Frank Haviland. Beprotiškos priežastys, dėl kurių nusikaltę migrantai lieka Jungtinėje Karalystėje

Išskyrus mažas baltodes mergaites, kurias sistemingai prievartauja Pakistano musulmonai, „far-right gammons“ („vietinius baltuosius“), kurie įžeidžiančiai mojuoja vėliavomis savo šalies sostinėje, ir benamius veteranus, miegančius gatvėse, beveik kiekviena kita Britanijos visuomenės grupė turi savo aktyvistų grupę, reikalaujančią jiems skirti ypatingą dėmesį. Nors galbūt visiškai pritariate „Black Lives Matter“, „Stonewall“, „Mermaids“ ir Britanijos musulmonų tarybai,  bet kiek labai jums rūpi afganistaniečių prievartautojų padėtis? Ne itin, būčiau pamanęs.

Bet, pasirodo, turėtumėte rūpintis. Tai yra išvada, kuri peršasi vertinant Vestminsterio magistratų teismą, kuriame Abdul Ahmadzai šiuo metu apskundžia deportacijos verdiktą. Pabėgęs per Lamanšo sąsiaurį po to, kai Prancūzijoje buvo nuteistas už 14-metės mergaitės išprievartavimą, Ahmadzai dabar yra atstovaujamas advokato, kuris remiasi Europos žmogaus teisių konvencijos 3 straipsniu: „Niekas negali būti kankinamas ar nežmoniškai ar žeminančiai elgiamasi ar baudžiamas.“

Kyla klausimas, kokios siaubingos ir žiaurios kankinimo formos čia gali būti turimos omenyje. Ar Ahmadzai nerimauja dėl perspektyvos tris kartus per dieną valgyti „Cordon Bleu“ patiekalus, dėl į Brigitte Bardot panašių moterų, kurios prižiūrės kalėjimus, ar dėl Johnny Hallyday muzikos įrašų, skambančių iš gretimos kameros? Ne. Iš tiesų, tai yra kameros dydis. Pasak Ahmadzai advokato, yra labai „reali rizika“, kad jo klientas galėtų būti „sulaikytas mažesnėje nei trijų kvadratinių metrų erdvėje“, jei jis būtų grąžintas į Paryžių.

Ahmadzai apeliacinis skundas buvo atidėtas iki spalio, iki tol jis liks suimtas – tikriausiai mėgaudamasis bent trimis kvadratiniais metrais puikios vietos. Darant prielaidą, kad Prancūzijos kalėjimai tikrai yra kankinanti vieta, negaliu nesistebėti, kodėl Prancūzijos valdžios institucijos nepatiria spaudimo perkelti visus kalinius į kitą Lamanšo pusę; ir, dar svarbiau, ar pirmasis tai padaryti pasiūlys Macronas, ar Starmeris?

Nors Ahmadzai atvejis gali atrodyti absurdiškas, iš tiesų tai yra kasdienybė mūsų valdovams iš EŽTT (Europos Žmogaus Teisių Teismo) ir žmogaus teisių advokatams, kurie nuolat naudoja apgaulingus pretekstus, kad priverstų britų visuomenę priimti pavojingus nusikaltėlius. Norint išsamiai aprašyti visus tokius piktnaudžiavimo atvejus, tikriausiai prireiktų biblinio tomo, todėl leiskite man pateikti tik keletą naujausių pavyzdžių:

• Konrad Makocki, lenkų recidyvistas, devynis kartus teistas, įskaitant smurtą ir smurtą šeimoje, sėkmingai užkirto kelią savo deportacijai, motyvuodamas tuo, kad tapo „tėvu“ savo sūnėnui. Todėl išsiuntimas ne tik pažeistų jo „teisę į šeimos gyvenimą“, bet ir sukeltų „neproporcingą“ poveikį jo sūnėnui, jei jo dėdė būtų deportuotas.
• Fatmir Bleta, Albanijos pilietis, nuteistas nedalyvaujant teisme už vyro nušovimą į galvą iš Kalashnikov šautuvo, laimėjo teisę likti Jungtinėje Karalystėje, motyvuodamas tuo, kad neturint teisės į pakartotinį teismo procesą, būtų pažeistos jo žmogaus teisės pagal 6 straipsnį.
• Anoniminis Pakistano pilietis, nuteistas 18 mėnesių laisvės atėmimo bausme už bandymą lytiškai santykiauti su „vos bręstančiomis“ mergaitėmis, sėkmingai išvengė deportacijos, motyvuodamas tuo, kad tai būtų „pernelyg žiauru jo vaikams, kurie liktų be tėvo“.
• Klevis Disha, Albanijos pilietis, pirmą kartą atvyko į Jungtinę Karalystę kaip nelydimas nepilnametis. Pateikus netikrą vardą ir melagingai tvirtinant, kad gimė buvusioje Jugoslavijoje, Disha buvo atimta pilietybė 2021 m., po to, kai jis atliko dvejų metų laisvės atėmimo bausmę už tai, kad buvo pagautas su 300 000 svarų sterlingų „nusikalstamu būdu gautų pajamų“. Stebėtina, bet Disha negali būti deportuotas dėl jo sūnaus nepakantumo „užsienietiškiems“ vištienos gabaliukams (angl. chicken nuggets).      
• William George, „belgų“ gaujos narys, 2018 m. nuteistas už nužudymą, negali būti deportuotas po šešerių metų trukusios Vidaus reikalų ministerijos kovos. Pasirodo, ES piliečiai, kurie ilgą laiką gyveno Britanijoje, gali būti deportuoti tik „dėl būtinų viešojo saugumo priežasčių“. Akivaizdu, kad partrenkti automobiliu konkurentų gaujos narį ir subadyti jam kaklą peiliu ne visai atitinka šį reikalavimą?
• Ernesto Elliott, jamaikietis, sėkmingai išvengė deportacijos dėl savo „teisės į šeimos gyvenimą“. Atsidėkodamas Elliott papildė savo ilgą nusikaltimų sąrašą, kuriame jau buvo su peiliu, narkotikais ir šaunamaisiais ginklais susiję nusikaltimai, dar ir žmogžudyste. Šis atvejis buvo ypač įdomus, nes buvo susijęs su skrydžiu, kurį sustabdė kairiųjų pažiūrų parlamentarai ir įžymybės. Jie parašė atvirą laišką tuometiniam ministrui pirmininkui Johnsonui, reikalaudami atšaukti visus tolesnius deportavimus dėl „nepriimtinos rizikos išsiųsti bet kurį asmenį, kuris gali pretenduoti į Windrush kompensaciją“.  

Dėka mūsų narystės EŽTT, viskas, ką Didžioji Britanija turi padaryti, tai pritraukti nusikaltėlius be šeimų, vaikų, klaustrofobijos ar kokių nors specialių mitybos reikalavimų (jei nori turėti teisę juos deportuoti - vert. past.).

Kalbant rimčiau, nė vienu iš šių procesų metu advokatams, teisėjams ar pačiam EŽTT neatėjo į galvą, kad galbūt, tik galbūt, apgautų, užpultų, subadytų, išprievartautų ir nužudytų žmonių žmogaus teisės turėtų būti svarbesnės už jų užpuolikų teises. Bet tai yra Didžioji Britanija – šalis, kurios kraštutinės kairės vyriausybė viešai skelbia, kad nelegalių imigrantų teisės yra viršesnės už vietos gyventojų teises, ir kažkaip išlieka valdžioje, o Vestminsterio rūmai nėra nugriauti iki pamatų.  

Britų visuomenė yra laikoma kvailiais. Beveik bet kurioje kitoje pasaulio šalyje tokios kvailystės nebūtų toleruojamos. Tačiau ką daryti? Daug kalbama apie nukrypimą nuo EŽTT nurodymų, nacionalinės nepaprastosios padėties paskelbimą, nelegalių imigrantų ir užsienio nusikaltėlių baudžiamąjį persekiojimą užsienyje ir galiausiai išstojimą iš EŽTT. Manau, kad tai yra Reform UK ir Nigelo Farage'o planas. Tačiau man šiek tiek neramu, kad neturime laiko pakartoti „Brexit“.

Manau, kad vietoj to turėtume padaryti štai ką:

• Naujos vyriausybės pirmąją dieną paskelbti nepaprastąją padėtį.
• Dislokuoti Karališkąjį laivyną Lamanšo sąsiauryje.
• Visus įsibrovėlius be jokių išlygų ir bet kokių abejonių pargabenti atgal į Prancūziją.
• Visiems nelegalams suteikti vienkartinį bilietą ir mėnesį laiko išvykti iš šalies, o atsisakiusiems tai padaryti – neribotam laikui sulaikyti nenaudojamose kariuomenės kareivinėse, greitai pastatytose kalėjimuose arba užsienyje, kol jie atsitokės.
• Nurodyti kitoms šalims priimti savo nusikaltėlius arba susidurti su sankcijomis / pagalbos praradimu.  

Žinoma, daugelis mūsų Europos kolegų nepalaikys šio požiūrio. Bet rimtai, ką jie ketina daryti – mus užpulti?

Šaltinis: europeanconservative.com