sąmoningai, tautiškai susipratusiai tautai tokia idėja yra politinė ir kultūrinė nepriklausomybė. Lietuviams jau daug amžių rusų vergiamiems ir stipriai lenkų kultūros veikiamiems iš karto įkvėpti politinės ir kultūrinės nepriklausomybės idėją buvo be galo sunku, tiesiog neįmanoma. Kad būtų galima įkvėpti lietuviams kultūrinės ir politinės laisvės idėją, pirmiausia reikėjo juose sužadinti tautinė ambicija, parodyti jiems, kad jie yra skirtingi nuo rusų ir lenkų, kad jie praeityje buvo galingi ir turėjo savo gražią ir turtingą kultūrą. Tą teisybę lietuviams galėjo atskleisti tik platus ir gilus savosios tautos praeities pažinimas. Štai dėl ko J. Basanavičius, pats gerai susipažinęs su savo tautos praeitimi ir dėl to tapęs sąmoningas lietuvis ir karštas patriotas, ragino ir kitus lietuvius stengtis kuo geriausiai pažinti savo tautos istoriją.

Praeities paslaptis gali atskleisti ir išaiškinti tik mokslas, todėl Jonui Basanavičiui 1879 baigiant universitetą kilo mintis „įsteigti draugystę lietuvių mokslininkų“ ir tą mintį jis su savim nešiojos dvidešimt aštuonerius metus, kol pagaliau ją įgyvendino 1907 m. Vilniuje, įsteigdamas Lietuvių Mokslo Draugiją. Lietuvių mokslas, lietuvių praeitis ir kalba visą gyvenimą Basanavičiui buvo kasdieniniai rūpesčiai, apie kuriuos jis guldamas ir keldamas galvodavo. Pradėjęs 1875 m. bendradarbiauti spaudoje, jis daugiausia rašė apie lietuvių tautos praeitį. Visi jo straipsniai kupini didžios meilės savo tautos praeičiai ir nuoširdaus idealizmo. Štai, 1882 m. išspausdinęs Lietuviškoje Ceitungoje ilgą straipsnį Apie lietuwiszkąją Mokslo Draugystę, jį baigia šiais jausmingais ir gilaus tikėjimo kupinais žodžiais: „Trūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoje išbarstysime, išaugs gražūs vaisiai. Kada jau mes į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės - tą syk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėris savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų“.

Kokios didelės reikšmės J. Basanavičius savo tautos praeities pažinimui teikė, mes vaizdžiai matome iš jo Aušros prakalbos. „Kaip kiekvienas žmogus - rašo Basanavičius - atsimindamas visą savo gyvenimo bėgį, atsižiūrėdamas atgalios mato ir numano, kas jis yra buvęs ir kuomi tapęs, supranta, kokiu inpatybių delei jis tapęs toks, o ne kitoks, taip ir visa mūsų giminė (tauta) turėtų atminti ir pažinti praėjusį laiką, kurį yra gyvenus ant šios Lietuvos žemės, ir visus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie šiokiu ar tokiu būdu padarė mūsų giminę tokią, kokią šiandien regime, ir pavedė ją tiems vargams, kuriuose mes gyvename“. Iš to, kas čia pasakyta, mes matome, kad Jonas Basanavičius, ragindamas lietuvius pažinti savo tautos praeitį, norėjo padaryti juos sąmoningai nusivokiančius istoriniame tautos gyvenimo procese, kad jie žinotų kuo seniau buvo, kuo dabar yra, kuo ateityje turi būti. Turėdamas tai galvoje, jis toliau rašo:... turime pažinti jųjų (senovės lietuvių) senovišką gyvenimą, būdą, darbą ir tikybą, jųjų darbus ir rūpesčius; nes jų gyvenimą pažinę, pažinsime geriau juos, o juos pa žinę ir patys pasižinsime“.

Vadinas, savo tautos praeities pažinimas žmonėms padeda geriau save pažinti, įgalina juos susidaryti bendrų idėjų, kurios juos daro vieningus. Homines historiarum ignari semper sunt pueri - žmonės, nežiną praeities, visuomet yra vaikai - skelbia J. Basanavičiaus Aušros prakalbos motto. Jeigu jie yra vaikai, tai jie privalo globos. Ir iš tikrųjų, kai lietuviai pamiršo savo praeitį, savo tautos tradicijas ir ėmė išsižadėti net savo gimtosios kalbos, tai juos į savo globą paėmė svetimieji. Tad norint iš svetimosios globos išsivaduoti ir pradėti laisvai ir savarankiškai gyventi, pirmiausia reikėjo pažinti savo tautos praeitį. Iš tų samprotavimų apie Jono Basanavičiaus pažiūras dėl mūsų tautos praeities pažinimo galime padaryti išvadą, kad to savo tautos praeities pažinimo vyriausias tikslas žadinti lietuvių tautinį susipratimą.

Dr. J. Basanavičiui rūpėjo ne tik iškelti svarbiausiąjį veiksnį, žadinantį lietuvių tautinį susipratimą, bet taip pat nurodyti ir tos priežastys, kurios lietuvius vedė prie ištautėjimo. Viena iš svarbiausių Lietuvos sunykimo ir lietuvių nutautėjimo priežasčių buvo gimtosios kalbos išsižadėjimas. „Senovės gadynėse apgyvenus kuone dvigubą žemės plotą, - sako J. Basanavičius, kalbėdamas apie Lietuvą,- ji šiandien taip didei visose šalyse susimažino, jog prilygsta tiktai šešėliui senosios mūsų Lietuvos! Tas sunykimas mūsų tautos nusidavė ypačiai dėl to, jog daugumas lietuvių parubežiuose su kitomis tautomis gyvenančių, pasisavino per ilgus amžius svetimas kalbas. Žmonės patys neišmirė drauge su išmirimu tose šalyse lietuviškosios kalbos - jie liko, tik priėmę kitą, svetimą kalbą tapo ar vokiečiais ar slovenais“. Kalba J. Basanavičiui - svarbiausias ir reikšmingiausias tautos pažymys ir jos gaivinimui bei ugdymui Aušroje buvo daug vietos skiriama.

Savo tautine ideologija, kurią kondensuotai išreiškė garsiojoj Aušros prakalboj, J. Basanavičius yra labai artimas romantikams. Kiek apie Lietuvos praeitį jis kalba entuziastingai, visuomet ją piešia skaidriomis spalvomis, tiek savo laiku Lietuvoje jis tematė vargus. Štai tokio praeities su dabartimi sugretinimo charakteringas ir stiprus vaizdelis. „Jau daug šimtų metų praėjo,- rašo J. Basanavičius,- kai paliovė Lietuvos giedrotose padangėse spindėjus žvaigždelė, kuri mūsų tėvų tėvams švietė; tamsi, neperregima ūkana apsiautė mūsų linksmą senovėje žemę; visokie vargai ir sunki, o ilga verguvė išdildė iš atminties mūsų paminėjimus laimingesnio ir nevargingo gyvenimo; užmiršome, kuomi mes senovėje buvome, ir tik retoj jau dainoje ar pasakoje randi paminklą minavotą iš praeities mūsų... Liko dar kalba mūsų garbinga, apie kurią mes galime drąsiai su mokintu vyru ištarti: „Die Sprache ist unsere Geschichte“. Šiaip - viskas pragaišo, o ir tas mūsų vienintelis skarbas - kalba, taipogi nyksta".

Nors J. Basanavičius rusų vergiamą Lietuvą vaizdavos tamsiomis, niauriomis spalvomis, tačiau jis tvirtai tikėjo į šviesią Lietuvos ateitį ir tas tikėjimas jam teikė optimizmo ir nepalaužiamos energijos dirbti savo tautai. Daug tų vilčių jis sudėjo ir į Aušros prakalbą, kurios gražios mintys kilo iš pat sujaudintos širdies gilumos. „Parašęs ją“ ,- pasakoja J. Basanavičius savo atsiminimuose, - skaitydamas žodžius: „kaip aušrai auštant nyksta ant žemės nakties tamsybė, o, kad taip jau prašvistų ir Lietuvos dvasia!“ graudžiai apsiverkiau ir iš akių byrančiomis ašaromis sušlapinau rankraštį. Tarytum tuomet aš prajaučiau, kad šitie iš gilumos širdies kylanti žodžiai išgaus jautresnių lietuvių širdis ir sukels juose tėvynės ir savo kalbos meilę, be kurios nė koks tautos atsigaiveliavimas negalimas - taip ir atsitiko“.

Aušra, o ypač J. Basanavičiaus parašyta jos pirmojo numerio prakalba lietuviams inteligentams padarė milžinišką įspūdį. Tai buvo lyg kokia evangelija, kuri skelbė naujus, šviesesnius ir laimingesnius laikus. Ji Lietuvai paskatino į darbą daug žymių žmonių, kurie gilino ir plėtė J. Basanavičiaus paskelbtąsias idėjas. Vincas Kudirka 1893 m. Varpe pasakoja, kad pavartęs pirmąjį Aušros numerį su Basanavičiaus pavarde ant viršelio, rodos, išgirdęs Lietuvos balsą sykiu apkaltinantį ir atleidžiantį:

-        O tu paklydėli, kur iki šiol buvai?

Aušros pažadintas V. Kudirka pasijutęs didis, galingas, pasijutęs lietuvis esąs. Aušra iš sulenkėjusio Vincą Kudirką padarė susipratusį lietuvį, kuris J. Basanavičiaus skelbtąsias idėjas sudėjo į mūsų iki šiol tebegiedamą Tautos Himną:

Aušra taip pat didelės įtakos turėjo ir mūsų bendrinės kalbos tėvui prof. Jonui Jablonskiui. „Kad ne Basanavičiaus Aušra, kad ne jo drąsus žingsnis,- pasakoja savo atsiminimuose Jablonskis,- būčiau, gal būt, ir visai dingęs naujam darbui“. Aušra ne tik turėjo įtakos Jablonskio tautiniam susipratimui, bet ji taip pat turėjo lemiamos reikšmės visam jo gyvenimui ir darbui: ji greičiausiai bus paskatinusi Jablonskį visas pajėgas skirti lietuvių kalbai tirti.

J. Basanavičiaus raštai. Aušroje didelį įspūdį padarė ir Vydūnui. „Jautėsi,- pasakoja Vydūnas apie J. Basanavičiaus straipsnius Aušroje,- Dr. J. B. rūpinasi visos tautos gyvenimu ir gyvėjimu, tarsi būtų vidurinė josios liepsna. Visur matyti ir jo pasistengimas sąryšį tarp gyvenančios lietuvių kartos ir senesnių lig tolimiausių kartų padaryti ko sąmoningiausį“. Jonas Basanavičius ir savo impozantiška išvaizda, ir tauria asmenybe ir kilniomis idėjomis Vydūną žavėjo. „Malonu matyti,- pasakoja Vydūnas apie pirmąjį savo susitikimą su Basanavičium,- aukšto ūgio, vyriškos išvaizdos ir laikysenos, geriausio amžiaus žmogus padarė įspūdį kaip koks kunigaikštis. Tiktai kad jo valdžiavą temačiau lyg dausose. Bet gyvas buvo jo tikėjimas ir gyva jo viltis dėl lietuvių tautos ateities, kaip tai dar nebuvau patyręs“.

J. Basanavičius ir Vydūnas tapo artimi bičiuliai, nors judviejų pažiūros į tautiškumą kiek ir skyrėsi. J. Basanavičiui lietuviškumas pati savaime vertybė, kuriai turi gyventi kiekvienas lietuvių kilmės žmogus. O Vydūnui žmogaus gyvenimo prasmė glūdi siekime šviesesnio žmoniškumo, kuriam tautiškumas yra neišvengiama forma ir priemonė. Tautiškumą žmogus įgyja užgimdamas, jo išvengti niekas negali ir todėl žmogus, pasak Vydūno, neigdamas savo tautiškumą, tuo pačiu menkina savo žmoniškumą.

Dr. Jonas Basanavičius savo tautinėmis idėjomis nemažai įtakos turėjo ir patriotinei Maironio lyrikai, kurioje ypatingai gražiai ir ryškiai iškeltas Lietuvos praeities kultas. Maironis ir kiti lietuviai poetai, publicistai ir visuomenės veikėjai jo tautines idėjas toliau plėtojo, skleidė ir populiarino tautoje.

Kalbant apie dr. Jono Basanavičiaus tautinę ideologiją, reikia pažymėti, kad jis nepasitenkino vien Lietuvos praeities ir lietuvių kalbos iškėlimu, bet stengės aprėpti visą lietuvių tautinę kultūrą, visus jos kūrybos reiškinius. Todėl jis daug dėmesio kreipė į lietuvių tautosaką, liaudies meną, archeologiją, etnografiją, antropologiją, etc. Visiems tiems dalykams jis norėjo iš mūsų tautos surinkti kuo daugiausia duomenų, juos moksliškai ištirti ir tam darbui stengės suburti visus, jį galinčius dirbti, į Lietuvių Mokslo Draugiją, kurią jis 1907 metais Vilniuje įsteigė. Lietuvių Mokslo Draugijos tikslas buvo tirti lietuvių tautos kilmę, jos ypatybes, istoriją ir jos medžiaginę bei dvasinę kultūrą. Tam tikslui pasiekti dr. Jonas Basanavičius stengės patraukti prie šiokio ar tokio mokslo darbo visą lietuvių šviesuomenę ir užmegsti glaudžius santykius su tais kitų tautų mokslininkais, kurie domisi lituanistika, yra lietuviams palankūs arba gali būti kuriuo nors būdu naudingi. Be to, kad būtų galima sėkmingai dirbti visokeriopas lietuvių tautos tyrimo darbas, jis prie Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigė biblioteką, muziejų, archyvą, leido jos organą Lietuvių Tautos žurnalą ir rūpinosi surasti lėšų tinkamam sutvarkymui Lietuvių Mokslo Draugijos įstaigų ir pastatydinimui Tautos Namų. Dr. Jonas Basanavičius Lietuvių Mokslo Draugijai, kaipo jos pirmininkas, vadovavo ligi pat savo mirties, ir šią draugiją išugdė į rimtą ir daug mūsų tautos kultūrai nuveikusią mokslo įstaigą.

Dr. Jonas Basanavičius savo tautinėje veikloje daugiausiai ir plačiausiai pasireiškia kaip kultūrininkas ir mokslininkas, tačiau jam nebuvo svetima ir politika. Kol mūsų tauta nebuvo dar tautiškai susipratusi, jis nei Aušroje nei kituose laikraščiuose politinių klausimų nekėlė ir negvildeno, nes buvo įsitikinęs, kad lietuviai prie tų klausimų dar nėra pribrendę. Jis pats turėjo politinį idealą, būtent, Lietuvos nepriklausomybės idealą „Ar Lietuva sulauks dar kartą būti „politycznie niepodleglą“ nieks negal žinoti,- rašo Basanavičius 1892 metais Apšvietoje,- bet tuomi tarpu visi apšviestieji lietuviai tame sutaria, kad idealu mūsų turi būti savistovė Lietuva, arba kitaip sakant Lietuvos lietuviškumas“.

Dvidešimčiai metų praėjus nuo Aušros įsteigimo, lietuvių tautinis susipratimas padarė didelį šuolį priekin. Po rusų pralaimėto su japonais karo, lietuviai laimėjo šiek tiek daugiau politinių laisvių, išsikovojo spaudą ir jų kultūrinio veikimo sąlygos žymiai pagerėjo. Pasinaudojęs 1904 m. rugpiūčio 11 d. rusų vyriausybės paskelbta amnestija, dr. Jonas Basanavičius 1905 metais sugrįžo į Lietuvą ir įsikūrė nuolatos gyventi Vilniuje. Jis į Lietuvą sugrįžo plačiai pagarsėjęs ir didžiai visų lietuvių gerbiamas. Dėl savo ne paprastų nuopelnų mūsų tautos atgimimui ir tauraus idealizmo jis visų buvo laikomas tautiniu autoritetu. „Jis atvažiavo Vilniun ne abejotinu tautos patriarchu: visur ten, kur reikalinga buvo reprezentuoti įvairius visuomenės sluoksnius, suburti vienan, kad ir trumpan darban bekovojančias sroves, ten savaime Basanavičius išplaukdavo pirmon vieton ir tai be kokio susitarimo, be derybų - nebuvo žmogaus, kurį galima būtų greta jo pastatyti,- rašo Vaclovas Biržiška. - Jis lietuvių neoficialus bet faktiškas reprezentantas, visur kur lietuviai stojo kaipo tokie, kaipo tauta, iš įvairių, kartais visai priešingų visuomenės grupių sudaryta“. Dėl savo didelio autoriteto ir visos tautos juomi pasitikėjimo, sprendžiant aktualiuosius visos tautos reikalus, Joną Basanavičių prieš karą tikrai buvo galima pavadinti moraliniu Lietuvos prezidentu. Kuomet tik jis į tautą kuriuo nors reikalu kreipėsi, visuomet į jo kvietimą visi lietuviai atsiliepdavo. Vilniaus Seimas buvo gausus tik dėl to, kad į jį kvietė Basanavičius. Jei ne jo kvietimas, tai vargu ar būtų pavykę sušaukti seimą. Nuo 1905 metų ligi pat nepriklausomybės paskelbimo Jonas Basanavičius veikliai dalyvavo visuose lietuvių politiniuose žygiuose; jis net buvo statomas kandidatu į Rusų Valstybės Dumą.

Jonas Basanavičius, paskelbus nepriklausomybę, kurios aktą perskaitė ir pats pirmasis pasirašė, iš politikos pasitraukė ir atsidėjo vien mokslui ir Lietuvių Mokslo Draugijos reikalams. Lenkams okupavus Vilnių, daugumas Lietuvos veikėjų atkilo į laikinąją sostinę Kauną arba buvo lenkų iš Vilniaus ištremti. Dr. Jonas Basanavičius visą laiką pasiliko gyventi Vilniuje, tuo lig norėdamas įrodyti, kad Vilnius, kaipo Lietuvos sostinė, yra jam brangus ir į jį turi būti nukreiptos visų lietuvių širdys.

Republikuota iš: „Akademikas“, 1937 m., nr. 3.