Dovydas Buta. Apie Voreno gėdą ir empatijos tironiją

Keista, kaip kartais vienas tekstas gali apnuoginti visą mąstymo srovę. Atrodo, visi kažką nujaučia apie viešojoje erdvėje plintantį intelektualinį ir moralinį vėžį, bet kol kas nors garsiai neįvardija, tol jis sau tyliai metastazuoja. Būtent tokia atvira diagnozė yra VDU profesoriaus Roberto van Voreno LRT publikuotas rašinys, kuriame jis, be skrupulų ir su neslepiamu pasimėgavimu, aiškina, kodėl nužudytam Charlie Kirkui „taip ir reikėjo“.

Tai morališkai ir intelektualiai žemas tekstas. Ne šiaip prastas ar nevykęs, o būtent žemas ir bjaurus. Laisvoje visuomenėje kiekvienas turi teisę pasidaryti tiek gėdos, kiek tik sugeba. O Vorenas šįkart pasistengė iš peties. Mūsų atsakas turi būti ne bandymas jį nutildyti, o negailestinga jo idėjų dekonstrukcija.

Tad kodėl šis tekstas yra ne tik bjaurus, bet ir pavojingas? Nes jis – tobulas simptomas ligos, kurią galima pavadinti empatijos tironija. Politiniame ir visuomeniniame gyvenime empatija iš asmeninės dorybės virsta privalomu, nekvestionuojamu valdymo principu, kuris, kaip ir bet kokia tironija, slopina laisvę, protą ir teisingumą.

Vorenas stato visą savo argumentaciją ant vienos kortos – empatijos. „Kur nėra empatijos, ten mirtis, kankinimai“, – teigia jis. Iš pirmo žvilgsnio – kilnu. Bet kai Charlie Kirkas kritikavo empatiją, jis kalbėjo ne apie žmogišką užuojautą, o apie empatiją kaip politinės manipuliacijos įrankį. Politizuota empatija yra iracionali ir selektyvi. Ji leidžia sutelkti visos visuomenės pasipiktinimą dėl vienos, tinkamai medijose pateiktos aukos, tuo pat metu ignoruojant tūkstančius kitų. Ji reikalauja, kad įstatymai būtų taikomi ne universaliai, o atsižvelgiant į tai, kuri pusė sukelia daugiau gailesčio. Teisėjas, kuris vadovaujasi empatija, o ne kodeksu, išduoda teisingumą. Politikas, priimantis sprendimus remdamasis viešosios nuomonės empatijos protrūkiais, veda valstybę į chaosą.

Būtent šią principų eroziją ir keitimą jausmais C. Kirkas laikė grėsme. Pasaulis, valdomas empatijos, yra pasaulis be tvirtų atramos taškų, kuriame tiesa tampa reliatyvi, o sprendimus lemia ne protas, o minios aistros.

Teisingumo deivė Temidė ne veltui vaizduojama su raiščiu ant akių. Ji akla ne todėl, kad nemato, o todėl, kad sąmoningai atsisako matyti vienos pusės ašaras ir kitos pusės statusą. Ji klauso tik faktų. Empatija, priešingai, yra tas raištis, kurį R. van Voreno pasaulyje Temidei liepiama nusiimti.

Laisvės principas prieš saugumo sentimentą.

R. van Voreno siaubas dėl Antrosios JAV Konstitucijos pataisos yra klasikinis pavyzdys, kaip sentimentas nugali principą. Jis mato skaičius – tragišką žuvusiųjų statistiką – ir jo emocinis atsakas yra vienareikšmis: uždrausti. Tačiau jis sąmoningai ar nesąmoningai ignoruoja fundamentalų principą, kurį ši pataisa įtvirtina.

Antroji pataisa nėra tiesiog „teisė nešiotis ginklą“. Tai – politinė deklaracija apie piliečio ir valstybės santykį. Ji teigia, kad laisvas žmogus nėra bejėgis pavaldinys, priklausomas nuo valstybės malonės, o suverenus individas, turintis prigimtinę teisę ginti save, savo šeimą ir laisvę nuo bet kokios agresijos – tiek nusikaltėlių, tiek potencialios valdžios tironijos. Tai yra esminė laisvos respublikos idėja.

Aukoti šį pamatinį principą dėl sentimentalaus saugumo troškimo yra kelias į totalitarizmą. Visuomenė, kuri atiduoda savo laisvę mainais į saugumo pažadą, galiausiai praras abu. C. Kirko pozicija šiuo klausimu buvo ne smurto šlovinimas, o priminimas, kad laisvė turi kainą ir reikalauja atsakomybės, o ne infantilizuojančios valstybės globos.

Empatijos veidmainystė.

Galiausiai, pats ciniškiausias Voreno teksto aspektas – jo paties veidmainystė. Žmogus, visą tekstą moralizuojantis apie empatijos svarbą, pabaigoje šaltakraujiškai atvirai deklaruoja: „nekaltinkite manęs, kad negedžiu jo mirties“. Jis ne tik džiaugiasi oponento žūtimi, bet ir racionalizuoja ją kaip pelnytą bausmę („jis padėjo sukurti klimatą“), o galiausiai su panieka atsiliepia apie žuvusiojo šeimą.

Šią akimirką visas kortų namelis sugriūva. Pasirodo, Voreno empatija yra ne universali dorybė, o gentinės ištikimybės ženklas. Empatija skiriama tik „saviesiems“, bendraminčiams ir ideologiniams sąjungininkams. Priešai yra nužmoginami standartiniu epitetų rinkiniu – islamofobas, homofobas, seksistas – kad jų mirtis ir jų artimųjų kančia nekeltų jokio gailesčio. Kai oponentas paverčiamas blogio įsikūnijimu, jo kančia nebekelia empatijos – ji sukelia pasitenkinimą.

Tai yra tiesus kelias į visuomenę, kuri – susiskaldžiusi, nekenčianti ir siekianti sunaikinti kitaminčius. Tai ne Vakarų demokratija. Tai distopija.

Taigi, R. van Voreno tekstas, turėjęs būti moraliniu kaltinimu, tampa nevalinga išpažintimi. Jis parodo, kur veda sentimentalus mąstymas, atsisakęs principų. Tai liudijimas apie pasaulį, kuriame jausmas tapo svarbesnis už tiesą, o empatijos vėliava naudojamasi tam, kad būtų galima pateisinti pačią žiauriausią neapykantą. Kova, kurią vedė Charlie Kirkas ir kuri tebevyksta Vakarų civilizacijoje, yra ne kova tarp gėrio ir blogio, kaip norėtų pavaizduoti R. van Vorenas. Tai esminis pasirinkimas tarp tvarkos, kurią užtikrina universalūs principai, ir chaoso, kylančio iš kiekvieno subjektyvaus ir nuolat kintančio „aš taip jaučiu“.