Vytautas Sinica. Vienintelė deeskalacija

Į Estijos oro erdvę įskridus Rusijos naikintuvams, nuvilnijo diskusija, kaip reaguoti NATO šalims. Naikintuvai įskrido labai aiškiai bandydami NATO ribas ir reakciją. Reakcijos vėl nebuvo ir Rusija pasidarė išvadas. Kiekviena NATO nereakcija ir sekantis susirūpinimas ir pasmerkimai Rusijai yra signalas išbandyti daugiau ir įžūliau. Estija prašo aktyvuoti NATO 4 straipsnį, t.y. konsultacijas.

Pasigendu nuoseklumo. Yra sakančių, kad čia nebuvo nieko ypatinga, kad Rusijos naikintuvai oro erdvę pažeidžia nuolat ir čia išpūstas burbulas. Faktai tą patvirtina, Rusijos naikintuvai kirto NATO oro erdvę dešimtis kartų. Galima taip žiūrėti ir nereaguoti.

Tačiau Estijos pozicija nebuvo tokia. Estija reagavo kaip į išskirtinį įvykį, tačiau vis tiek leido tam baigtis susirūpinimais. Tai blogiausias vidurio kelias.

Jeigu naikintuvų įskridimas yra netoleruotina provokacija ir grėsmė NATO šaliai, o ne eilinis įvykis, juos vienareikšmiškai reikėjo numušti, kol jie buvo Estijos oro erdvėje. Neturiu kompetencijos apie technines galimybes, galbūt Estijoje nebuvo kam ir kaip to laiku padaryti. Tokiu atveju nėra politinio klausimo, tik techninis.

Bet aktualesnis klausimas šiandien, ar yra valia, ar būtų duotas įsakymas. Iš visko atrodo, kad mąstoma, jog negalima panaudoti jėgos prieš Rusiją, nes tai ją kažkaip išprovokuos. Rusijos negalima ir neįmanoma išprovokuoti, nes ji nori ir planuoja agresiją Baltijos šalyse. Ją varžo tik galimybės - kiek pasipriešinimo ji sulauktų ir ar pajėgtų jį įveikti. Todėl neatsakymas į Rusijos provokacijas kaip tik ir yra eskalacija. Atsakymas į provokacijas yra deeskalacija. Viskas ne taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Tobulas to pavyzdys buvo 2015 metais, kai Turkija numušė Rusijos naikintuvą savo oro erdvėje. Turkija yra NATO šalis. Ji tikrai turėjo techninius pajėgumus, o Erdoganas turėjo valios. Kontekstas jau buvo įtemptas, buvo įvykdyta Krymo okupacija, vyko karas Donbase, o šalia Turkijos vyko karas Sirijoje, kur Rusija bombardavo taikinius. Turkija įspėjo rusus ne kartą ir galiausiai juos numušė. Rezultatas - deeskalacija. Rusija niekuo nesipiktino, nesmerkė, negrasino, iš esmės pripažino, kad pati kalta dėl įskridimo į svetimą erdvę ir tokios baigties.

Tai yra vienintelė kalba, kurią Rusija supranta ir supranta teisingai. Jėga ją ne piktina, o ramina, silpnumas provokuoja veikti. Rusijos tikslai yra imperinė ekspansija ir mes neturime jokios įtakos jos tikslams ir motyvams. Bet Rusiją riboja galimybės ir mes (kaip NATO) turime visas galimybes ją atvėsinti. Bet šiuo metu esame kolektyviai įsikalbėję branduolines grėsmes ir kitas fobijas. Rusija per karo metus daugybę kartų įrodė, kad branduoliniai grasinimai ir yra tik grasinimai.

Taigi susirūpinimus ir pasmerkimus (jei jie išsakomi, jei čia išvis įvykis) privalo lydėti įspėjimas, jog kitą kartą TAIP kirtus oro erdvę naikintuvai bus numušti. Ir valia tą iš tiesų padaryti. Nes Rusija neieško nei motyvo, nei preteksto agresijai. Rusija ieško silpnumo. Ji ieško ženklų, kad Baltijos šalių niekas negins. Vienintelis dalykas šiandien eskaluojantis karo grėsmę yra Rusijai tuos ženklus duoti.