Bronius Tomas Dirmeikis. Jaunimas ir tauta

 „Ei jaunyste! Tu galinga!“ – Putinas

Šiuo stebuklingu širdies posmu poetas Putinas išreiškia jaunystės galią, o kartu jaunimo dvasios pajėgumą ir didybę. Poeto žodžiuose glūdi gyvenimo patikrinta tiesa, kad nėra pasauly galingesnės jėgos, kaip jaunystės jėga, kuri viską pasaulyje gali nugalėti, viską paversti liūdnais griuvėsiais ir iš skeveldrų pastatyti didingą rūmą, kurio, - kaip yra sakoma, - pamatai žeme remiasi, o viršūnė dangaus žvaigždynus skrodžia.

Didi ir galinga jaunystės jėga pasauly, didi ir svari ji valstybėje, stipri ir reikšminga tautoje!

Ne veltui ir ne pasididžiavimui senų ir jaunų mėgstama kartoti, kad jaunimas - tautos ateitis! Gražūs, bet kartu ir prasmingi žodžiai! Tai žodžiai, kurie verčia kiekvieną jaunuolį susimąstyti. Juk ne veltui tie žodžiai yra kartojami, ne į tuščią ir naivų pasididžiavimą jie jaunimą turi pastūmėti.

Šių žodžių platesnė prasmė yra glaudžiai susijusi ir su sąmoninga garbe, su rimtu ir sunkiu darbu ir su griežta, nepalenkiama pareiga. Jaunimo garbė, darbas ir pareiga - tai puošni jaunimo aureolė, tai tas jaunimą puošiąs žiedas, apie kurį mes dažnai kalbame.

Ne vienas gal paklaus: kuo reiškiasi jaunimo, o tuo pačiu ir kiekvieno jaunuolio, garbė ir kilnumas? 

Anglų garsus rašytojas Bernard Schaw, yra pasakęs. „Kiekvienas jaunas žmogus turi didesnį palinkimą į blogą, negu senas, bet šalia to jis nešiojasi su savim jaunuoliškos garbės ženklus, kurių pas senį veltui ieškotum. Tie garbės ženklai, - tai drąsa, energija, liepsninga meilė, savigarba ir dorinis kilnumas“.

Iš tikrųjų, tik šie ypatumai sudaro idealų jaunuolio tipą, o drauge ir jaunimo garbę. Juk negalima įsivaizduoti jauno žmogaus, kuris neturi reikiamos drąsos, ar tai kur viešai pasireikšti, ar šiaip kurį nors darbą pradėti.

Tikrą drąsą sudaro štai kas: 1) atviras gynimas savo tautos gerovės reikalų nuo blogos valios žmonių noro juos paversti asmeniniams tikslams, 2) nebijojimas viešai pareikšti savo tautinių bei religinių įsitikinimų ir užsirekomenduoti visur ir visados tokiu, koks esi, nedangstant savo širdies ir sielos svetima kauke ir 3) pasiaukojimas ir drąsi mirtis tėvynės laisvei ir gerovei apginti. Jaunatvės energija. Kas gi ji, ir kaip pasireiškia?

Čia vėl priminsiu rašytojo Walter Scott žodžius. Jis sako: „Kaip kiekviena energija, taip ir jaunatvės energija yra darbas, veikimas, judėjimas.“ 

Auksinė tiesa! Įsidėmėtina mintis!

Tik veiklų, darbštų ir judrų jaunuolį tegalima pavadinti energingu; tingų, neveiklų ir nerangų jaunuolį reiktų vadinti „meška“. Toks jaunuolis nesudaro garbės nei sau, nei jaunimui, nei tautai.

Toks jaunuolis yra toks jaunimas, tai jau ne tautos žiedas ir ne šviesi ateitis, bet liūdno tautos rytojaus gyvenimo pranašas, jos laimės ir gerovės duobkasys.

Meilė! Koks skambus ir malonus žodis! Kiek gražių, šviesių ir linksmų valandėlių tas žodis kiekvienam primena! Kaip gera mylėti, kas vertas meilės. Kaip malonu mylint kentėti žmonių ir tautos labui! Graži ir kilni žmonių ir artimo meilė, bet dar kilnesnė ir tobulesnė tautos ir tėvynės meilė, nes į tautos meilės sąvoką įeina ir žmonių meilė, ir tėvynės meilė, ir gamtos meilė... Mylėti tautą, mylėti tėvynę reiškia mylėti visus žmones, kurie tą tautą ir tėvynę sudaro.

Kiek galinga ir karšta yra tėvynės meilė iškalbingai mums liudija žuvusių už tėvynės laisvę savanorių kapai ir juodi kryžiai - amžinos ramybės simboliai...

Garsus romėnų poetas Horacijus, apdainuodamas savo giesmėse tėvynės meilę ir jos galybę, užbaigia jas šiais žodžiais: „Dulce decus pro patria mori!“ (Saldu ir garbinga mirti už tėvynę!).

Toliau, jaunimo garbės ir vertingumo požymiai - savigarba ir dorinis kilnumas.

Kas yra sąmoninga savigarba ir kur jos pradžia ir pabaiga? Tai klausimas, kurį ne visi vienaip supranta ir ne vienaip aiškina. Vieni mano, kad savigarbos turinį sudaro gynimas savo asmens nuo įvairių iškraipytų ir neteisingų kalbų; kiti mano, kad karštas reagavimas į kiekvieną, nors ir mažiausiai, įžeidžiantį žmogaus asmenybę veiksmą.

Aš pasakyčiau, kad tam tikru atveju ir vienų ir kitų savigarbos supratimas yra teisingas, bet tik tada, kada tas gynimas ir reagavimas yra nukreiptas prieš netiesą, o ne prieš baimę būti dėl savo netinkamų darbų pajuokiamu, arba baudžiamu.

Tačiau bendra savigarbos taisyklė gali būti garsaus indų rašytojo ir filosofo Rabindranato Tagores žodžiais aptarta. Jis rašo: „Tikroji žmogaus savigarba tada tik pasireiškia, kada jis saugojasi nuo bent kokio, kad ir mažiausio, blogo įtarimo bei įžeidimo.“

Iš šios minties seka išvada, kad savigarba nėra gynimas savo asmens siaurų interesų, kaip anksčiau pažymėta, bet susilaikymas nuo kiekvieno nepadoraus darbo, nuo neapgalvoto kalbėjimo ir nuo kiekvienos ką nors įžeidžiančios minties. Tik taip suprasta savigarba taurina jaunuomenę.

Šitokią savigarbą galima pavadinti doriniu sielos kilnumu, kuris padaro asmenybę ryškią ir vertingą. Be tokio sielos kilnumo jaunuomenė tampa neveikli masė ir nesvari medžiaga tautos ir valstybės gyvenime.

Peržvelgę trumpai jaunimo ir tautos santykių bruožus, iš jų galime susidaryti sau vieną aiškią išvadą. Ji skambėtų maždaug šitaip: jaunimas yra stipri pajėga tautos ir valstybės gyvenime; jis sprendžia tautos ateitį ir jos vertingumo laipsnį: nuo jo pareina ateities gyvenimo pobūdis, kuris surištas su drąsa, energija, tautos meile, savigarba ir doriniu kilnumu. Kiek jaunimas turės tų dorybių, tiek verta bus tauta ir jos rytojus.

 

Republikuota iš: „Jaunoji karta“ 1930 m., nr. 21