Zenonas Ivinskis. Katalikų Bažnyčios vaidmuo lietuvių tautai
Skirtingi vertinimai. Kalbėti apie Bažnyčios santykį su lietuvių tauta, reiškia imtis gana sudėtingo ir plataus klausimo. O jame visoks ver...
Iš kitos pusės — kiekvienam katalikui krikščionybė yra atnešusi tokių transcedentinių vertybių, prieš kurias visos kitos vertybės blanksta, arba darosi antraeilėmis. Bet ir grynai istorinis kataliko vertinimas visada skirsis nuo anksčiau minėtųjų. O tą vertinimą apsunkina ne tik pasaulėžiūra, bet ir toji pinkli rolė, kuri Bažnyčiai beliko Lietuvoje. Iš vienos pusės, kad ir labai suvėluotai įvestoji, katalikybė padėjo lietuvių tautai atsilaikyti prieš stačiatikinimo (pravoslavinimo) pavojų ir tuo būdu ją etnografiškai išsaugoti nuo surusinimo. Bet iš kitos pusės — pats krikščionybės suvėlavimas ir jos įvedimo būdai pareikalavo tautai aukų. Tai buvo kruvinos aukos Kryžiaus karuose, kuriuos organizavo vokiečių ordinas. Bet vėliau teko pakelti aukų ir tautiniu atžvilgiu, nes ypač rytinėje Lietuvoje tautos kūno ne maža dalis buvo apgriaužta (gudėjimo ir lenkėjimo reiškiniai). Tačiau toji katalikybė buvo vienintelis tikras ryšys, kuris Lietuvą sujungė su Vakarų Europos kultūra.
Labai vėlyvas krikštas. Bažnyčios istorija aiškiai parodo, kaip tautų kelias į krikščionybę yra buvęs nevienodas. Vieniems jų krikščionybės šviesą nešė dar apaštalai ir jų pirmieji mokiniai. Kitas tautas atvertė, pvz., uolūs airių ir škotų vienuoliai - misininkai. Bet šių kilnios pastangos nepalietė rytų Europos. 10-tojo amžiaus gale dar buvo atverstos rusų ir lenkų tautos, o lietuvių kelias į Bažnyčios prieglobstį, po nesėkmingų bandymų (Vaitiekus, Brunonas) tapo jau kardu atžymėtas.
Karolis Didysis prieš stabmeldybėje užkietėjusius saksus kariavo 30-tį metų ir juos ginklu vertė krikštytis. Vokiečių ordinas prieš lietuvius kariavo ištisus 200 mėtų; lietuviai tačiau to krikšto iš kryžiuočių nepriėmė, ir tapti krikščionimis surado visai kitą, kad ir labai pavėluotą, progą.
Dar buvo, tiesa, sužibėjusi viltis, kad dideli rytų plotai netikėtai taps katalikiški. Iš vienos pusės veiklus Volynijos kun-štis Danielius susiartino su Roma, tapo paimtas apaštalų Sosto globon ir t.t. Tuo pat keliu ėjo ir Lietuvos Mindaugas. Jis sutiko būti pakrikštytas. Tai turėjo įvykti 1250 metų gale ar 1251 m. Tad nuo to reikšmingo fakto šių metų sąvartoje sueina 700 metų. Su Naujo Mokslo priėmimu, Mindaugas gavo ir naują titulą— karaliaus, suteiktą paties popiežiaus. Bet didelė buvo Lietuvos nelaimė, kad Mindaugo įvestoji krikščionybė neišsilaikė.
Ar pats Mindaugas atkrito nuo krikščionybės, istorikai dar tebelaužo galvas; jie dar nepasidalino nuomonėmis. Mindaugo krikšto priėmimas, kaip ir daugelio naujakrikštų valdovų (frankų — Klodvigas, lenkų — Mieskas ir t.t.), buvo diktuojamas politinių aplinkybių. Tad joms stipriai pasikeitus, Lietuvos karalius galėjo nebematyti reikalo laikytis to, ką jis buvo sutaręs. Iš iki šiol paskelbtų ir jau daug kartų naudotų versmių, deja, nebegalima nieko nauja pasakyti. Galima tik samprotauti. O tie, kuriems atrodo, kad Mindaugas išliko krikščionimi iki pat mirties, turėtų bandyti Vatikano archyve labai rūpestingai peržiūrėti daug tomų. O gal ir pasisektų surasti koks naujas nežinomas aktas, kuris tą drąsų teigimą patvirtintų.
Žlugo Mindaugo įkurtoji Kristijono vyskupija. Taip pat neišsilaikė tuo pat laiku pietų Lietuvoje ėmęs veikti vyskupas dominikonas Vitas. Ir tikrai buvo liūdnas faktas, kad ir kun-ščiuose, ir lietuvių tautos masėje krikščionybė dar 130 metų tapo palaidota. O tai reiškė drauge neturėjimą santykių su Vakarų Europa ir jos kultūra. Ordinas įgijo titulą nešti kardu lietuviams krikštą. Jis taip pat atskyrė ilgam Lietuvą nuo Vakarų, nes atsitiktiniai ryšiai (ypač per Rygą) buvo nepakankami. Lietuvių tautai vokiečių ordino karai, nekalbant apie dideles aukas, buvo didelė kliūtimi į kultūrinį vystymąsi. Šituo atžvilgiu jie turi panašumo su spaudos draudimo laikotarpiu, kai ištisą 40-tį metų pačioje Lietuvoje negalėjo vystytis lietuviškas raštas.
Jei Mindaugo krikščionybė būtų išsilaikiusi, visas lietuvių tautos gyvenimas būtų, be abejo, ėjęs toliau jai palankesne linkme. Tiesa, niekas negalės paneigti, kad neliko, ar 14 šmt. neatsirado Lietuvoje atskirų krikščionybės židinėlių, jos pėdsakų. Yra aiškių įrodymų apie tylią dominikonų ir ypač pranciškonų veiklą. Bet tautos masei krikštas tebuvo atneštas beveik 14-ai amžių praėjus nuo Betliejaus įvykio. Tas krikštas ir šį kartą buvo įpintas į politinius reikalus. Ir šį kartą jis buvo nešamas iš viršaus, pačių valdovų įsakymu.
Lietuvis Jogaila Algirdietis tapo Lenkijos karaliumi. Tad krikštijosi jis, krikštijosi kiti Lietuvos kun-ščiai. Turėjo būt pakrikštyta ir visa lietuvių tauta. Lenkai tam faktui, matyti, neskyrė daug dėmesio, nes į Vilnių krikšto iškilmėms neatvyko nė vieno vyskupo (1387). O sostinės krikštijimas reiškė visos Lietuvos krikštą.
Bažnyčia ir lietuvių kalba. Lietuvoje visas bažnytinės organizacijos darbas buvo pravestas lietuvių valdovų Jogailos, o ypač Vytauto. Visos pirmosios bažnyčios buvo judviejų įkurtos. Krikštytiems bajorams buvo teikiamos privilegijos, ir į žmones Vilniuje ir paskui žemaičiuose jiedu kreipėsi lietuvių kalba. Kadangi lenkai nemokėjo nieko lietuviškai, tai Jogaila esąs išvertęs (Kronisto Dlugošo liudijimu) “Tėve Mūsų” ir “Tikiu į Dievą Tėvą”. Į tai verta atkreipti dėmesį. Vadinasi, kai valdovams reikėjo prabilti į žmones jų religijų reikalu, kai jie kalbėjo į tautą Bažnyčios vardu, jie panaudojo gimtąją žmonių kalbą. Bet kai tie patys valdovai kalbėjo Lietuvos valstybės reikalais, jie vartojo pirmiausiai gudų kalbą. Kai valstybiniame gyvenime iš 16-18 amž. teturime labai mažai faktų, kur pačioje Lietuvoje administracijos įstaigos būtų naudojusios lietuvių kalbą (teismų priesaikos, skelbimai), bažnytinio gyvenimo srityje lietuvių kalbos panaudojimas išlieka ir toliau.
Lietuvoje atsiras ir pirmos lietuviškos knygos tik religiniam reikalui. Pirmoji tokia knyga bus protestantiškas Mažvydo katekizmas (1547). O paskui prasidės ir katalikų religinė literatūra lietuvių kalba.
Savo laiku ir kai kurie aušrininkai buvo darę priekaištą, kad krikščionybė Lietuvoje, be atodairos viską naikindama, kas tik buvo pagoniška, sunaikinusi ir senąjį raštą. Buvo manoma, kad Videvuto (Vaidevučio) tariamos vėliavos ženklai yra liekanos to senojo rašto. Bet K. Būga 1903 m. rašė J. Tumui-Vaižgantui: “To rašto aš jau nebepaskaitau.” Pagonys lietuviai jokio lietuviško rašto neturėjo, ir valstybės reikalui teko griebtis gudų rašto, nes su krikščionybės įvedimu buvo atėjusi ten ir bažnytinė rašto kalba. Ir jeigu lietuviai, žymiai anksčiau būtų tapę lotynų apeigų krikščionimis, kada dar Lietuvoje gudų kalba neturėjo jokių teisių, lietuvių kalba būtų buvusi įvesta ne tik į bažnytinį, bet ir į valstybinį gyvenimą. Kad ir pavėluotai, vis tik Vakarų krikščionybė Lietuvoje įvedė lietuvišką raštą ir pirmas lietuviškas knygas, kur su tokiu prisirišimu ir meile kalbama apie reikalą laikytis savo gimtos kalbos (Mik. Daukšos Postilė). Iki pat 19-tojo amžiaus, išskyrus gramatikas, žodynus ir Donelaitį, beveik ištisai visa lietuviškoji literatūra buvo religinė.
Tad Bažnyča Lietuvoje, tiesa, akivaizdoje nelaimingos veiklos lenkų ateivių kunigų, kurie užtarnautai yra gavę “nebylių apaštalų” vardą, yra prisidėjusi prie lietuvių kalbos palaikymo tada, kada pati Didžioji Lietuvos Kunigaikštystė ir jos valdymo aparatas toje srityje neparodė pastangų.
Nuopelnai švietimo srityje. Krikščionybė Lietuvai atnešė švietimą. Jeigu Vakarų Europoje viduriniais amžiais Bažnyčia savo rankose buvo turėjusi visą švietimą, tai Lietuvoje tą monopolį ji išlaikė iki jėzuitų ordino panaikinimo (1774), ir net didele dalimi vėliau. Jau 15 amž. (Kazimiero laikais) atsirado Vilniuje pirmoji mokykla prie katedros, o paskui ir kitur. Bet tik Liublino unijos metais (1569) Vilniuje buvo labai sėkmingai įkurta pirmoji gimnazija — jėzuitų kolegija. Per visą Lietuvos valstybę tokių kolegijų atsirado keliolika. Prasidėjo tikrasis “jėzuitų šimtmetis” švietimo srityje. Lietuvos švietimu dar užsiėmė 17-19 amž. pijorai, bazilijonai, dominikonai, bernardinai (pranciškonai), bet jėzuitų įnašas pats didžiausias. 1579 m. jie įkūrė Vilniuje Akademiją, kurios palikimas vėliau sudarė pagrindą garsiajam Vilniaus universitetui. Vilniuje buvo tuoj įkurtos net dvi kunigų seminarijos.
Jėzuitai, kurių vaidmuo ir kovoje su protestantizmu yra didelis, nustebo Lietuvoje, kai pamatė bažnytinius santykius. Seminarijų nebuvo nė vienos. Užtat amžina bėda buvo — didelis kunigų trūkumas. Tai išnaudojo Lenkijos ateiviai kunigai (daugumas mozūrai). Daugelis jų rūpinosi tik gauti antrą-trečią parapiją (t. y. jos pajamas) ir pasamdyti parapijon vikarą. Ir čia niekas negalės užginčyti faktų. O iš jų aiškiai matosi, kad ateiviai kunigai nesekė Lietuvos krikštytojų valdovų pėdomis, t. y. niekino lietuvių kalbą.
Kodėl lietuvių kalba bažnytiniame gyvenime ėmė netekti savo teisių, buvo įvairių priežasčių. Viena iš pagrindinių jau buvo užsiminta. Lietuvių kalba neturėjo savo teisių valstybinėje Lietuvos Kunigaikštystės (Magnus Ducatus Lithuaniae) administracijoje. Horodlės (1413) bajorų giminystės herbai buvo jau atkėlę vartelius lenkų įtakai; ir greitai įsikerėjo nuomonė, kad kalbėjimas lenkiškai yra vienas iš bajorystės požymių. O į kunigus dažniausiai išeidavo bajoraičiai. Tad ir bažnytiniame pastoracijos gyvenime lenkų kalba, ypač ten, kur didikai bei bajorai turėjo patronato teisę (t. y. galėjo pastatyti savo kleboną), vis labiau buvo sutinkama. Valstybė, kurioje nuo Vazų dinastijos laikų katalikybė pasidarė bendros respublikos viešpataujančiu tikėjimu, niekur lietuvių kalbos nerėmė. Net patys Lietuvos didikai, nors energingai kovojo už Didž. Lietuvos Kunigaikštystės valstybingumą, kultūriškai liejosi su lenkais, giminiavosi su žymiais lenkų pareigūnais — didikais, lenkų kalbą platino kalvinistinė literatūra (Radvilos Juodojo L. Brastoje leista Biblija) ir t.t.
Lietuvos didikai ir bajorai ir vėliau neprisidėjo prie lietuvių kalbos palaikymo, nors jie daugelyje atvejų tą kalbą mokėjo, ar suprato. Šitai matyti iš vienos žemaičių vyskupo J. Lopačinskio reliacijos į Romą (1773 m.) įdomūs santykiai. Vyskupas skundžiasi, kad didelė bajorijos dalis retai tevaikščioja į katekizmo pamokinimus ir į pamokslus, kurie yra sakomi gimtąja žemaičių kalba. Lopačinskis paaiškina ir priežastį: bajorai jaučia tam tikrą panieką tai kalbai. Iš tos reliacijos, vadinasi, matyti, kad žemaičiuose 18-tojo amž. gale buvo sakomi lietuviški pamokslai.
Bajorija tačiau, matyti norėjo lenkiškų pamokslų ir lenkų kalbos. Joje tas luominis bei socialinis “bajorystės” pajautimo momentas jau taip buvo išbujojęs, kad jis vis labiau nustelbė atskirą Lietuvos valstybingumo pajautimą, neminint tautinio, kuris galės atsirasti tik 19 amž. Tad suprantama, jeigu klebonai turėjo taikintis prie bajorų. Tuo pat keliu nuėjo ir jėzuitai, nes jie, labiau negu kiti vienuoliai, palaikė santykius su didikais ir bajorais. 16- tojo amž. gale svetimų kraštų jėzuitai (portugalai, ispanai) mokėsi lietuviškai ir vis kėlė balsą, kad į liaudį reikia kreiptis jos kalba (Romos archyvuose tam daug įrodymų). Paskui jie pasidavė ano meto “visuomenės” (bajorų)" nusistatymui, šliejosi prie didikų, naudojosi jų malonėmis, atitrūko nuo lietuviškos dalies. Bet vis tik eilė jėzuitų parašė lietuvių kalba religinių raštų, net išleido žodynų. 17-me ir 18-me amž., kaip rodo lietuvių jėzuitų nekrologai (Jez. archyve Romoje) vis dar buvo sakoma lietuviškų pamokslų.
Užbaigiant apie švietimo ir lietuvių kalbos klausimą, teks padaryti tokią išvadą: Bažnyčios prieglobstyje buvo suorganizuotas Lietuvoje visas švietimas; o pati Bažnyčia buvo dar vienintelė vieta, kur lietuvių kalba, ypač Medininkų vyskupijoj, dar turėjo teisių, kai kitur jos nebuvo paisoma. 1697 m. lenkų kalba oficialiai, vietoje gudiškos, buvo įvesta į Lietuvos valstybės įstaigas.
Kova su stačiatikybe eina toliau lyg raudonu siūlu per visą Lietuvos istoriją iki pat Valančiaus laikų. Sakoma, kad šv. Kazimieras norėjęs apsaugoti, kad į lietuvių tarpą neįsibrautų jiems svetima stačiatikių tikyba. Jis išprašęs iš savo tėvo įstatymą, draudžiantį statyti naujas cerkves. Šventasis pasirodęs 1518 m. prie Polocko ant Dauguvos kranto, kai Maskvos kariuomenė apgulė tą Lietuvos tvirtovę. Mūšis buvo laimėtas. Šitaip šv. Kazimieras ėmė virsti lyg kokiu atsparos simboliu kovoje prieš “maskolius” stačiatikius. Ir nuo 17-tojo amž. pradžios, kai jėzuitai šv. Kazimiero kultą dar labiau išplatino, kai Vilniuje jo garbei buvo pastatyta puošni bažnyčia, tas garbinimas dar labiau reiškė lotynišką-katalikišką įsisąmoninimą prieš plintančią iš rytų stačiatikybę. (Pačiame Vilniuje jau 17-me amž. buvo kelios stačiatikių cerkvės.)
Pagaliau 19-me amž., kai ėmė ypač nuo 1863 m. siautėti visa rusinimo ir pravoslavinimo orgija, katalikybė buvo vienintelis veiksnys, kuris ne tik padėjo išsilaikyti prieš tas gudriai užsuktas pastangas, bet ji prisidėjo ir prie atlietuvinimo. Saugodamas žmonių tikėjimą, norėdamas jiems įkvėpti atsparos, žemaičių vyskupas M. Valančius pirmasis slapta Prūsuose išspausdino eilę brošiūrų. Bet toji tautos kova, kur katalikybė suvaidino patį reikšmingiausią vaidmenį, įgavo žymiai platesnį pobūdį. Daugeliu atveju pradžioje tik religiniais sumetimais buvo gabenamos religinės knygos, maldaknygės ir t.t. per sieną. Bet tautiškai bundanti tauta nuo kovos prieš pravoslaviją, perėjo ir į nusistatymą prieš rusus. Ėmė ji vis labiau susiprasti; į tą kovą įsitraukė vis gausesni būriai žmonių. Valančius liaudžiai buvo stipriai įkalęs į galvą, kad reikia iš visų jėgų laikytis, “turėtis”, nes rusai nori atimti tikrąją “vierą” (tikėjimą). Tad kovoje su rusifikacija Bažnyčios rolė buvo labai didelė. Čia galima būtų minėti daug faktų, kurie parodo, kaip lotyniškoji religija davė stiprios paramos lietuvybei išlaikyti, kaip kunigai kovojo prieš pravoslavinimo pastangas, kaip daugelis jų nukentėjo, nuėjo Sibiro keliu, ir t.t. Visa ta pusė šimto metų, žinoma, reikėtų suskirstyti trumpais tarpais, pagal lietuviškos minties vystymosi stiprumą. Bet beveik vienodu įtempimu, net ir Valančiui mirus (1875), visą laiką eina kova prieš “graždanką” (rusų raides) lietuviškiems raštams. "Graždanka" turėjo suartinti lietuvius su rusų kultūra, o paskui per pravoslaviją, ir visai surusinti. Lietuviai terado tik vienintelę priemonę: savo knygas slapta spausdintis už sienos, o nuolat brukamas valdžios knygas - deginti... Ir deginimas tęsėsi iki pat 1904 metų, kai spauda buvo laimėta.
Tad 19-me amžiuje Bažnyčia Lietuvoje yra pagrindinai prisidėjusi prie lietuvybės išlaikymo. O bažnyčios jau nuo seno bebuvo likusios vienintelės viešos vietos, kur lietuvis dar galėjo išgirsti lietuviškai.
Kiti Bažnyčios nuopelnai. Esame lietę katalikybės vaidmenį Lietuvai sukultūrinti, lietuvių kalbai palaikyti, tautai apginti nuo pravoslavinimo bei rusinimo. Nebelieka progos atskirai iškelti didelio vaidmens vienuolynų. Jie yra daug prisidėję, kai reikėjo ištraukti liaudies masę iš pagonybės prietarų ir tikėjimų. Iki pat 19-tojo amžiaus pusės vienuolynai (pranciškonai, dominikonai, marijonai ir kt.) liaudies pastoracijos srityje yra daug nuveikę. Tiesa, iš savo didelio uolumo ir neapykantos pagonybei, vienuoliai ir kunigai yra sunaikinę, “į purvą kojomis sutrypę” (jėzuito J. Laninskio reliacija 1583 m.) tokių įdomių pagoniškos kultūros liekanų, kurios iš misijų kraštų šiandien gabenamos į misijų muziejus (pav., Laterano muz.). Bet apskritai lietuvių tautos sukrikščioninime vienuolynų vaidmuo yra buvęs labai didelis. Jį dar reikia tiksliau apčiuopti ir ištirti. Toji nuostabi evoliucija iš pagoniškos Lietuvos, kurioje dar 17-me amž. tiek daug pagonybės liekanų randame, į krikščionišką yra įvykusi per paskutinius tris šimtmečius. Ir čia vienuolynai atliko daug!
Iš pagoniškos Lietuvos laikų turime mūsų tėvynėje daug brangių piliakalnių, vieną kitą pilies mūrinį griuvėsį. Daugiau pėdsakų lyg ir nepaliko, jeigu neskaityti rašto paminklų (kronikų, dokumentų). Lotyniškoji krikščionybė gi Lietuvoje sugebėjo sukurti didelių architektūrinio ir plastinio bei tapybinio meno vertybių. Bet kaip Lietuvoje neatsirado tikro “benediktinų šimtmečio” (nors benediktinus jau kūrė Vytautas D.), taip Lietuvoje nesužydo ir gotikos menas, išreiškią nuostabiai vidurinių amžių dvasią. Užtat jėzuitai ir katalikybėn grįžę didikai turėjo progos paskleisti Lietuvoje baroką, duodami jo nuostabius šedevrus (šv. Petro ir Povilo bažnyčia Vilniuje, Pažaislio bažnyčia ir vienuolynas ir t.t.). Vilnius tapo baroko tikruoju centru. Barokas praplito po visą Lietuvą. Tai buvo triumfuojančios Bažnyčios akivaizdi išraiška, nes katalikybė Lietuvoje buvo laimėjusi.
Laimėtoja Ji išėjo iš audrų ir 19 amž. “Maskoliaus” pastangos, kurios vienu ar kitu pavidalu ėjo iš rytų, Jos nesugebėjo įveikti. Šiandien raudonasis “tvanas” užliejo mūsų tėvynės laukus. Jis primena aną “tvaną” iš 1655 m., kada lietuviai garsiai lietuviška giesme šaukėsi Dievo ir Šv. Kazimiero ir tvirtai tikėjo į savo laimėjimą. Dabar Bažnyčia kenčiantiesiems ir persekiojamiems yra tapusi vieninteliu moraliniu prieglobsčiu. Tikėjimas palaiko jų jėgas ir tuo tikėjimą i lietuvių tautos ir Lietuvos ateitį.
Republikuota iš: „Ateitis“ 1950 m., nr. 08
Rašyti komentarą