Kazimieras Barauskas. Sąžinė, valstybė ir Bažnyčia
Senovės pasaulis, ar tai Graikijoje, ar Ryme, ar demokratijoje, ar monarchijoje, vis vien nežinojo paskiro asmens teisės. Paskiras žmogus, i...
Kada šitas įstatymų dievaitis tapo dievaičiu tikyboje, valstybė ir religija susiliejo aukščiausion absoliutizmo sintezėn; didesnės pasaulis nėra regėjęs. Tai gyvenimą ir dvasią slopinančiai tiranijai nusilenkė ne tik aristokratų galvos, bet ir prasčiokėlių sielos. Buvo nusilenkę ir galvočiai — mokslininkai.
Bet štai pasklido naujas šūkis. Pirmiausia Palestinoje, paskui Sirijoje ir Graikijoje, galop pačiame Ryme, buvo tartas drąsus žodis: „Dievo reikia labiau klausyti, kaip žmonių“ (Apd. 5,29). Krikščionys pasirodė Rymo tribunoluose ir šventyklose.
Taip pasaulio ir Europos kultūros istorijoje pirmą sykį gimsta laisvas paskiras žmogus, laisvas vienetas su savo sąžine, pasiduodančia tiktai Dievui. Priešais absoliučią Rymo valstybės teisę atsistoja absoliuti teisė krikščioniškos sąžinės laisvės. „Sudėki auką valstybės dievams“, — sako krikščioniui Rymo teisėjas. „Ciesorių pripažįstu. Aukos dievams nedarysiu. Tikiu į Vieną Gyvąjį Dievą. Negaliu Jo išsižadėti“, — atsako krikščionis. Arba valstybė turi išsižadėti savo absoliutizmo, pripažindama sąžinės laisvę, arba sutrinti, išnaikinti krikščionis. Kitos išeities nėra. Prasideda kova. Valstybė kovoja su geležim, liedama krikščionių kraują. Krikščionys savo krauju ir mirtimi apmoka laisvę, „Mes, — sako šv. Perpetua, — išsižadam gyvybės, kad įgytume sąžinės ir tikėjimo laisvę“. Trejetą amžių traukėsi kova. Kraujas pergali geležį. Milano ediktas 313 m. juridiškai pripažįsta sąžinės ir tikėjimo laisvę. Absoliuti laisvos sąžinės teisė pergali valstybės absoliutizmą ir jos visagalybę.
Sąžinės laisvė būtinai reikalauja laisvės tikėjimui išpažinti. Išpažinimas tai išorinis religinės sąžinės pasireiškimas. Neišreikšta, paslėpta sąžinė visada yra laisva. Išorinis sąžinės išpažinimas gali būti varžomas ir tada nėra sąžinės laisvės. Arba sąžinės laisvė išpažinime, arba — nelaisvė ir prievarta. „Visos dabartinės kultūringos valstybės pripažįsta tris laisves: tikėjimo, spaudos ir draugijų. Negalima nepripažinti tų trijų laisvių pamato, būtent, kad valstybė neturi kištis į idėjų, įsitikinimų, pažiūrų sritį, nes toje srity ji neturi kompetencijos. Pripažinti jai kompetenciją toje srity, tai vis tiek kaip sugriauti dabartinių laisvių pamatą“ (prof. Būčys).
Tikrai, įsivaizduokim tokį dalyką, jog valstybė pripažįsta sąžinės laisvę, bet užgina mums krikštą. Arba būtinai katalikams įsakytų daryti moterystės sutartį pas pasaulinės valdžios atstovą. Turiu minty ne paprastą registraciją, bet moterystės sutartį. Kuo tada pavirs mūsų sąžinės laisvė? Arba vėl, valstybė atima seminarijas, bažnyčias ir kapines, pati valstybė savo numanymu ir savo įstatymais rengia kunigus, juos paskiria ir iškelia, nustato vietą ir būdą maldoms, pamokslams ir laidotuvėms. Ar tada ne vergijos naktis, ar ne pavergimas sąžinės, Bažnyčios ir krikščionybės?
Pasauly yra dvi didelės jėgos: Bažnyčia ir valstybė. Abi jos žmogui reikalingos, nes žmogus yra viena būtybė, jungianti savy kūną ir dvasią; o kaip tik žmogaus kūną atstovauja valstybė, o žmogaus dvasią — Bažnyčia. Taip dalykams esant, žmogus, eidamas pagal savo prigimtį, gali sutartinai aprūpinti visus savo kūno ir dvasios reikalus, harmoningai suderinti valstybės ir Bažnyčios veikimą. Suderinimas gali būti tik tada, kai žmogus tinkamai supranta minėtų dviejų pajėgų esmę, uždavinius ir veikimo sritį, kai gerai įžiūri susisiekimo punktus valstybės ir Bažnyčios veikime. Jei to neįžiūri, tad dažniausiai yra nuomonės, kad valstybė ir Bažnyčia, politika ir religija nieko bendro neturi. Šita klaidinga nuomonė yra uoliai platinama tų, kurie nenori, kad katalikai dalyvautų viešame gyvenime ir vestų jį suderintą su katalikybės principais.
Valstybė yra susibūrimas žmonių, gyvenančių tam tikroj teritorijoje ir turinčių bendrą valdžią. Žmogus iš prigimties yra visuomeniškas Dievo kūrinys. Jis fiziškai negali be kitų žmonių pagalbos gyventi. Žmogaus gyvybės materiališki bei dvasiški reikalai verste verčia jį turėti įvairių santykių, — šeimyniškų, ekonomiškų, kultūrinių ir kitų, — su kitais žmonėmis. Šeima — natūralias visuomenės organizmo narvelis. Geografiška padėtis, individuališki žmonių gabumai, įvairūs jų reikalai privertė šeimas sukurti visokias profesines bei visuomenines organizacijas. Valstybę visuomenė sukūrė vėliau, kada ji pati negalėjo patenkinti visų savo reikalų, taigi valstybės atsiradimas yra žmogaus prigimties reikalavimas. Šeima, visuomenė, sukūrė valstybę ne tam, kad nustotų savo teisių, bet kad jas papildytų ir geriau apsaugotų. Tad aišku, kad valstybės uždavinys yra ne viešpatauti, bet tarnauti. Čia susitinkame su trejetą teorijų. Jų pavadinimai yra šie: individualė, socialistinė ir vidurio teorija.
Individualė teorija per daug siaurina valstybės tikslą, nes toji teorija sako, kad valstybės tikslas yra teisės apsauga, t. y. atskirų valdinių teisių apsauga. Pastatoma visų priešaky lygybė ir laisvė. Ši teorija yra šališka. Didelis dalykas yra laisvė ir jos apsauga, bet valstybei neužtenka saugoti tik laisvę; ji turi žiūrėti ir kitų žmogaus gerovių, nes žmonės suėjo į valstybę, kad pasiektų bendrą gerovę. Toji teorija ardo dorovės tvarką, nes geriems ir blogiems reikalauja vienodos laisvės, veda prie smerktinų išvadų, nes sako, kad reikia toleruoti didžiausius nusikaltėlius, jei tik jie neliečia kito laisvės ir teisių. Tada negalima būtų uždrausti blogų raštų, paleistuvysčių, daugmoterystės ir pan. Jos laikėsi liberalai. Šios dienos liberalai jos laikosi tik ūkio reikaluose.
Socialistinė teorija. Ji težiūri vien visuomenės ar pačios valstybės gerovės; nepaiso individualinių teisių ir laisvės. Valstybė — dievaitis, o valdiniai — valstybės vergai. Jos laikėsi stabmeldžių mokslininkai. Kristus iškėlė individualinę žmogaus vertę. Socializmui įsigalėjus, ji rado prieglaudą socialistuose, kurie labiausiai ją pamėgo. Prie jų prisidėjo ir liberalai. Ji turi kelias šakas, nors jos nesudaro didelių srovių. Esminė jų visų žymė — valstybė yra pati sau tikslas. Valstybė nėra priemonė visuomenės gerovei pasiekti, atvirkščiai, valdiniai yra priemonė valstybės gerovei pasiekti, pav. siekia turtų, nori paglemžti individualines teises, k. a. auklėjimas ir kt. Ji po kojų pamina žmogaus vertybę; žmogus padaromas tik įrankiu jai tarnauti. Bet juk žmogui turi tarnauti ir gyva ir negyva gamta, pasaulio organizacijos, draugijos ir t. t. Ši teorija rengia žmogui nepakeliamą nelaisvę. Čia žmogus neturi laisvės, negali siekti sau laimės, neturi teisių. Valstybė gali įsakyti, ką pavalgyti, kaip rengtis ir t. t. Jei pilietis nepatinka valstybei, tai atimama gyvybė. Iš kur kilo noras terorizuoti ligonius, kitaip manančius? Ogi iš socialistinės teorijos. Iš kur kilo sumanymas moterystę padaryti priklausomą nuo valstybės, mokyklas monopolizuoti? Iš šios teorijos.
Vidurio teorija. Ji sako, kad valstybės tikslas yra viešasis gėris. Tuo norima pažymėti artimasis tikslas, nes paskutinis tikslas yra Dievo garbė. Kas yra tas viešasis gėris? a) Jis yra visa tai, ko reikia ir kas naudinga visiems, ko paskiri asmenys negali visai ar bent sėkmingai pasiekti; b) tai yra suma tų sąlygų, kurių reikia tam, kad visi valdiniai galėtų laisvai ir savarankiškai pasiekti savo tikrąją laimę. Todėl valstybės tikslas yra papildyti šeimų ir individų trūkumus, tvarkyti juridiškai šeimas ir individų santykius, saugoti jų teises ir sulaužytas atstatyti.
Visuomeninė gerovė yra visų valdinių, visų juridinių ir fizinių asmenų gerovė. Priešingai, valstybė negali rūpintis tik atskira asmenų, partijų, luomų ar savo valdžios asmenų gerove. Bet čia valstybė nesirūpina savo nario gerove stačiai ar betarpiškai: jai tereikia sudaryti tokį gyvenimą, kurs kiekvienam piliečiui padėtų pačiam įgyti visą reikalingą savo gerovę. Užtenka, kad kiekvienam būtų duota priemonių dalyvauti visuomenės gerovėje. Jei žmogus pats nieko nedaro, ar kitas kas sukliudo, be valstybės kaltės, pasiekti jo gerovę, čia valstybė nekalta.
Nuo valstybės tikslo reikia skirti vyriausybės tikslą. Jie labai susiję. Vyriausybės tikslas daryti tai, kad valstybė pasiektų savo tikslą. Taigi valstybės tikslas yra tolimesnis vyriausybės tikslas. Nuosekliai — valstybės tikslas yra vyriausybės tikslo norma ir mastas.
Valstybė turi palikti dirbti privatiems asmenims tai, ką jie gali padaryti. Privatus veikimas turi turėti pirmenybę. Tik jei privatinė akcija negali to padaryti, ko visiems reikia, ar negali be visuomenės skriaudos, čia turi pagelbėti valstybė. Valstybės monopolis paglemžia daug privatinių teisių, be to, jos darbas yra menkesnis, tad kuo plačiausiai turi pasireikšti privatiška iniciatyva. Taigi valstybė turi tiek pagrindo būti, kiek ji tarnauja visuomenės gerovei. „Jei tas, kuris valdo laisvą žmonių grupę, juos tvarko, keldamas bendruomenės gerovę —jo valdžia yra teisėta ir teisinga, ir jis tinka laisviems žmonėms. Jei jis ne bendrosios gerovės, bet tik savo naudos žiūrėdamas valdo — jo valdžia yra neteisinga ir ištvirkusi“ (šv. Tomas Akvinietis, De Regno)
Be valstybės yra kita galinga jėga — Bažnyčia. Ji yra Kristaus sukurtoji organizacija, popiežių vadovaujama. Josios tikslas skelbti Kristaus mokslą ir įsakymus, teikti Jo malonės priemonių, tvarkyti visus tuos reikalus, kurie paliečia tikėjimą ir dorą. Taigi, kiek plati yra tikėjimo ir doros sritis, tiek siekia ir Bažnyčios autoritetas bei jos valdžia; ten, kur baigias krikščioniškojo tikėjimo ir doros mokslo sritis, ten baigiasi ir Bažnyčios galia. Ji siekia žmogaus dvasios kultūros, kuri duoda žmogaus laimę, suderintą su Dievo mintimi bei noru. Bažnytinė organizacija vartoja priemones, gerai pritaikintas žmogaus dvasiai: tikėjimo ir doros mokslas, aiškiai ir pilnai nustatytas, atitinka žmogaus protą, valią, jausmus. Sakramentai bei sakramentalijos yra galinga priemonė žmogaus elgesiui atitaisyti, sustiprinti; bažnytinė valdžia nustato tamprius santykius Bažnyčios narių tarpe, bažnytinei drausmei palaikyti yra vartojamos sankcijos, turinčios giliausios reikšmės: jos siekia iki žmogaus sąžinės gelmių ir skelbia neišvengiamą elgesį, atitinkamą atlyginimą amžinybėje.
Reikia, kad žmogus būtų aklas, jei jis nenori matyti labai teigiamos ir gaivinančios Bažnyčios įtakos. Norint turėti dar didesnės įtakos, reikia, kad būtų Bažnyčiai tinkamos sąlygos veikti iš pusės jos valdinių ir gyvenimo aplinkumos.
Yra daug tokių dalykų kur Bažnyčia ir valstybė savo veikime susiduria. Žemiški dalykai — valstybės reikalas; religiniai reikalai — Bažnyčios reikalas. Mišrūs dalykai — ir Bažnyčios ir valstybės reikalas. Kas tie yra mišrūs dalykai? Tai yra toki reikalai, kurie iš prigimties turi ir pasaulinę ir dvasinę pusę, kurie rišasi ir su žmogaus žemiškais ir amžinais norais ir dėlto visada patenka taip į religinių žmogaus interesų sritį, taip į valstybės rūpesčių eiles. Prie tokių mišrių dalykų priklauso, pav., krikščioniškos jungtuvės; jos yra sakramentas, vadinasi religijos reikalas, nes sakramentų administravimas ne valstybei, tik Bažnyčiai buvo Kristaus paliktas. Bet jungtuvės yra kartu ir šeimos pagrindas, taigi ir valstybės, kuri iš šeimų susidaro. Dėl to tinkamas jungtuvių ir šeimos santykių sutvarkymas yra ir valstybės ir Bažnyčios reikalas.
Lygiai taip pat yra ir su mokykla ar vaikų auklėjimu. Mokykla yra ne tik mokymo, bet visų pirma auklėjimo įstaiga; auklėjimas gi privalo būti religinis ir dorinis, ir šiuo atžvilgiu patenka Bažnyčios kontrolei. Bet ir valstybė turi svarbių interesų mokykloj ir vaikų auklėjimo reikale, nes valstybė negalės išsilaikyti ir savo tikslo pasiekti, jei vaikai negaus gyvenimui būtinų žinių ir geru auklėjimu nebus parengti būti dorais valstybės piliečiais.
Minėtieji pavyzdžiai rodo, kad šitie mišrieji reikalai yra ne bet kokie antraeiliai mažmožiai, bet labai dažnai didžiausios reikšmės dalykai. Kas turi juos tvarkyti? Pati valstybė? Bet tuo būdu valstybė paglemžia Bažnyčios teises. Pati Bažnyčia? Tada Bažnyčia paliečia valstybės teises. Tad protinga išeitis yra ši: mišrieji reikalai turi būti tvarkomi sutartinai Bažnyčios ir valstybės.
Tačiau liberalizmo ir laicizmo1 (kurių vyriausi dirigentai yra masonų ložės) tvirtina antraip. Jie visų mišriųjų reikalų išsprendimą nori pavesti vien valstybei, o katalikams, kaip Bažnyčios ir kartu valstybės nariams, nenori leisti tais klausimais savo nuomonės net pareikšti. Jei katalikai panori tuos klausimus taip gyvenime pritaikinti, kaip Bažnyčia reikalauja, tai jie apšaukiami valstybės priešais, ir prisispyrus tvirtinama, kad tai yra politikos reikalas, į kurį katalikams kištis nevalia.
Dar viena pastaba. Daugelis katalikybės priešų norėtų, kad mes ekonomika, žemės dalykais visai nesirūpintume, o paliktume jiems. Ar katalikas neturi kūno reikalų, kad tuo nesirūpintų? Kristus aiškiai parodė, kad Jo mokiniai turi rūpintis žemės dalykais. Tik atsiminkim, kai Jis pavalgydino du kartu tūkstantines minias. Kristus pasirūpino duonos ir juos (žydus) pasotino, o nesakė abejingai: tai čia ne mano dalykas. Aš tik rūpinuosi dvasios reikalais. Tada katalikai nesirūpins žemės reikalais, kai jie bus dvasios, atskirtos nuo žemės, nuo kūno, kai su žeme nieko bendro neturės. Kaip gali nesirūpinti tuo dalyku, kuris yra priemonė galingai reikštis dvasios privalumams? Dievas pasakė: Užvaldykite žemę! O nepasakė, bėkite nuo jos.
1. Atpalaidavimas visuomenės ir jos institucijų nuo visokios religinės įtakos, nuo religinių praktikų — štai liberalizmo ir laicizmo idealas.
Republikuota iš: „Ateitis“ 1930 m., nr. 1
Rašyti komentarą